Atrasti ryšį

Atrasti ryšį

Visuomenės atotrūkis nuo kultūros ir per menkas šios srities finansavimas neturi būti laikomas tik menininkų verkšlenimu, įsitikinęs švedų rašytojas ir vertėjas Ulfas Peteris Hallbergas. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis teigė, kad dialogo su kultūra užmegzti nebesugebanti ES tampa mechanizmu silpna širdimi.

– Kultūra visuomenės dažnai suvokiama kaip laisvalaikio forma, nieko bendra neturinti su politiniais klausimais. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?

– Manau, kultūrai ir menui reikia skirti daug daugiau dėmesio. Tai skatina mus jausti didesnę pagarbą ir atsakomybę sau ir kitiems. Todėl kultūra turi būti finansuojama netgi daugiau nei ekonominiai procesai. Turime suvokti, kad, sumenkinę jos svarbą kasdienybėje, neturtingi galime tapti ir ekonomiškai, ir kitaip. Minties raida, dailė, literatūra, muzika ir kiti menai plečia mūsų požiūrį į ekonomiką, politiką ar socialinius dalykus, padeda atrasti arba sukurti naujų priemonių pokyčiams įgyvendinti.

Minties raida, dailė, literatūra, muzika ir kiti menai plečia mūsų požiūrį į ekonomiką, politiką ar socialinius dalykus, padeda atrasti arba sukurti naujų priemonių pokyčiams įgyvendinti.

Literatūra suteikia galimybę klausti, kas yra turtas, kas – galia. Knygoje „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ rašau apie žmogų, praradusį savo tėvą, kuris nebuvo nei turtingas, nei galingas. Jis mirė sulaukęs 87 metų, o jautėsi tarsi 27-erių. Kodėl? Nes pinigus jis laikė tik faktu, galinčiu sunaikinti žmones, o svarbiausias gyvenimo vertybes atrado mene – jis domėjosi tuo, rinko straipsnius apie meno objektus ir daug mąstė. Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, noriu gyventi, turėti pinigų ir juos protingai leisti. Tačiau tai nėra esminis mano gyvenimo tikslas, varomoji jėga. Jei būtų priešingai, esu įsitikinęs, nebūčiau toks turtingas, koks esu dabar.

Tai, be abejo, siejasi ir su politika. Štai, pavyzdžiui, Švedijos demokratų partija šiandien deklaruoja, kad privalu atsikratyti visų šalyje gyvenančių užsieniečių, būti balta, švaria valstybe ir tauta. Atsakymas į klausimą, kaip vertinti tokią politiką, tegul lieka retorinis. Bet turėkite omenyje – literatūra ir menas neklausia, kas tu, iš kur esi kilęs ar atvykęs, kokia tavo odos spalva ir panašiai. Tuo, manau, reikia vadovautis ir gyvenime.

– Kaip visuomenės ar konkrečiai politikų požiūris į meną gali būti siejamas su populistinės nacionalinės valstybės idėjos stiprėjimu?

– Mano nuomone, įvairūs reiškiniai gali būti lyginami su situacijomis, aprašytomis knygose ar pavaizduotomis dailėje. Galime klausti savęs, kaip tam tikra dilema galėtų būti sprendžiama romane ar novelėje. Paprastas pavyzdys – tai galėtų būti siejama su teise. Net ir veikiant įstatymams, konkretūs žmonės ar jų grupės negali būti priskiriami tik prie blogų arba gerų. Net ir išimtiniais atvejais tai neformuoja moralės. Raudonos linijos perskyra tarp gėrio ir blogio, juoda ir balta neveikia ir mene.

Politikoje pastaruoju metu šis suvokimas nyksta. Matome, kaip politikai, ypač tie, kuriuos dažnas laiko vedamais populistinių principų, norėdami įtikinti visuomenę savo idėjų teisingumu ir tęstinumo poreikiu, viešai pasitelkia šūkiais išpūstą retoriką. Tai ypač pastebima Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbáno ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo pasisakymuose.

Tačiau problema yra ne pati retorika, o būdai, kuriuos pasitelkus priimami sprendimai: tam, kad įvyktų viešai deklaruojami tarsi lengvi pokyčiai, dažnai reikia keisti konstituciją ar kitas svarbiausias valstybės teisines normas. Dėl to sprendimai gali būti priimami net už uždarų durų, taip nuslepiant nuo visuomenės procesus, kurie gali negrįžtamai pakeisti jos gyvenimą. Žmonės tai pastebi dažniausiai per vėlai. Taip Vokietijoje iškilo Adolfas Hitleris. Pirma žodžiais užmaskuoti ir vėliau pradėti įgyvendinti procesai padarė didelę žalą, kurios padarinius jaučiame iki šiol.

Panašioje situacijoje gyvename ir šiandien. Užtenka paminėti esminius faktus: prezidento ir parlamento rinkimai Prancūzijoje, Marine Le Pen iškilimas, jau minėtų V. Orbáno ir D. Trumpo valdymas, įvykiai Lenkijoje. Žmonės balsuoja nihilistiškai, už tuos, kurie pasitelkia supaprastintą, propagandinę pokyčių retoriką, bet iš tiesų joje – jokio turinio. Tai neturi nieko bendra nei su kultūra, nei su žmogaus siela.

– Kaip tai keičia ES ir jos vertybes?

– Daugelis dalykų pasaulyje atsiskleidžia per kultūrą. Modernybėje ji leidžia išsaugoti jautrumą. Profesoriai Leonidas Donskis ir Zygmuntas Baumanas kadaise teigė, kad šiandienė visuomenė yra labai išskydusi. Jai nereikia jokių tarpusavio ryšių ar būti susijusiai su kuo nors, kas kelia nepatogumų, iššūkių ar verčia įsitraukti į kovą. L. Donskis ir Z. Baumanas manė, kad Europa pasikeitė, ir tai akivaizdu. Dėl čia vykstančių pokyčių su kultūra susiję dalykai atsidūrė nuošalėje. Ir tai virto mašina, kuri gamino, kaip sakė filosofai, takųjį modernumą. Tai vieta be ryšių, scena galios žaidimams, asmenybės ir individualumo praradimas, ir tai svarbi problema.

Kaip tai keisti? Atsigręžus į literatūrą, dailę, teatrą. Mano studentai Paryžiaus Sorbonos universitete kadaise klausdavo, kodėl verčiu juos rašyti. Dabar jie supranta, kad tai galimybė ne tik reikšti mintis, bet ir kurti ryšius. Ši idėja nukelia mus į antikos, Platono laikus, kai viskas buvo kuriama kaip mintis, kai buvo apmąstomas gyvenimas.

Šiandien tai pamiršta. ES ir Briuselis tapo mechaniniais aparatais silpna širdimi. Politikoje, kurią vykdo šios institucijos, nebėra dialogo, nebekuriamas ryšys. Manau, kad menas, literatūra turi grįžti į politinę Europos darbotvarkę, į šią sąjungą reikia žvelgti intelektualiai. Nes jei nėra dialogo su kultūra, tuščia yra ir politika.

Menas, literatūra turi grįžti į politinę Europos darbotvarkę, į šią sąjungą reikia žvelgti intelektualiai. Nes jei nėra dialogo su kultūra, tuščia yra ir politika.

Jei klaustumėte manęs, kaip nuo tokių dalykų apsisaugoti, atsakyčiau labai paprastai – turime būti sąmoningi. Retorines konstrukcijas kartais suprasti yra iš tiesų labai sunku, tačiau kritinis mąstymas dar niekam nepakenkė. Turime būti atviri, įsileisti naujas idėjas į visuomenę, į savo šeimą, nebijoti klausti, tačiau nesivadovauti pasaulio skirstymu į gerą ir blogą. Taip išvengsime kai kurių negatyvių pokyčių.

Mes turime būti atviri, įsileisti naujas idėjas į visuomenę, į savo šeimą, nebijoti klausti, tačiau nesivadovauti pasaulio skirstymu į gerą ir blogą.

Receptas, kurio dabar reikia Europai – tai idėjos, kurios leistų išsaugoti tai, kas esame iš tiesų, ir apsaugotų nuo gryno ekonomizmo bei savimi patenkintų demagogų.

– Minite, kad žmonės ieško stabilumo ir ryšių ten, kur jų galbūt visai nėra. Jie nebekelia svarbių klausimų. Kaip tai susiję su modernių technologijų skvarba į mūsų kasdienybę?

– Džiaugiuosi, kad internetas ir kitos moderniosios technologijos leidžia mums pasiekti vieniems kitus: kalbėtis, dalytis informacija ir t. t. Tai puikus būdas kurti ir atrasti ryšius. Mano gimtojoje Švedijoje dauguma žmonių feisbuke draugauja tik su švedais. Mano tinkle – daugiau kaip 90 proc. užsieniečių. Būtent dėl šios priežasties didžioji dalis mano tekstų yra anglų kalba – jaučiu tokio bendravimo prasmę. Jis mus priartina prie kosmopolitiškumo.

Vis dėlto per pastaruosius 20 metų technologijos mūsų visuomenę labai stipriai pakeitė. Jas peikti galima už tai, kad nepalieka erdvės tikrai diskusijai ir žmogų paverčia pinigų šaltiniu. Tikriausiai visi esame susidūrę su situacija, kai paieškos sistemoje „Google“ įvedę, pavyzdžiui, Romos miesto pavadinimą, vėliau ilgą laiką kitose lankomose svetainėse matome nuorodas su įvairiais pasiūlymais keliauti pigiau, užsisakyti ten viešbučius, išbandyti kitas paslaugas. Žinoma, galima dėl to nesukti galvos, vis dėlto tai jau darosi panašu į asmeninės informacijos nutekėjimą. Todėl skeptiškai žvelgiu į socialinius tinklus. Kai juose pamatau pažįstamų žmonių pusryčių lovose nuotraukas, mano nuomonė apie juos tampa nekokia. Nenoriu to matyti, giliai viduje jaučiu, kad tai neteisinga. Kai kuriuos dalykus turime pasilaikyti sau, kitaip jų vertė mažėja.

Technologijos mus priartino prie to, kad socialiniai tinklai ir mes juose iš įvairių kitų sferų perimame reprezentacijos funkciją. Be socialinių tinklų jaučiamės nesaugūs, prarandame stabilumą, nežinome, kas esame ir kur einame. Literatūra ir menas šioje vietoje gali tapti saugiu prieglobsčiu sustoti ir apsižvalgyti aplinkui.

Todėl ir pasirinkau dėstyti Sorbonos universitete. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis, mokyti juos rašymo meno ir vertimo, atsakyti į klausimus ir kartu ieškoti atsakymų. Matau, kad šios studijos jiems padeda kritiškai įvertinti socialinius tinklus ir skeptiškai žvelgti į asmeninės informacijos viešinimą. Stengiuosi neatsilikti nuo technologinių inovacijų, tačiau man svarbu ir išlaikyti kritinį mąstymą, vertinti draugystę, meną, meilę.

Tai turi suprasti ir politikai, valdžioje esantys asmenys. Kol kas posūkio nuo ekonomikos į meną dar nėra buvę jų darbotvarkėje. Bet esu optimistas – manau, jie supras, kaip tai svarbu ir kokia šio praradimo kaina.

– Kosmopolitizmas dažnai siejamas su globalizacija, atviromis valstybių sienomis, laisve. Ką jums reiškia šis terminas?

– „Kosmopolitizmo“ sąvoką aiškinčiau pasitelkęs menininko santykį su gimtąja šalimi būnant už jos sienų. Tai vidinė kova, kurioje kūrėjai ieško ryšių svetimoje aplinkoje ir permąsto gyvenimą tėvynėje. Vienas tokių pavyzdžių galėtų būti norvegų kilmės rašytojas Henrikas Ibsenas, dešimtmečius praleidęs Italijoje, bet rašęs apie gimtuosius namus. Jo darbuose atsiskleidžia konfliktas su savimi, žadinantis stiprią energiją ir meninius impulsus. Tokių rašytojų vien Švedijoje yra ne vienas ir ne du. Užuot palikę mažus miestelius ir vykę į sostinę Stokholmą, jie iškeliavo į Paryžių, Romą, Los Andželą ir ten atrado save.

Įkvėpimą kurti šie menininkai pajuto tada, kai suprato, kad jų tapatybė ir identitetas yra supurtyti, kvestionuojami. Tai kūrėjus išlaisvino – nauji atradimai miesto gatvėse, kur susipina turtas ir skurdas, pinigai ir šiukšlės, prabangos spindesys ir viską aplinkui teršiantys balandžiai, skatino jų produktyvumą. Menininkai suvokė, kad „senosios tautos“ ir „nacionalistinės valstybės“ sąvokos, tuo laikotarpiu buvusios visa ko pagrindas, nebeturi prasmės. Jos nebepaaiškina būties prasmės ir tarsi užveria duris patirti ryšį su kitomis tautomis, atrasti ir plėtoti kultūras, kartu bandant atrasti ir save, savo vietą pasaulyje. Tokių menininkų darbai paremti pusiausvyra tarp kultūros ir esamos situacijos, ryšių su aplinka. Visa tai dabartinė Europa, mano nuomone, yra praradusi.

Vilniuje visada jaučiuosi priešingai. Šį miestą atradau prieš trejus metus ir šiandien čia turiu daug pažįstamų, draugų. Vilnius man gyvas. Jame dar ir šiandien yra išsaugota tai, kas svarbiausia: daugiakalbyste alsuoja gatvės, daugiakultūriškumu kalba architektūra. Tai erdvė ir vilniečiams, ir lietuviams, ir žydams ar kitiems užsieniečiams. Šiame mieste užprogramuota labai stipri energija – ji ir sudaro miesto viziją.

Sakoma, kiekvienas vaikas gimsta svetimšaliu. Manau, kiekvienas esame svetimšalis beveik visose kasdienėse gyvenimo situacijose. Tačiau galime atrasti ryšius ir juos puoselėti, taip kurdami save ir savo aplinką. Aš tai vadinu kosmopolitiniu požiūriu į pasaulį.

– Koks žmogus išpažįsta kosmopolitinį požiūrį į gyvenimą?

– Daugelis sako, kad kosmopolitų menininkų ar kitų profesijų atstovų pasaulėjauta yra ne kas kita, kaip romantinis didelio miesto pajautimas. Jie esą tik vaikšto gatvėmis žvelgdami į asfaltą. Netiesa. Kosmopolitiniame požiūryje užkonservuotas tam tikras laiko ir erdvės pajautimas. Žinoma, tiesos, kad tokie asmenys vaikštinėdami žvalgosi į gražius žmones, į Karalių rūmus Paryžiuje, prostitutes stoties rajone, skubančiuosius į darbą transportu, yra. Bet svarbu, kad šiuose dalykuose jie ieško atsakymo į klausimą, kokia yra visa to prasmė šiandien ir ateityje. Kosmopolitai sako: jei nesaugome praeities, neturėsime ateities. Todėl jie bando kurti ryšius su žmonėmis, su miesto gatvėmis, su pastatais. Tai jiems – kūrybos šaltinis, niekada neleidžiantis sustoti.

Ryšio atkūrimas yra akimirka, kai susiduriame su kažkuo sudėtinga, nelengva. Kasdienybėje tai dažniausiai liga, praradimas ar kitos problemos. Tokios situacijos mus ko nors išmoko, tačiau mes labai greitai viską užmirštame. Mene – priešingai. Čia galime susidurti su įvairiomis, net pačiomis sudėtingiausiomis, situacijomis. Turint omenyje, kad menininko ribinis taškas yra mirtis, menas leidžia mums atrasti save akimirkoje – kažkur tarp mirties ir gyvenimo.

– Kokias vertybes turite galvoje teigdamas, kad šiandienėje Europoje susiduriame su jų praradimu? Ką reiškia šie procesai?

– Europos judėjimui, mano nuomone, pagrindus padėjo 1948 m. Hagoje Winstono Churchillio pasakyta kalba. Tada jis kalbėjo apie Europos tragediją, įspėjo, kad laiko gali būti nedaug, kad jei kova ir baigėsi, o patrankos nurimo, pavojų vis dar lieka. Jis gynė Europą, paremtą krikščioniškosiomis vertybėmis, kultūra, filosofija, mokslu ir istorija. Tai tolino Vakarus nuo raudonųjų linijų Rytuose.
Plėtojantis Europos Bendrijai, dedant pastangas sukurti laisvąją rinką nuo Anglių ir plieno bendrijos iki dabartinės ES, visa minėta didžiąja dalimi buvo prarasta. Ir tai – dabartinės Europos Achilo kulnas. Vis dėlto praktika rodo, kad politika tai daro. Šiandien matome, kaip ji atskiriama nuo aptartų dalykų.

– Kultūros vertybės, gimstančios iš žmogaus sielos, neatskiriamos nuo jo teisių ar demokratinių vertybių. Bet politika ne visada to paiso. Ko mus moko susiklosčiusi situacija?

– Ir literatūra, ir menas kelia klausimus, bet nebando rasti vienos tiesos. Galime palyginti tai su poema: ji užduoda klausimus, bet jos pačios paaiškinti mes nesugebame. Meno ir literatūros egzistavimas rodo, kad viskas gyvenime paremta amžina kova, nuolatiniu ieškojimu. Tai rodo, kad žmonių sukurtas judėjimas ar organizacija yra tam, kad siektų tikslų, puoselėtų vertybes.

Šiandien Europoje vertybių sistema yra tik retorinė – mes negalime jos pajusti. Kiekvienas vyras, kiekviena moteris gatvėje tai supranta. Mes patiriame nesėkmių, bet jas stengiamės užglaistyti: jei vertybės, pagal kurias gyvename, mus nuvilia, mes nuo jų nusigręžiame ir sekame tik teigiamais dalykais. Jei paklaustumėte menininko, ką daryti, jis atsakytų, kad reikia elgtis priešingai: sėkmė mūsų nieko neišmoko – nesėkmės yra geriausi mūsų mokytojai. Jos veda į priekį. Taigi šioje situacijoje turėtume nebijoti pripažinti klaidas, iš jų mokytis ir dar labiau stengtis.

Manau, kad politikos ateitis priklauso nuo kultūros. Šiandien viskas, kas vyksta feisbuke, politikoje ar Holivude, pasidarė tapatu ir dėl populiarumo. Tačiau Europos stiprioji pusė ir tikroji tapatybė visuomet buvo kultūra. Čia ilgus metus sugyveno įvairios tautos, buvo vietos įvairioms kalboms ir skirtingiems požiūriams į pasaulį.

Šiandien menas, intymumas ir orumas išparduodami dėl to, kad tai laikoma vertybe. Dažnai mums primetamas amerikietiškas akvariumas, keičiantis Aristotelį, Charlesą Dickensą, Dante’ę ir kitus. Į jų vietą ateina turgaus nykštukai – negyvi, beprasmiai kūnai. Vietos – ne valstybės teritorijos – sujungia mus vienus su kitais ir mūsų suvokimą. Galime turėti namus, bet galime turėti ir vietų, jungiančių mus su kitais ir mūsų patirtimis.

 

U. P. Hallbergas

Švedų rašytojas ir vertėjas, nuo 1983 m. gyvenantis Berlyne.

Į švedų kalbą išvertė K. G. Büchnerio, B. Brechto, F. Wedekindo, W. Shakespeare’o ir kitų autorių pjeses. Už filosofo W. Benjamino veikalo „Paryžius, XIX amžiaus sostinė“ vertimą įvertintas Švedijos akademijos vertėjo premija.

Paryžiaus Sorbonos universitete dėsto vertimą ir kūrybinį rašymą, skaito paskaitas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

2009 m. išleido esė romaną „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“, už kurį pelnė 2010-ųjų Alberto Bonniero premiją.
Jo knygos leidžiamos Italijoje, Serbijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų