Autokratų saulėlydis

Autokratų saulėlydis

Jungtinės Karalystės švietimo ekspertė dr. Coleen Jackson pastebi, kad Lietuvos mokyklose vis dar vyrauja autokratinis vadovavimo stilius. Tačiau posūkis demokratiškesnių santykių link galėtų lemti geresnius mokinių egzaminų rezultatus. Su viešnia Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie lyderystės ir politikos įtaką šalies švietimui.

– Interviu IQ rinkodaros guru Sethas Godinas yra pastebėjęs, kad lietuvius atvykėliui užkrėsti idėja nėra lengva: mes ilgokai būname skeptiški ir nepatiklūs naujų idėjų atžvilgiu. Jūs nuolat dirbate su Lietuvos švietimo specialistais, pedagogais, politikais. Kokia jūsų patirtis – ar visada norime išgirsti tai, ką bandote mums pasakyti?

– Jūsų minėtam pašnekovui pritarčiau. Be to, Lietuvoje atsiduri kitokiame kontekste nei savo šalyje. Pavyzdžiui, jūsų švietimas yra labiau kontroliuojamas Vyriausybės bei Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM). Taip anksčiau buvo ir Anglijoje. Bet dabar mūsų mokyklų vadovai laisvesni rinktis ir spręsti vienus ar kitus klausimus patys.

Todėl atvykusi dirbti konsultante čia turiu būti atsargi. Juk negaliu skatinti žmones imtis pokyčių, kurių ministerija nenorėtų. Lietuvoje daug dirbau ir su politikais, ministrais: visi jie suvokia švietimo svarbą ir šioje srityje vykstančius globalius pokyčius. Kai kuriuos jų mėginama įdiegti ir Lietuvoje, gal tik ne taip greitai, kaip žmonėms norėtųsi. Bet ir politikai pripažįsta, kad švietimas turi keistis.

Nerekomenduočiau tiesmukai perimti nė vienos šalies modelio. Turite rasti tinkamiausią lietuvišką švietimo formą.

Kalbėdama apie pokyčius nerekomenduočiau tiesmukai perimti nė vienos šalies modelio. Turite rasti tinkamiausią lietuvišką švietimo formą. Apie tai ir kalbu per šią viešnagę su mokyklų vadovais. Aplinkui galite matyti daugybę sėkmės istorijų, bet turite savęs paklausti, ar tai tinka Lietuvai. Manau, užuot nukopijavus Anglijos ar Suomijos švietimo modelį, geriau iš jų pasiimti tai, kas vertingiausia, ir pritaikyti sau.

– Į ŠMM inicijuotą projektą „Lyderių laikas“ kaip konsultantė įsitraukėte nuo 2009 m. Ką laikote didžiausiu šio projekto pasiekimu, o ką – nesėkme?

– Didžiausias pasiekimas buvo galimybė Lietuvos mokyklų vadovams pristatyti naujas švietimo srities koncepcijas. Viena jų – lyderystės. Visame pasaulyje žvelgiame į tuos mokyklų lyderius, kurie yra ne administratoriai ir ne biurokratai. Tai žmonės, kurie aistringai domisi švietimu ir nori, kad jų vadovaujamose mokyklose būtų mokomasi geriausiai. Nesakau, kad Lietuvos mokyklų vadovai to nedaro. Bet manau, kad didžiąją laiko dalį jie skiria kitiems dalykams.

Antras pasiekimas – bendradarbiavimu grįstos lyderystės idėja. Juk mokyklose ji susijusi ne su vienu asmeniu. Pradėję čia dirbti atsigręžėme į komandas, dirbančias su direktoriais. Kaip jie visi kartu gali vesti mokyklą pirmyn? Tai esminis klausimas, lėmęs kitą pokytį – mokytojų lyderystę. Kalbu apie pedagogų galią eksperimentuoti per pamokas, ieškoti neįprastų kelių. Kūrėme neformalias programas, daug dirbome su mokyklų direktoriais, palaikėme jų darbą, įtraukėme ir savivaldos atstovų, siūlėme konsultantus. Dabar žvelgiame į pokyčius ir matome, kad klasėse pradėta mokyti kitaip. „Kitaip“ šiuo atveju reiškia „geriau“.

Didelių klaidų, mano nuomone, pavyko išvengti. Tiesa, buvo dalykų, kuriuos galėjome padaryti geriau. Todėl trečiame projekto etape ypač daug dėmesio skiriame mokytojams ir jų profesiniam kapitalui. Mes juk norime kvalifikuotų, kompetentingų pedagogų, vadinasi, turime užtikrinti, kad jie profesiškai tobulėtų.

Ką daryti, kad į pokyčius mokyklose būtų įtraukiami visi pedagogai, kad būtų išnaudojamos geriausios jų savybės? Į tai šiuo projektu ir norime atsakyti. Žinau, kad Lietuvoje tai jau daroma, bet aš kalbu apie kiek kitokį požiūrį. Tokių dalykų negalima primesti. Anglijoje didelė profesinio ugdymo dalis irgi formuojama politiškai. Bet iš tyrimų žinome, kad tokie pokyčiai nereiškia pasikeitimų klasėse. Juos kuria profesinis kapitalas ir nuolatinis mokytojų ugdymas.

– Tai skamba patraukliai, bet ar tokiam požiūriui pritaria ŠMM?

– Manau, ministerija yra šiame kelyje. Kiekvienoje šalyje politikai keičiasi kas kelerius metus. Svarbiausia – į švietimą žvelgti ne kaip į politinę priemonę, bet kaip į savaime vertingą dalyką. Mes turime turėti tokius švietimo ministrus, kurie programas pasirašinėtų ne porai ar ketveriems metams, bet galvodami apie kur kas ilgesnį tęstinumą. Švietimas juk nesikeičia kas penkerius metus.

Svarbiausia į švietimą žvelgti ne kaip į politinę priemonę, bet kaip į savaime vertingą dalyką.

Ši tema aktuali ir Anglijoje. Švietimo sistemoje būta dalykų, kuriuos įgyvendinome metų metus, bet pasikeitus politikams jie irgi modifikavosi. Tikiuosi, kad pokyčių norintys žmonės gali dirbti su politikais ir jiems patarti formuojant efektyvesnę švietimo politiką. Tai tiesiog reikalauja kiek kitokio požiūrio. Iki šiol ministerijos buvo švietimo politiką formuojančios ir ją žemyn nuleidžiančios institucijos. Gal metas šį judėjimą pakreipti priešinga linkme?

– Šiuolaikiniai apibrėžimai skelbia, kad lyderis gali būti kiekvienas. O jei pedagogas nenori būti lyderis – ar tai jo trūkumas?

– Įdomus klausimas. Manau, kiekvienas mokytojas yra lyderis, juk jis prisiima tokį vaidmenį klasėje. Bet pripažįstu, kad yra mokytojų, kurie tiesiog nori dirbti su vaikais, ir tai nėra blogai. Mūsų uždavinys yra užtikrinti, kad jie galėtų toliau augti kaip puikūs pedagogai.

Lietuvos mokyklose labai svarbu įgyvendinti tai, ką vadinu talentų paieška. Vadovai turėtų galvoti, kas bus kitos kartos lyderiai. Žinau, kad apie tai mąsto ir Lietuvos ŠMM: mes kartu analizavome procesą, kaip renkami ir tvirtinami mokyklų direktoriai, kaip jie mokomi. Reikia padrąsinti tuos žmones atlikti lyderio vaidmenį savo mokykloje ar net dviejose jų – tai tampa vis įprastesnė praktika Anglijoje. Turiu pridurti – deja, mums tiesiog trūksta mokyklų lyderių. O jos be jų negali egzistuoti. Tai milžiniškas ir sudėtingas darbas. Žinau tai, nes pati buvau kelių mokyklų direktorė. Vis dėlto šis darbas ir apdovanoja.

– Lietuvoje prabilus apie mokyklų vadovų kadencijas kilo nemažai pasipriešinimo. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Galiu įsivaizduoti, kad ne visi buvo patenkinti. Anglijoje patvirtintas mokyklos vadovas šias pareigas eina tiek, kiek pats nori, nebent nusižengia. O, pavyzdžiui, Ispanijoje yra mokyklos lyderių komanda, kurios nariams vadovo vaidmenį tenka rinktis rotacijos keliu. Lietuva priėmė tokį sprendimą, kokį priėmė, ir jo nepakeisime (vadovai skiriami penkerių metų kadencijai, bet jų skaičius neribojamas – IQ past.). Dabar svarbiausia išspausti iš to geriausia.

Reikia turėti omenyje, kad į naują mokyklą atėjęs vadovas negali pakartoti to, ką įgyvendino ankstesnėje švietimo įstaigoje. Šiuo atveju ŠMM turėtų būti atidesnė ir palaikyti tuos žmones: padėti suvokti, kas jiems pavyko, ką darytų kitaip, kaip išvengti klaidų. Esu tikra, kad ilgainiui ši sistema bus dar labiau patobulinta.

– Esate pastebėjusi, kad lyderystė Lietuvos mokyklose dažnai paremta autokratija. Kas kuria tokį įspūdį?

– Manau, taip gali būti dėl socialinių, politinių ir kitų priežasčių. Vakarų šalyse pasikeitė vadovavimo stilius. Autokratija labiau siejasi su nurodinėjimu ir kontrole. Atsakingas vienas žmogus. Jis sako, ką reikia daryti – ir visi daro.

Bet mokyklos šiandien pasikeitė. Štai kodėl svarbu žvelgti į profesinį mokytojų kapitalą. Juk pedagogais dirba žmonės, kurie yra akademiškai ryškūs, puikiai parengti, geri mąstytojai, kompetentingi mokytojai – juos irgi reikia įtraukti priimant sprendimus. Tada autokratinį valdymo stilių keičia kitoks, kai dalyvauja visi, žinoma, prisiimdami skirtingus vaidmenis. Taip mokykla tampa kitokia, išsilavinimas būna kitoks. Juk mūsų vaikai nebegyvens tokiame pasaulyje, kokiame gyvename mes. Esu labai laiminga, kad visą laiką dirbau švietimo srityje. Bet nemanau, kad tokių pavydžių bus daug ateityje. Žmonės keis profesijas, kur kas dažniau – ir darbus, gyvenamąsias vietas. Mes turime vaikus tam paruošti.

– 2017 m. Valstybės kontrolės audito ataskaitoje „Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai“ teigiama, kad vadovavimas mokyklai daro didelę įtaką mokinių ugdymosi rezultatams. Kaip paaiškinti šį ryšį?

– Iš tiesų mokyklose, kurių vadovai ypač suinteresuoti savo švietimo įstaiga ir jos pasiekimais, rezultatai yra geresni. Taip pat tyrimai rodo, kad ten, kur vadovas remiasi profesinio kapitalo požiūriu ir į procesus įtraukia mokytojus, darbo kultūra ir vadovavimo stilius yra demokratiškesni.

Visi buvome susitelkę į PISA (tarptautinio 15-mečių žinias ir gebėjimus vertinančio tyrimo – IQ past.) rezultatus. Visi norėjome atsidurti ten, kur Suomija ar Singapūras – lentelės viršuje. Bet šiandien šios šalys pačios klausia, kas apskritai yra švietimas. Ar vaikus ugdome vien dėl egzaminų ir PISA lentelių? Valstybės pirmūnės ima taikyti naujus mokymo būdus. Bet jei Lietuvoje norima keisti mokyklas, politikai irgi turėtų pradėti mąstyti kitaip. Nesakau, kad tai, kas vyksta dabar, yra blogai. Politikams tiesiog reikia imti dirbti kitaip.

Dr. C. Jackson

Švietimo ekspertė, dėstytoja, tyrėja.
Nacionalinės mokyklų vadovų kolegijos Jungtinėje Karalystėje konsultantė.
Pagrindinės tyrimų ir konsultacijų sritys – lyderystė ir mokinių pasiekimai.

Komentarai

  • […] Visą interviu skaitykite čia. […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų