Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio

Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio

Lietuva – teritorinė ar eksteritorinė sąvoka? Kas tai – bendros parapijos, bendri kunigai, mokytojai, ta pati spauda ir žiniasklaida? Ar idėjos, kurios susieja žmones, nutolusius vieni nuo kitų per žemynus? Į lietuvių kategoriją patenka tik etniniai lietuviai ar visi, kas, kaip Jonas Basanavičius rašė, yra Lietuvos oru kvėpavę?

XX a. pradžioje tai buvo aišku. Lietuva būtų buvusi neįmanoma be teritorijos – tos fizinės Lietuvos tikrovės, kurios peizažas, gyvenimo formos ir žmonės sukūrė bendrystės pojūtį. Politinės institucijos ir tęstinis projektas negalėjo suburti visuomenės ir sukurti politinės tautos. Tam teko telktis kultūrą, lietuviškas knygas ir istorinį sentimentą – dalykus, kurie būtų buvę neįmanomi be šviesuomenės mažuose miesteliuose ir kaimuose. O ji visų pirma buvo iš prakutusios valstietijos kilę kunigai ir medikai.

Vadinasi, visuomenė formavosi iš tų pačių vienijančių, sujungiančių, atpažįstamų dalykų – bendrų knygų, tekstų, mokytojų, kunigų, vėliau ir profesorių. Kas buvo lietuvių tauta XX a., galime atsakyti Ernesto Gellnerio žodžiais – mokantys lietuvių kalbą, pirmiausia gebantys skaityti lietuviškas knygas. Tauta gimė iš aušrininkų ir varpininkų, kurie vienodai gerai suvokė kalbos ir išsilavinimo vaidmenį žadinant ir iš naujo telkiant lietuvių tautą. Jei nemoki skaityti, nedalyvauji istorijoje, nes neturi jokios bendros atminties ir kolektyvinio sentimento.

Žinoma, raštingumas ir gebėjimas skaityti, kaip pabrėžė E. Gellneris, buvo būtinos sąlygos dalyvauti modernioje ekonomikoje – ši buvo nebeįmanoma be socialinio mobilumo ir tos pačios homogeniškos kultūros, kurioje dalyvauti įmanoma tik dėl skaitymo ir rašto. Vadinasi, reikėjo ne tik judėti iš kaimo į miestą, bet ir sieti save su Lietuva, apibrėžta ne regiono, tikėjimo ir valdymo formų ypatingumo, bet bendros kalbos, tapatinimosi su tam tikra istorija ir kultūra, o svarbiausia – teritorijos, kurioje tauta suvokia save ir su kuria save sieja.

Būkime atviri – tai XIX a. pasaulėvaizdis ir tautos modelis. Modernus, atlikęs didžiulį vaidmenį Lietuvos gyvenime, bet vis dėlto XIX a., kai tautos buvo teritoriniai dariniai. Šiandien jis nieko nepasakytų apie Lietuvą.

Kas yra lietuviai šiandien? Ar labiau lietuvė (-is) yra ta(s), kuri(s) lieka gyventi Lietuvoje, fiziškai yra joje, bet balsuoja už Darbo partiją, skaito „Respubliką“ ir „Vakaro žinias“, pasaulį suvokia tik šių leidinių siūlomomis sąvokomis bei vaizdiniais, ar ta(s), kuri(s) gyvena Londone, domisi Lietuvos politiniu ir kultūriniu gyvenimu, skaito aukštesnio lygio lektūrą ir dalyvauja tam tikro lygio diskurse, formuojančiame ne tik Lietuvos suvokimo profilį jo(s) šalyje, bet ir pačios Lietuvos savivokos lygį ir vertę?

Tad būkime atviri ir nustokime apgaudinėti save – nors emigracija šiuolaikiniame pasaulyje yra normalus ir neišvengiamas reiškinys, dabar Lietuvos emigracijos tempas ir mastas jau nėra normalus. Nesiimsiu rizikuoti ir siūlyti sudėtingus reikalus galinčio gerokai supaprastinti atsakymo į klausimą, ar priežastys yra lietuvių ambicingumas ir paprasčiausias noras gyventi geriau ir oriau nei savo šalyje ar mūsų viešosios erdvės atgrasumas ir gyvenimas it pertempta styga nuolatinėmis masinėmis isterijomis. Gali būti, kad visko čia esama. Geriau mėginkime atsakyti į klausimą: o ką daryti?

Gal verta nustoti saugoti teritoriją nuo savęs ir savų?

Pirma, siūlau nedelsiant įteisinti dvigubą pilietybę. Aplinkybėmis, kai lietuvių drastiškai sumažėjo Lietuvoje, bandymai dar labiau atstumti nuo savęs emigravusius, toliau emigruojančius ar pasaulyje gyvenančius lietuvius dvelkia beprotybe. Baimė, kad tai leis Lietuvą susipirkti žydams ir lenkams, jau panaši į nevykusį sąmojį (nors tos baimės buvo į valias nepriklausomybės pradžioje – kuo ji baigėsi, matome). Tikiuosi, kad nebedaug liko ir tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams.

Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti.

Lietuva akyse mažėja, o mūsų institucijos žaidžia protu nesuvokiamą žaidimą. Pamirštama, kad kalbama ne tik apie istorinį teisingumą ir savo šalies palikuonių atstūmimą, bet visų pirma apie išsilavinusius ir pasiturinčius žmones, kurie nieko, išskyrus gera – šalies sustiprinimą ir dar didesnį jos vakarietiškumą, – nepadarytų.

Tad gal verta nustoti saugoti teritoriją nuo savęs ir savų? Gal verčiau pripildyti ją gyvybės? Ir apmąstyti save XXI, o ne XIX a. kategorijomis?

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų