Aukso vertės sekundės

Aukso vertės sekundės

Jei nešioji „Rolex“ laikrodį, dar nereiškia, kad tavo skonis geras ir apskritai ką nors išmanai apie tuos prietaisus, sako žurnalistas ir prabangių laikrodžių žinovas Arielis Adamsas. Jis Andriui Matuliauskui pasakoja apie savitus šių aksesuarų pasaulio dėsnius.

 

– Kas šiandien yra laikrodis?

– Geras klausimas. Neseniai teko diskutuoti dėl naujojo „Apple“ kūrinio. Daug kas mano, kad jis negali būti lyginamas su tradiciniais laikrodžiais ir kad pagal apibrėžimą negali būti priskiriamas jų kategorijai. Man tokia nuomonė pasirodė keista – juk „Apple Watch“ yra skirtas dėvėti ant rankos, jis atitinka laikrodžio formą ir, be daugybės kitų funkcijų, geba rodyti laiką. Bet supratau, kad tradicinių laikrodžių gerbėjai pajuto grėsmę, – kažkas pasiūlė visiškai kitokią idėją, kaip gali atrodyti šis prietaisas. Tradicinio skonio žmonėms tai yra nedideli mechanikos stebuklai, o ne kokie nors kvarco kristalai ar procesoriai. Jie gali būti laikomi statuso simboliais, ypatingos meistrystės pavyzdžiais ar vienetiniais meno egzemplioriais. Vis dėlto daugelis laikrodžius nešioja ne tik dėl jų estetinės vertės, bet ir dėl to, kad jie atlieka tam tikrą funkciją.

Dabar yra postlaikrodžių era. Seniau jie buvo būtini, o dabar laisvai galima išsiversti be jų. Tokie pokyčiai turi didelę reikšmę laikrodžių verslui, nes anksčiau buvusi beveik viena būtiniausių prekių pavirto į tai, ko žmonės turėtų geisti. Šis virsmas įvyko praėjusio amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje, kai gamintojai nusprendė dėmesį sutelkti į prestižą. Jie sumažino gamybos apimtis ir ėmė leisti daugiau išskirtinių riboto tiražo produktų, už kuriuos galėjo paimti daugiau pinigų.

 

– Kaip gamintojams pavyko paversti laikrodį prabangos preke?

– Jis nuo seno buvo prabangos prekė. XVI a. pasirodžiusius pirmuosius kišeninius laikrodžius galėjo įsigyti tik karaliai, didikai ar kiti kilmingieji. XIX a. šie prietaisai jau buvo tapę prieinamesni, tačiau kiekvienas žmogus įsigyti jį gali tik nuo praeito amžiaus. Todėl bandymas pristatyti laikrodžius kaip prabangos prekę nenaujas.

Iš esmės jie turi nemažai puikių ypatybių – estetiškai atrodo, yra pagaminti iš aukštos kokybės medžiagų, juose daug sudėtingų mechanizmų. Bet visa tai nekainuoja daug. Todėl gamintojams reikėjo laikrodžius paversti statuso simboliu, ypač tose srityse, kur sukasi dideli pinigai. Gamintojai labai akylai seka turto judėjimą ir kai tik atranda besiformuojančią naują turtingųjų klasę, neabejotinai pabando jiems įsiūlyti savo produktų. Ką jau ką, bet šviežius pinigus jie tikrai mėgsta.

Laikrodis kaip simbolis itin svarbus vyrams, kurie paprastai nėra linkę dėvėti papuošalų ar kitų aksesuarų, leidžiančių spręsti apie jų vietą visuomenėje. Brangus laikrodis užpildo tą nišą. Tai vienas būdų subtiliai parodyti savo pajamas, skonį, gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, „Rolex“ daugeliui yra sėkmingai susiklosčiusio gyvenimo ženklas. Jo niekas nenešioja dėl to, kad nepriekaištingai skaičiuoja laiką. Kai pamatai žmogų su „Rolexu“, iš karto pagalvoji, kad jis gyvenime pasiekė ką nors, kuo gali didžiuotis.

Kita vertus, visi gerai žino šį prekės ženklą, todėl jei segi tokį laikrodį, tai dar nebūtinai reiškia, kad tavo skonis geras ir daug išmanai apie šią sritį. Turint atitinkamą sumą pinigų „Rolexą“ galima įsigyti kiekviename didesniame mieste. Ypač brangūs laikrodžiai yra egzotiškesni, juos sunkiau rasti ir įsigyti, o jų pirkėjai iš tiesų apie tai labai daug išmano. Supratimas, ką gausi už savo pinigus, yra svarbiausia investavimo į laikrodžius dalis.

 

– Į kokias kategorijas galėtume suskirstyti laikrodžius? Kokios vertės jis turi būti, kad galėtume jį laikyti investicija?

– Paprasčiausia išskirti dvi kategorijas – masinės gamybos ir nišinius. Bendrovė, per metus pagaminanti milijoną laikrodžių, labai skirsis nuo išleidžiančios šimtą. Be to, yra ir tokių, kurie per metus sukuria vos 10 prietaisų.

Investicija skirtingiems žmonėms reiškia ne tuos pačius dalykus: kai kuriems atseikėti tam 500 JAV dolerių atrodo daug, o kiti niekada neskirtų tik 500 JAV dolerių. Todėl galop investicija turi atspindėti ne išleistą pinigų kiekį, o supratimą apie įsigyjamą daiktą.
Aišku, „Casio“ per metus pagamina milijonus šių aksesuarų ir kiekvienas gali rasti sau tinkamą, bet niekas turbūt negalvoja, kad reikia mėnesių mėnesius domėtis kelis šimtus JAV dolerių kainuojančiu pirkiniu. Tačiau kai nusprendi tam skirti keliasdešimt ar kelis šimtus tūkstančių dolerių, veikiausiai norėsi žinoti, už ką moki tokią sumą. Pradėjus gilintis, atsiranda emocinis prisirišimas. Pagrindinė laikrodžio kaip investicijos vertė ta, kad žinai, kas kaba ant tavo riešo, žinai, kas yra jo viduje ir kodėl tai tinka būtent tau.
Nemėgstu patarinėti kitiems, kokius prietaisus įsigyti, nes tai atima emocinę sąsają ir pažinimo džiaugsmą. Patarti, kur rasti artimiausią parduotuvę, nesunku. Bet perteikti šios srities žinių taip paprastai neįmanoma, norint išmanyti brangius laikrodžius būtinas nuodugnus savišvietos procesas.

 

– Bet yra žmonių, kurie brangių daiktų įsigyja norėdami parodyti savo finansines galimybes. Vargu ar jie galvoja apie kokią nors gilesnę vertę. Tad tokia elgsena, anot jūsų, nėra labai sumani.

– Šiuo atveju „tingumas“ būtų per švelnus žodis tokiai elgsenai apibūdinti, jie tiesiog apgaudinėja save. Švaistyti nelengvai uždirbtus pinigus dalykams, kurių nesupranti, nelabai protinga ir tai ne receptas, kaip tapti milijonieriumi. Veikiau atvirkščiai. Jeigu palyginsime su įprastomis investavimo priemonėmis, laikrodžiai toli gražu ne pati geriausia. Kiek naujų automobilių galite įsigyti šiandien, kurių vertė per artimiausią dešimtmetį galėtų išaugti? Net daugelis naudotų „Ferrari“ modelių įkainoti mažiau, negu kainavo būdami nauji. O automobiliai, kurių vertė išauga, yra tokie brangūs ir reti, kad juos gali įpirkti tik vienetai.

Laikrodžių pasaulyje yra panašiai, šie daiktai taip pat linkę nuvertėti. Vos tik išeisite iš parduotuvės įsigijęs brangų egzempliorių, jis bus netekęs 10–15 proc. vertės. Tiesa, pasitaiko modelių, kurių vertė gana pastebimai išauga, tačiau daugeliui jie paprasčiausiai neprieinami. Be to, aukcionų, kuriuose parduodami brangūs laikrodžiai, taikomi mokesčiai gali siekti iki 20 proc. sandorio sumos, o tai gerokai sumažins grąžą.

Todėl mano pagrindinė žinia ta, kad brangaus laikrodžio pirkėjas turėtų stengtis išleisti kaip galima mažiau pinigų ir visada gerai išmanyti, ką už juos gauna. Vertė, kurią teikia brangus laikrodis, pirmiausia yra emocinė. Čia galima pasitelkti analogijas iš meno rinkos. Vienų tapytojų darbai bėgant laikui itin pabrangsta, kitų kaina per daug nekinta. Tačiau jei antrojo kūrinys gali teikti tokį pat pasitenkinimą, kaip ir pirmojo, emocinė vertė tai išmanančiam žmogui bus ne ką mažesnė.

 

– Pamatuoti finansinę vertę nesudėtinga. O iš ko susideda emocinė vertė, kai kalbame apie laikrodžius? Jei jie turi tik emocinę vertę, ar tai apskritai galima vadinti investavimu?

– Brangaus laikrodžio įsigijimą galime taip vadinti. Bet kas, kuo reikia ilgai domėtis, ką turi gerai įvertinti, net suplanuoti įsigyti, yra investicija. Iš ko susideda tokios investicijos vertė? Tai malonumas turėti gerą, kokybišką laiko matavimo priemonę, malonumas segėti laikrodį, pasižymintį tau patraukliomis ypatybėmis, malonumas turėti ilgaamžį daiktą, kurį vėliau bus galima palikti vaikams. Nors iš to nebūtinai pavyks uždirbti, tai bus tikslinga investicija.

Vienintelis prekės ženklas, kurio gaminius ne visada, bet daugeliu atvejų galima parduoti už panašią į įsigijimo kainą, yra „Rolex“. Šie prietaisai, net ir senesni jų modeliai, tebėra paklausūs. Net tokie išskirtiniai laikrodžiai kaip „Patek Philippe“ bėgant laikui atpinga.

 

– Kokia „Rolex“ sėkmės paslaptis?

– Esu apie tai daug galvojęs. Svarbiausia, matyt, yra tai, kad kiekvienas žino, kas slypi po „Rolex“ pavadinimu. Galėčiau paminėti daugybę kitų brangių laikrodžių gamintojų, tačiau apie juos jūs niekada nebūsite girdėję. Faktas, kad tai yra prestižiniai daiktai, kuriuos visi žino, yra didžiausias jų pranašumas. Gamintojas nuveikė pavydėtiną darbą didindamas savo žinomumą. O žinomumas turi didelę įtaką kolekcionavimui.

Pavyzdžiui, JAV daug žmonių renka „Coca-Colos“ ženklu pažymėtus dalykus. Bet „Coca-Cola“ iš esmės yra tik saldintas vanduo, niekuo neypatingas ir nelabai sveikas vartoti. Vis dėlto šis prekės ženklas yra gerai įtvirtintas, turi seną istoriją, tam tikru požiūriu atspindi amerikiečių tapatybę. Visi tie dalykai būtų beverčiai, jei neturėtų vieno žinomiausių prekės ženklų pasaulyje žymės.

Galbūt kam nors tai bus netikėta, bet „Rolex“ gamina fantastiškus laikrodžius. Tai ne ta bendrovė, kuri pasinaudojo savo istorija, kad šiandien galėtų parduoti vidutiniškos kokybės produktus už didelę kainą. „Rolex“ prietaisai nėra patys įmantriausi pasaulyje, iš išvaizdos jie gana konservatyvūs, bet itin gerai sukonstruoti ir nė vieno kito iš masinių gamintojų produkcija jiems negali prilygti. Istorinė prekės ženklo vertė, plačiai žinomas vardas ir geras produktas paverčia juos itin geidžiamus. Todėl nenuostabu, kad tai, ką yra pavykę pasiekti „Rolex“, bando pakartoti ir konkurentai.

 

– Kuo skiriasi 10 tūkst. JAV dolerių kainuojantis laikrodis nuo 100 tūkst. JAV dolerių egzemplioriaus?

– Galima sakyti, kad kainuojantys 10 ir 100 tūkst. JAV dolerių yra panašūs 99 procentais. Tačiau žmogus ir beždžionė pagal DNR taip pat panašūs 99 proc., skirtumą lemia tas likęs 1 procentas. Tad gerame 10 tūkst. JAV dolerių vertės prietaise bus panaudotos kokybiškos medžiagos, galbūt šiek tiek tauriųjų metalų, jo mechanizmai bus pagaminti mašininiu būdu, jie nebus sudėtingi, rankų darbo įdėta nedaug. Apibendrinant, tai bus labai aukštos kokybės gamyklinis gaminys.

O 100 tūkst. dolerių kainuojantis egzempliorius leidžia tikėtis visai ko kito. Pirmiausia, kai kurie jo mechanizmai bus padaryti naudojant precizines technologijas, tačiau visos detalės užbaigtos rankomis. Antra, jo mechanizmai bus sudėtingesni, laikrodyje bus daugiau sudedamųjų dalių, jis ne tik galės rodyti laiką, bet ir turės chronometrą, kalendoriaus ar astronomines funkcijas. Bus pagamintas iš gerokai brangesnių medžiagų, ciferblato elementai dažyti ranka, mechanizmai graviruoti.

Pigesnio ir brangesnio daikto gamybos laikas gerokai skirsis. Standartiškai aukšto lygio laikrodžiams pagaminti reikia bent 6 mėnesių, tačiau itin brangiems gali būti skiriama 18 mėnesių ar net daugiau darbo valandų.

 

– O kuo išsiskiria milijonus kainuojantys laik­rodžiai? Kas jų įsigyja?

– Skirtumas tarp kainuojančių 100 tūkst. ir 1 mln. JAV dolerių nėra toks didelis. Abiejų funkcijos bus labai panašios, tačiau brangesnysis – gerokai retesnis. Tai bus vienintelis ar vienas iš kelių per metus pagamintų modelių. Jis taip pat gali būti papuoštas egzotiškais metalais ar brangakmeniais. Nustebsite, kaip retai ant jų galima išvysti deimantų. Vakariečiai tiesiog nesižavi laikrodžiais su brangakmeniais, o neįgudusi akis vargiai sugebės atskirti, kad ant rankos yra milijono dolerių vertės šedevras.

Apskritai, skirtumas tarp 500 ir 5 tūkst. JAV dolerių kainuojančių laikrodžių pirkėjų yra milžiniškas, o skirtumas tarp 100 tūkst. JAV dolerių ir brangesnių laikrodžių savininkų kur kas mažesnis. Pastariesiems nėra labai svarbu, kokią sumą skirti tokiam pirkiniui, tai labiau priklauso nuo jų pasirinkimo, o ne nuo finansinių galimybių.

 

– Ar žmonės nešioja milijono dolerių vertus laikrodžius?

– Taip, esu matęs. Tiesa, ne gatvėje. Tokius dėvint galima pamatyti kai kuriuose Artimųjų Rytų miestuose, galbūt Ženevoje ar Monake. Bet ar tau būtinai reikia milijoną kainuojančio laikrodžio, kad būtum pastebėtas? Ne. Tu nori dėvėti ką nors įdomaus, kas atspindėtų tavo skonį ir individualų stilių. 

 

Arielis Adamsas yra rašytojas ir publicistas, knygos „Brangiausi pasaulio laikrodžiai“ autorius, verslo žurnalo „Forbes“ žurnalistas. Jo straipsnių apie laikrodžius yra pasirodę tokiuose leidiniuose kaip „Financial Times“, „New York Times“, „LA Times“ ir „Wall Street Journal“. Tinklaraščio apie laikrodžius aBlogtoWatch.com įkūrėjas ir bendraautoris. Lietuvoje A. Adamsas viešėjo „Swedbank“ kvietimu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų