Atmintis be politikos

Atmintis be politikos

Atminties politikos apraiškos vis labiau nerimstančio pasaulio propagandos frontuose nenustoja dominti. Tai liečia visus: ir valdyti siekiančius, ir suprasti galinčius.

Viešųjų ryšininkų okupuota viešoji erdvė praranda paskutinius patikimumo bruožus. Ji vis labiau gundo užsiimti kasdienėmis smulkmenomis arba pagal išgales daugiau mažiau pagrįstai spėlioti, kurio galios šaltinio ar kurios interesų grupės labui dirba televizinė, laikraštinė ar internetinė žinutė. Todėl verta ne tik svarstyti atminties politikos ar kultūrinės atminties klausimus, bet ir pasvajoti apie atminties kultūrą be abejotino proto politikos.

Imuosi rašyti apie mūsų, lietuvių, bendros atminties paradoksus ne tik dėl to, kad, karo universitetų viršiloms pamokslaujant apie istorijos politiką ir baltarusiškas grėsmes prarasti XIII a. Mindaugo karalystės rytines žemes, daugelis rimtų akademinių istorikų praleidžia tai tylomis. Ir juos galima suprasti. Akivaizdu, kad, vykstant kovai dėl galios ir reikšmės, diletantiškos nuomonės neretai virsta viešųjų ryšių tarnautojų draikalais, ir net karo prievolėmis bei kvazipatriotiniais nuosprendžiais. Negi nusižeminsi iki tokio lygio?

Dauguma pagarbiai į savo profesiją žiūrinčių Lietuvos istorikų kuo puikiausiai mena, kad nesame čia unikalūs. XIX a. pabaigoje imperiniai vokiečių autoriai galėjo remti ietis su prancūzais, ginčydamiesi, kam priklauso Frankų imperijos palikimas. Vėliau, jau po kruvinų pasaulinių karų, atsikvošėjus po tautinio egoizmo pertekliaus, istoriografijos karai ėmė kelti atlaidžias šypsenas ne tik akademikams, bet ir platesniems išprususios inteligentijos sluoksniams. Suprasta, kad galima ir be parako varžytis: kas linksmesnes giesmes giedos tikriems ir išgalvotiems praeities herojams karaliams ir maištininkams. Panašiai kaip britai lenksis karaliui Artūrui ir Robinui Hudui – abiem iš tikėtinos fantazijos viešpatystės.

Asmeninė atmintis yra lygiai svarbi kaip ir betoninė valdžios prižiūrėtų vadovėlių tiesa.

Prieš kokius keturis dešimtmečius mūsų tada dar sovietinėje Lietuvoje tokią poziciją išmintingai liudijo poetas Marcelijus Martinaitis, recenzuodamas Adomo Mickevičiaus Vėlinių lietuvišką leidimą: didelių poetų užteks visiems. Perkėlę šią mintį į skeptišką mokslo kalbą pasakytume: didieji praeities poetai ir politinės istorijos herojai – karaliai, riteriai, didžiūnai – priklauso tiems, kurie juos geriausiai prisimena, išmintingiausiai garbina, mintinai deklamuoja, jais seka ir elgiasi pagal kilnų pavyzdį ar išmintingą tradiciją. Tuos pačius dievus ir tuos pačius herojus garbinti nėra tas pats, kas juos pasisavinti. Negi katalikams tai reikia aiškinti? Tai yra kultūros, o ne politikos iššūkis.

Knieti kalbėti apie tai, kas biurokratiškai neapčiuopiama, tad priklauso daugiau mažiau spontaniškai ir laisvai kultūrinei sąmonei, o ne strateginio valdymo rūmams. Mūsų kultivuojamos kolektyvinės atminties formos niekad nepasidavė tiesioginėms vadybos intervencijoms. Rusų viešpatavimo laikotarpiais tai buvo labiau atpažįstamas ir tylią savigarbą keliantis dalykas. Pasikartojančiais Lietuvos laisvės periodais oficialusis naratyvas ir daugumos lietuvių asmeninės atmintys suartėdavo, emociniai tiltai jungdavo tautines šventes ir šeimos užstalės prisiminimus. Tačiau net ir tais laimingais laikais buvo problemiškas kultūrinės atminties (kažkieno sukurto didžiojo pasakojimo) ir asmeninio, gimininio, genealoginio sąmoningumo santykis. Aišku viena: asmeninė bent tris kartas siekianti atmintis dažniausiai pralaimėdavo oficialiajam istorijos vadovėliui.

Pabandysiu paaiškinti, ką turiu omenyje taip teigdamas. Pirmiausia – trupinys teorijos. Šiandien mažai kas ginčysis dėl trapių istorijos vilčių pasiekti objektyvumo aukštumas, kuriose (humanitarų kiek perdėtai įsivaizduojant) įsitvirtinę gamtos ir eksperimentiniai mokslai. Net tie, kurie apgailestauja dėl postmodernizmo ir ideologijų nuomario įtakos išryškėjusio atsisakymo teigti vienatinę tiesą, dažniausiai sutaria, kad pasakojimas apie praeitį yra gyvųjų gyvenimo pateisinimo priemonė ir ateities projektavimas, tikint savo racionalaus veikimo galimybėmis. Klausimas, kokio praeities pasakojimo reikalauja mūsų ateitis, tampa natūraliu, balansuojančiu istorijos mokslo tiriamuosius rezultatus ir sąmoningo tautos gyvenimo konstravimo siekius.

Antra, plačiai Vakarų pasaulyje, o santūriau mūsų posovietinės atminties ugdymo strateguotojų aplinkose yra pastebėta, kad individuali, artima, šeimyninė, tad kognityvioji atmintis mūsų edukacijos horizonte turi rasti gerbtiną vietą. Nusiminęs skeptikas pridurs, kad fetišuojant Lietuvos valstybę ir valdžios institucijas galima visai nemylėti lietuvio. Valdžios nustatytas pasakojimas yra perdėm sureikšminamas, o asmeninė istorija paverčiama nereikalingu, negeistinu, beprasmiu dalyku. O juk tik skatinant asmeninę atmintį, tik gundant jauną žmogų sužinoti, ką veikė jo seneliai, tėvai, artimieji ir jų matyti kaimynai sovietams atėjus, prasidėjus represijoms, o prie vokiečių – ir mūsų žydų žudynėms, galima išsaugoti istorijos paveikumo viltį.

Klastingos kolaboravimo su sovietais patirtys, jų poveikis naujam karjeros sluoksniui atsirasti – tai dalykai, kurie turi būti prisimenami. Lygiai tremtys ir persekiojimas po jų, sužalotųjų gyvenimo tąsa į dabartį. Asmeninė atmintis yra lygiai svarbi kaip ir betoninė valdžios prižiūrėtų vadovėlių tiesa. Svarbu, kad viena ir kita per daug nenutoltų, buvusiems aistringiems kolaborantams demonstruojant kone šventeivišką patriotizmą.

Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų