Atminties simfonija

Atminties simfonija

Dešimtmetį Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui vadovaujantis rašytojas Markas Zingeris, regis, taip ir nesusitaikė su kai kuriais šio biurokratinio darbo aspektais. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei jis tampa pavydėtinu vedliu tiek po ekspozicijų sales, tiek po XX a. istoriją.

 

Jau pirmąją susitikimo minutę M. Zingeris ištaria frazę, kuri niekais paverčia dalį iš anksto parengtų klausimų ir tuo savaip pradžiugina jų autorę: sugriuvus trapiam įsivaizduoto pokalbio karkasui, tenka atsiduoti improvizacijai ir leistis į kelionę paskui pašnekovo erudiciją. Profesionalaus meno nereikėtų vertinti pirmiausia pagal etninę kilmę, tai primityvoka, – sako muziejaus direktorius, ir tampa aišku, kad kalbėdami apie litvakų meną jo geneologinį medį nagrinėsime mažiausiai.

Tačiau Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus yra ne tik meno kūrinių laikymo vieta. Tolerancijos centre – viename jo padalinių, po kurį ir sukame ratus su M. Zingeriu, – saugomos ir autentiškos Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero detalės (viskas, kas liko iš svarbiausios Lietuvos žydams šventovės), ir holokausto aukų atminimui skirta ekspozicija, iš liudijimų nuaudusi lankytojus sukrečiančią patirtį. Įkūnytos pastangos išsaugoti atminimą ir su atėjusiaisiais kalbėti ne faktais ir skaičiais, bet tikrų žmonių balsais ir jų istorijomis.

Pašnekovas sako, kad tokio muziejaus idėja jam ir jo broliui Emanueliui kilo dar Michailo Gorbačiovo laikais. Vilniaus žydų muziejus veikė kone prieš šimtmetį, tačiau Josifo Stalino nurodymu buvo uždarytas. Sumanymo jį atkurti finišas pasiektas 1997 m., tada buvusiame žydų teatro pastate atidaryta įstaiga gavo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vardą. Pirmasis direktorius buvo E. Zingeris, tačiau vėliau, jam tapus Seimo nariu, teko skelbti naują konkursą eiti tas pareigas. Rašytojas apie šį savo biografijos posūkį, įvykusį prieš dešimt metų, kalba aštriai: „Niekada neičiau dirbti valdiško darbo, bet taip susiklostė. Pamenu, konkurse, be manęs, dalyvavo dar keli pretendentai. Bet Prudnikovas (tuometis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas – red. past.) pasakė, kad iš 100 galimų taškų aš surinkau 115. Mano ambicija buvo laimėti tą konkursą, ir aš savo pasiekiau. Bet tai – tik mano ego, ir vertinu jį atsargiai. Ten, kur aš visas, kur esu pats sau nenuspėjamas, yra menai, bet jiems reikia visai kito gyvenimo būdo.“

Pažįstama švedų rašytoja, sužinojusi apie naują kolegos iš Lietuvos amplua, jam patarė: tu čia truputį pabūk, pažaisk ir dink. Tačiau toks planas neišsipildė. Su muziejumi susijusi veikla įtraukė visiškai – ir dėl objektyviai didelio darbų krūvio, ir dėl asmeninių rašytojo savybių: „Esu maksimalistas. Nepakenčiu provincialumo, uždarumo, ribotumo. Gal todėl, kad pats kažkada buvau uždaras, provincialus, nevisavertis. Savyje tai įveikęs, negalėčiau pakęsti to kituose žmonėse, sėdinčiuose prie durų, už kurių slypi didžiuliai lobiai, o jie juos saugo kaip bulvių maišus.“

 

Šiomis nuodėmėmis negalima apkaltinti ir M. Zingerio vadovaujamo muziejaus. Trečią kartą apžiūrėdama jo nuolatinę ekspoziciją iš naujo įvertinu gebėjimą sudominti. Netgi tekstai, kurie į lankytojus kreipiasi daugybėje erdvių, parinkti ir įkomponuoti itin tiksliai, – turbūt kitaip ir negali būti muziejuje, kuriam vadovauja rašytojas.

Vis dėlto labiausiai iš ankstesnių apsilankymų įsiminė ne tekstas, o balsas. Vaiko tyliai dainuojama liūdna melodija jidiš kalba skamba ilgalaikėje ekspozicijoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ (hebrajiškai „Šoa“ vadinamas holokaustas). Iš erdvių, šviesių muziejaus salių laiptais leisdamiesi į ją pirmiausia atsitrenkiame į masyvias niūrias duris – lyg išlikusias iš laikų, kai jas atplėšdavo nekviesti svečiai ir visam laikui pakeisdavo šeimų likimus. Atsiduriame juodai išdažytoje klaustrofobiškoje patalpoje. Čia driekiasi ilgi nuotraukų, dienoraščių fragmentų, filmuotų liudininkų pasakojimų labirintai. Tylu, tamsu ir baugu – tarsi vaikystėje, įsmukus į gilų rūsį, kurio durys gali bet kada užsitrenkti. Tokia erdvė sukurta sąmoningai, siekiant geriau perteikti vaikų, turėjusių slapstytis nuo esesininkų, nakvoti palėpėse ar rūsiuose, bėgti požemiais, išgyvenimus. „Jei bandytume sustoti prie kiekvienos šių istorijų, išeiti būtų įmanoma, ko gero, tik po tiek laiko, kiek truko Antrasis pasaulinis karas“, – šypteli M. Zingeris ir žengia tiesiai į tamsiausią vietą – nedidelį interaktyvų memorialą.

Ekspozicijos pradžioje pašnekovas pasiūlė pasiimti akmenuką iš stende gulinčios krūvelės. Dabar, įžengusi į tamsų memorialą, padedu jį prie kitų specialiai tam skirtoje vietoje. Ant sienų akimirksniu ima ryškėti daugybė nespalvotų vaikų fotografijų: linksmų ir susikaupusių, droviai pozuojančių ar užsiėmusių savo reikalais. „Jų visų nebėra. Nuotraukos yra iš albumų, kurie po vaikų paėmimo akcijų buvo išbarstyti gatvėse“, – tyliai sako M. Zingeris. Per vaikų paėmimo akcijas – „Kinder Aktion“ – mažamečiai buvo masiškai atskiriami nuo tėvų, išvežami ir sušaudomi. Jiems atminti įrengtas memorialas, o jo dalyviais tampa ir lankytojai: kiekvienas, padėjęs akmenuką, pagerbia žuvusius pagal seną žydų tradiciją.

Kaskart iš memorialo norisi išeiti tiesiai į minią, į kuo garsiau klegančią gatvę ir ištylėti visas užplūdusias emocijas. Bet žengiame ekspozicijos labirintais tolyn, nes istorijos, kaip ir sakė M. Zingeris, čia neišsemiamos. Ir ne visos jos liudija vien nesuvokiamą žmogaus žiaurumą: tame, rašytojo žodžiais, pragare žemėje buvo ir šviesos spindulių. Štai Onai Šimaitei – pasaulio tautų teisuolei – skirtas stendas. Buvusi Vilniaus universiteto bibliotekininkė už pagalbą žydams buvo nuteista mirties bausme, vėliau ji pakeista įkalinimu koncentracijos stovykloje. O. Šimaitę M. Zingeris pavadina unikumu: moteris nešė į getą ir ginklus, ir duoną, o vokiečiams sakydavo, kad eina pas studentus atsiimti bibliotekai negrąžintų knygų.

O štai didelio formato nuotrauka, kurioje – vyras, moteris ir vaikas. Apglėbęs berniuką, vyras dešine ranka per pagarbų atstumą spaudžia moteriai delną. Atrodo tarsi keistas sandoris, kurį dar labiau paryškina įtemptos šypsenos. 1945-ųjų fotografijoje užfiksuotas anais laikais neretas įvykis: vaiką užauginusi moteris atiduoda jį po karo baisumų vėl atsiradusiam tėvui. Jei tokios istorijos tebūtų matematikos formulė, šią būtų galima laikyti išspręsta teisingai. Tačiau nuotraukoje įamžintų žmonių veidai atspindi visą prieštaringų emocijų skalę. „Mano akimis, tas vaikas antrą kartą netenka motinos. Moteris, kuri jį išgelbėjo ir užaugino rizikuodama savo gyvybe, vėl atiduoda jį tėvui, kurio jis, galimas dalykas, beveik nepažįsta“, – sako muziejaus direktorius.

Stabtelėję dar prie kelių stendų, vėl kylame į ekspozicijų sales. Už nugaros lieka ir mergaitės dainuojamos lopšinės įrašas. Jos melodiją sukūrė vienuolikmetis Vilniaus geto kalinys Aleksandras Tamiras, vėliau tapęs garsiu pianistu. „Iš kai kurių išaugusių vaikų galime suprasti, koks Lietuvoje buvo išžudytas kūrybinis potencialas“, – užsimena rašytojas.

Jo žodžius apie išžudytus ir išsigelbėti spėjusius talentus lyg patvirtina Samuelio Bako kūriniai, eksponuojami tarp kitų litvakų meno darbų. Tapytojas augo Vilniaus gete, kur jo genialumu įtikėjusi motina pati rinko ir aplinkinius ragino kaupti popieriaus skiautes: drobių, ant kurių būtų galėjęs eksperimentuoti būsimas išeivijos dailininkas, juk gete nebuvo. „Žydė motina yra fenomenas. Pamenate rašytojo Romaino Gary istoriją? Motina jam kaldavo į galvą, kad jis bus diplomatas, didis menininkas, ir jis toks tapo. Tai – ne išimtis, o taisyklė: S. Baką, galima sakyti, irgi sukūrė motina“, – kalba M. Zingeris.

Dažną kūrinį muziejaus salėse lydi išskirtinė istorija, kurias vienas po kitų kaip iš kišenės traukia rašytojas. Viena naujausių jį pasiekė su neseniai atidaryta Cornelios Gurlitt grafikos darbų paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė“. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje vokiečių armijoje dailininkė tarnavo medicinos seserimi. Jos piešinių ir litografijos parodą papildo autentiškos to paties laikotarpio Vilniaus nuotraukos, darytos generolo feldmaršalo Hermanno von Eichhorno armijos fotografo. Šios parodos priešistorė prasidėjo prieš trejus metus: tada į direktoriaus kabinetą Tolerancijos centre užsuko vyras iš Vysbadeno ir pasakė, kad norėtų kai ką perduoti. Įteiktame voke M. Zingeris pamatė pluoštą nespalvotų fotografijų – jos dabar ir eksponuojamos. Vyras prisistatė esąs feldmaršalo anūko pusbrolis. Jis papasakojo, kad nuotraukas su giminaičiu rado vieno buto palėpėje Vysbadene, ir pareiškė norintis padovanoti jas Tolerancijos centrui.

Po kurio laiko į Vilnių nusidriekė dar vienos istorijos gijos – šįkart iš buto Miunchene, į kurį buvo nukrypęs pasaulio spaudos dėmesys. Jame buvo aptikta pribloškianti Marco Chagallo, Henri Matisse’o, Pablo Picasso ir kitų pasaulinio garso menininkų 1500 darbų kolekcija. Vienas Gurlitt giminės atstovų, nors ir būdamas pusiau žydų kilmės, dirbo Adolfui Hitleriui kaip meno kolekcininkas, tiksliau, grobstytojas. Jis keliavo po Europą, sekdavo išvežtų ar nužudytų žydų šeimų nuosavybės pėdsakais ir atrinkdavo meno kūrinius būsimam A. Hitlerio muziejui. Šiame  lobyne buvo ir C. Gurlitt kūrinių. A. Hitlerio kolekcininku dirbęs Hilderbrandas Gurlittas buvo C. Gurlitt brolis. Butas Miunchene, kuriame rasti meno kūriniai, priklausė jo sūnui.

Didžiąją dalį tragiško likimo menininkės, kuri iš gyvenimo pasitraukė 1919-aisiais nesulaukusi net trisdešimties, palikimo Gurlittų giminė yra perdavusi Berno dailės muziejui. 16 darbų, sukurtų Vilniuje, kur ji dirbo karo ligoninėje, padovanoti Vilniaus Gaono žydų muziejui pasiūlė vienos Vokietijos meno galerijos savininkas Hubertas Portzas. Tolerancijos centras parengė ekspoziciją, remiamas vokiečių išleido katalogą ir šių metų kovą sukvietė vilniečius į parodos atidarymą. O čia staigmena laukė ir pačių rengėjų. „Staiga atidaryme pasirodė C. Gurlitt šeimos atstovas. Susigraudinęs, susijaudinęs, kad toks gražus renginys, tokia puiki ekspozicija. Kaip jis čia atsirado, man tebėra paslaptis. Net neįsivaizdavau, kad ir kas nors iš Gurlittų galėtų būti mūsų svečias. Aš tik spėliojau, kad kolekcininką, padovanojusį muziejui Cornelios piešinius, galėjo paskatinti kuris nors Gurlittų dinastijos atstovas“, – meno detektyvo vertą istoriją pasakoja M. Zingeris.

Klausydama muziejaus direktoriaus pasakojimų tyliai svarstau, kas labiausiai kūrė ir tebekuria Marką Zingerį – rašytoją: ar žydė motina, kaip kad S. Baką, R. Gary ir kitus, ar tiesiog saujomis semiamos istorijos, tokios kaip atlydėjusi C. Gurlitt parodą. Pašnekovas šypteli ir sako, kad viskas yra kiek kitaip. Jo motina visada buvo kukli moteris, tad vaikystėje didelių liaupsių dėl rašytojo talento negirdėjęs, o darbas muziejuje neatsiejamas ir nuo kur kas proziškesnių aspektų. „Blogai“, – atsako vienu žodžiu į klausimą, kaip darbas jį veikia kaip rašytoją. Ir priduria: „Kiekvienas administracinis darbas džiovina. Rašytojas turi triūsti prie darbastalio, o man nėra kada. Aš netenku profesionalumo – tai yra bjauriausias dalykas, prarandu introspekciją, neturiu laiko išsvajotajam vita contemplativa – mąsliam stebėtojo gyvenimui. Istorijų čia dirbdamas išgirstu daug, bet nežinau, ar sėdėdamas lauko kavinėje ir stebėdamas praeivius jų girdėčiau mažiau. Galbūt būtų mažiau motyvų, bet jie tampa reikšmingi tik tada, kai giliniesi į save. Kuo labiau giliniesi, tuo labiau pasaulis tau pradeda spindėti ir vaivorykščiuoti.“ Priešingu atveju, rašytojo teigimu, iš literatūros telieka žurnalistika. Hm.

Nesusilaikau nepastebėjusi, kad kone žodis žodin taip kalba ir Herbertas – vėliausio M. Zingerio romano „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“, išleisto 2009 m., personažas. Rašytojas šypteli to neprisimenantis: jis jau pradėjo įsibėgėti naujo romano link, kurio kol kas atskleidžia tik pavadinimą – „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. O savo ir Herberto minčių panašumą laviruojant tarp rašymo ir valdiško darbo M. Zingeris aiškina savaip: „Vadinasi, aš visą laiką tai sprendžiu ir negaliu išspręsti. Nematau kitos išeities. Kai sakysiu, jog jau neturiu jėgų, dėsiu tašką. Bet gal tada pradėsiu kišenėje nešiotis buteliuką viskio, kad kitais būdais įgaučiau gyvenimo energijos. Nemanau, kad tai būtų tinkamas kelias. Sausvynį gurkšnoju, bet prie viskio pereiti dar netraukia.“ Ir čia pat prabyla apie naujus sumanymus – S. Bako muziejų, kuriame būtų eksponuojama menininko Lietuvai dovanota darbų kolekcija, taip pat garsiųjų pasaulio litvakų kūrinių muziejų, kuris, anot M. Zingerio, lankytojus veiktų lyg teatras, o ne į pensiją besiruošiančio koledžo „dėstytuvo“ paskaita. Regis, direktoriaus darbų ir įsipareigojimų svarstyklės artimoje ateityje tik sunkės. Ir galbūt tai yra ta išeitis.
Paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė“, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10), iki rugsėjo 18 d.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų