Augame, nes tikime

Augame, nes tikime

Pasaulio ekonomika vėl pučia burbulus. Apie dabartinę padėtį ir finansų rinkos korekcijas, dar vadinamas krizėmis, su „Saxo Bank“ valiutų rinkų ekspertu Johnu J. Hardy kalbėjosi IQ ekonomikos apžvalgininkas Vilius Petkauskas.

Centriniai bankai kaltinami vykdantys „valiutų karą“. Kodėl jis prasidėjo ir kokių padarinių galime tikėtis?

– Gyvename skolos ir kredito burbulų pasaulyje. Tokiame kontekste defliacinės tendencijos valstybėms labai pavojingos. Defliacija didina pinigų vertę ir stabdo vartojimą net nesiskolinant daugiau, todėl valstybių skola pučiasi.

To bandoma išvengti ir lengviausias būdas sustabdyti defliaciją – silpnesnė valiuta. JAV federalinė rezervų sistema ėmėsi agresyvios pinigų spausdinimo politikos siekdama išvengti defliacijos, kuri būtų kilusi sprogus JAV nekilnojamojo turto (NT) rinkos burbului. Centriniai Japonijos, Jungtinės Karalystės ir Europos bankai sekė JAV pavyzdžiu tiesiogiai ar netiesiogiai turėdami tą patį tikslą – išvengti defliacijos. Tai kukliai vadinama konkurencine devalvacija. Lietuvai tokios tendencijos turi mažiau įtakos. Valstybės ir privačiojo sektoriaus skola čia palyginti nedidelė.

Sausį valiutų rinkas nustebino netikėtas Šveicarijos centrinio banko (ŠCB) sprendimas atsieti franką nuo euro. Ar jis pasidavė politiniam spaudimui?

– Šį ŠCB žingsnį paskatino tiek politiniai, tiek rinkos veiksniai. Didžiausią nerimą tikriausiai kėlė tai, kad dėl anksčiau taikytos politikos šio banko užsienio valiutos rezervas pasiekė 75 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Nepamirškime, kad per pusmetį smarkiai nukrito euro vertė. ŠCB puikiai suvokė, kad, Europos centriniam bankui (ECB) pradėjus įgyvendinti kiekybinio skatinimo priemones, euro vertė žemyn smigs dar labiau. Išlaikyti status quo Šveicarijai būtų atsiėję nepigiai. Todėl sprendimų priėmėjai sutarė, kad rinkoms sukeltas šokas dėl franko atsiejimo nuo euro bus pigesnė išeitis.

Kiekybinio skatinimo politika JAV jau imta laikyti sėkmės pavyzdžiu. Ar sutinkate su tokia nuomone?

– Politikos sėkmę siečiau su JAV sugebėjimu padengti milžinišką biudžeto deficitą 2009–2012 m. Jei Jungtinės Valstijos būtų apkarpiusios išlaidas, dabartinis BVP įvertis būtų buvęs kur kas mažesnis. Esminis klausimas – ar skatinimo politika veikia ilguoju laikotarpiu?
Blogiausia, jog dabartinės priemonės neužtikrina, kad skola mažės ateityje. Ilgainiui gali susiformuoti burbulų, o jiems subliūškus vėl bus taikomos skatinimo priemonės – tai užburtas ratas.

Akivaizdu, kad Kinijoje bręsta NT burbulas. Kokią riziką tai kelia?

– Pastaraisiais metais Kinijoje kreditavimas augo milžinišku greičiu. Akivaizdu, kad didžiausias Azijos ūkis spaudžiamas reformuoti ekonomiką, kuri perdėm kliovėsi NT plėtra. Maža to, dėl savivaldos skatinamos šešėlinės bankininkystės pridygo ekonomiškai nepagrįstų NT ir infrastruktūros projektų.

Ilgainiui gali susiformuoti burbulų, o jiems subliūškus vėl bus taikomos skatinimo priemonės – tai užburtas ratas.

Įdomu, kaip Kinija susitvarkys su tokia padėtimi. Manau, dabar tai svarbiausias klausimas visam pasauliui. Nevertėtų stebėtis, jei Pekinas prisijungs prie „valiutų karo“, devalvuodamas jeną. Paprastai kinai sekdavo JAV centrinio banko pėdomis dėl sukaupto nemenko dolerių rezervo ir norėdami išlaikyti pigią produkciją. Panašių tendencijų galima pastebėti ir išsivysčiusiuose ūkiuose. Pastaraisiais metais vėl formuojasi NT burbulų. Patekus į silpnesnį ekonomikos ciklą, kai augs palūkanų normos, galima susidurti su didžiulėmis problemomis. Panaši padėtis dabar Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.

Kalbant apie burbulus, nevertėtų pamiršti technologijų įmonių akcijų karštinės. Ar dabartinė padėtis jums neprimena „dotcom“ burbulo? O gal artėjame prie naujos finansų krizės?

– Technologijų bendrovių vertė atrodo logiška, skaičiuojant jų pajamas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokio pajamingumo dar niekada nebuvo. Jam kritus, galėtume kalbėti apie burbulus. Stiprėjantis doleris apsunkins JAV įmonių padėtį trumpuoju laikotarpiu, todėl turėtume būti pasiruošę sulaukti pesimistiškesnių naujienų.

Tačiau ryški finansų rinkų korekcija priklauso nuo kelių sąlygų. Pirmiausia, Federalinė rezervų sistema turėtų pakeisti politikos kryptį ir staiga padidinti palūkanų normas. Toks žingsnis apsunkintų galimybes lengvai gauti pelno finansų rinkoje. Antra, pinigų skatinimo politikos sėk­mė paremta tikėjimu, kad ji išties gera. Jei JAV nustotų augti, šis tikėjimas gali dingti. Dar blogiau, kad tuomet nebegalėtume imtis panašių priemonių antrą kartą.

Pasaulio ekonomikos problemų kraitį papildo drastiškas Rusijos rublio vertės krytis. Kaip vertinate Maskvos galimybes suvaldyti šią padėtį?

– Kol kas nematau jokio apčiuopiamo prog­reso, kad būtų rastas ilgalaikis sprendimas dėl situacijos Ukrainoje. Tai pagrindinis trukdis. Sunku prognozuoti, kokį ekonominį ir geopolitinį kelią pasirinks Rusija. Žema naftos kaina ir Kremliui taikomos sankcijos palaikys stiprų spaudimą rubliui. Nepadeda ir tai, kad įtampa tarptautinėje erdvėje iš esmės sustabdė užsienio investicijų tėkmę į šią šalį.  Rusijos centriniam bankui reikės laikyti aukštą palūkanų normą. Svarbiausias klausimas Maskvai – naftos kaina. Pajamos iš naftos sudaro didelę šalies pajamų dalį. Mano manymu, jei Rusijos centrinis bankas paskubės nurėžti palūkanų normą, valiuta toliau smuks.

Nerimą Europos rinkoms kelia ir Graikija. Kaip vertinate galimybę nurašyti šalies skolą?

– Nemanau, kad turėtume kalbėti apie visišką skolų nurašymą. Veikiau tai galėtų būti sumažinta našta, tiesiogiai susijusi su Atėnų pajėgumu vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Akivaizdu, kad visos skolos Graikija nesugebės grąžinti.

Tačiau nurašyta skola būtų blogas pavyzdys kitoms ES periferijos valstybėms, įvykdžiusioms nepopuliarias ir skausmingas reformas. Esminis klausimas – ar graikai pateisins ECB ir Tarptautinio valiutos fondo lūkesčius? Jei Atėnams pavyks, šaliai bus suteikta ECB ir komercinių bankų finansinė pagalba. Kitu atveju Graikijai tektų svarstyti pasitraukti iš euro zonos. Kol trys ketvirtadaliai šios šalies gyventojų palaiko narystę ES, sunku tikėtis, kad bus atsisakyta bendrosios valiutos.

Nesutariama, kokio vaidmens Europoje turėtų laikytis Vokietija. Gal Berlynui vertėtų didinti vartojimą, užuot skatinus taupymo politiką?

– Vokietijos einamosios sąskaitos perviršis – didžiausias pasaulyje ir siekia 7 proc. BVP. Tai reiškia, kad ji patenkina daugiau pasaulinės paklausos, nei sukuria. Tai riboja ES prekybos dinamiką. Aukšto nedarbo lygio kamuojamoms valstybėms desperatiškai reikalinga papildoma gaminamų prekių paklausa.

Nors daugiausia dėmesio tenka periferinių Bendrijos šalių taupymo politikai, manau, jog kur kas svarbiau, kad vokiečiai išleistų daugiau. Gal reikėtų papildomų skatinimo prog­ramų, didinti Vokietijos darbo jėgos pajamas ir taip auginti vartojimą, mažinti einamosios sąskaitos perviršį. Tokie veiksmai išeitų į naudą visai ES.

J. J. Hardy

Gimė 1972 m.

1995 m. baigė Teksaso universitetą Ostine.

Nuo 2007 m. „Saxo Bank“ valiutų rinkos strategijos vadovas.

2008 m. užsienio valiutų prekybos bendruomenės išrinktas vienu įtakingiausių metų analitikų.

TradingFloor.com valiutų rinkos komentatorius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų