Atminties kolekcininkas

Atminties kolekcininkas

„Mes kalbame apie kūrinį, kurio dar nėra. Galbūt jis neišeis toks, koks turėtų. Galbūt tai bus nesėkmė ar sėkmė. O mūsų kalba tada bus tik burtai“, – prieš parodą Šiuolaikinio meno centre „Labyrinthus“ svarsto Dainius Liškevičius. Venecijos bienalėje Lietuvai su projektu „Muziejus“ atstovausiantis menininkas kalbėdamasis su Ieva Rekštyte nejučia perbėga savo kūrybinio kelio punktais, tarp kurių – nuostabu ir pačiam autoriui – itin daug jungčių.

Prieš įjungiant diktofoną pasiguodėte, kad daug ką pamirštate. Gal „Muziejaus“ projektas (sukauptas jūsų kūrinių, fotografijų, daiktų, leidinių iš sovietmečio rinkinys) tam ir skirtas, kad atmintis būtų atgauta? Ar naujasis „Labyrinthus“ taip pat susijęs su atminties fiksacijomis?

– Taip, parodoje „Labyrinthus“ bus muziejiškumo, sąsajų su atmintimi, žiniomis. Tik šį kartą strategija keičiasi: jau nebeaiškinu, kaip „Muziejuje“, kad žmogus suprastų, nepasiklystų. Kai projektas atsirado knygos formatu, išgirdau ne vieną atsiliepimą, kad dabar man viskas aiškiau. „Labyrinthus“ parodai taip pat ruošiu leidinį. Jame bus sumontuoti vaizdai bei citatos, įvairių literatūros kūrinių ištraukos. Ši knygelė padės orientuotis labirinte. Arba išvis išmuš iš vėžių ir suklaidins.

„Labyrinthus“ iš esmės prasidėjo dar prieš porą metų, kai vyko paroda „Trylikto taško projekcijos“. Per jos atidarymą pareiškiau, kad tai įvadas į būsimą parodą-projektą. Savo kūrinius pastaruoju metu pradėjau vadinti projektais, o ne instaliacijomis (manau, tai jau šiek tiek pasenęs kūrinio įvardijimas), nes man svarbi kitimo galimybė. Projektas gali mažėti, didėti, trauktis ir plėstis. Pagal specialybę esu skulptorius ir pradėjęs kurti apie tai svarsčiau. Atsimenu pirmąjį darbą, kuris buvo pristatytas keliose reikšmingesnėse parodose, – tai buvo iš aliuminio išlieti daiktai-kūnai. Tada man buvo labai svarbu, kad daiktai, kuriuos pirmiausia suformavau iš plastilino, įgautų nekintamumo dimensiją, amžinybės iliuziją. O dabar, atrodo, vėl grįžtu prie plastilino (kalbu metaforiškai), nes jame užkoduotas neišvengiamas kintamumas ir transformacijos.

Ar jūsų kūriniai visų pirma reikalingi jums pačiam?

– Be abejo, kūrinys pirmiausia reikalingas jo autoriui. O gal jam ir reikalingiausias. Kitaip kokia būtų motyvacija kurti? Kuri sau, tada kitam, trečiam… Tavo idėja plinta tarsi virusas.

Sovietiniais laikais su menu susipažinta ir mokytasi tik iš reprodukcijų. Paskui nuvyksti į Paryžių ar Romą ir matai visai kitokius dalykus: „Moną Lizą“ už stiklo, apsuptą dešimčių kinų su blykstėmis, ar Bernini skulptūrą „Šv. Teresės ekstazė“ bažnyčios gilumoje, šešėlyje… Net sutrinki, ar tai tikrai tie patys kūriniai. „Labyrinthus“ parodos pradžioje operuoju laiko distancijomis: prieš 10–15 metų sukauptais vaizdais, kuriuos vis bandžiau išsaugoti. Priežastis labai paprasta – tiesiog jie man patiko. Aišku, paskui pradėjo lįsti froidizmas – neva tą vaizdą suvoki labiau, daugiau. Kitam tai tik langas, o tau – visas siužetas. Iš jų sukonstravau pasakojimą, nujaučiamą naratyvą, kurio suvokimas priklauso nuo žiūrovo imlumo ir jautrios akies. Kiekvienas vaizdas – tarsi atskiras kelias, kuriuo gali pradėti kelionę, bet jie susiję.

Laisvai gali gyventi tik tada, kai praeitis, prisiminimai tavęs neslegia, kai tu švaruskaip naujas puslapis, nauja diena.

Įdomu, kad kartais atmintyje išlieka iš pirmo žvilgsnio visiškai nereikšmingi vaizdai, tačiau su jais turi asmeninį santykį. Atsimenu, kartą važiavau pro mišką ir jo vidury pamačiau stovintį fotelį. Po dviejų mėnesių grįžau į tą vietą, stengiausi jį atrasti ir nufotografuoti. Paskui supratau, kad nieko iš to nepadarysiu, teliks sustabdytas vaizdas sau. Bet atėjo laikas ir jį panaudojau savo parodoje (įvadinėje). Tad nors ir gyvename vaizdų pertekliaus laike, vis dėlto atliekame vaizdų selekciją. Tiesa, ne visais atvejais reikia ieškoti galimybių ką nors panaudoti. Būtina šį tą pasilaikyti sau. Kai pasilieki sau, užtenka ir kitam. Kalbant konkrečiai apie parodą, žiūrovui.

Nors dabar visos mintys sukoncentruotos į „Labyrinthus“, įdomu pasiteirauti apie ruošimąsi Venecijos bienalei. Minėjote, kad jau išrinkta Lietuvos paviljono vieta.

– Taip, vieta smarkiai diktuoja būsimą „Muziejaus“ ekspoziciją, šio to bus atsisakyta, šis tas atsiras. Pirmas sumanymas buvo Lietuvos paviljoną statyti prie Šiaurės šalių. Ten kabo keturios vėliavos: švedų, norvegų, danų ir suomių. Buvau sugalvojęs, kad reikia iškelti ir lietuvišką. Parengiau vėliavos projektą, kuriame taip pat naudojama skandinaviška kryžiaus schema, bet lietuviškos spalvos. Tai būtų buvusi politinė projekcija, turint galvoje, kad Lietuva visgi turėjo labiau orientuotis į Šiaurės šalis ir jų mąstymą. O mes blaškėmės tai tarp JAV, tai tarp Vokietijos… Tačiau galiausiai nusprendžiau nebekelti tos fikcinės vėliavos. Paskui vėl bus įsižeidusių.

Vėl? Ar turite galvoje videoperformansą su vėliava ir šokoladu „Restart“ (performanse vaizduojama, kaip D. Liškevičius surūkęs cigaretę žiebtuvėlio liepsna ištirpdo šokolado plytelę ir išsitepa juo veidą, o vėliau nusivalo Lietuvos vėliava, – IQ past.)?

– Taip. Kūrinys sukurtas 2000 m. ir jį paskolinau Dariui Mikšiui, kai jis vyko į Venecijos bienalę su savo projektu „Už baltos užuolaidos“. Tad tas performansas antrą kartą išvys Veneciją ir bus Lietuvos paviljone – jis taip pat įtrauktas į „Muziejų“. Tačiau tuo metu, kai „Restart“ pasirodė, nebuvo jokio atgarsio. Norėjau tą kūrinį parodyti žymioje Krokuvos galerijoje „Bunkier Sztuki“. Parodos kuratorė pradėjo sakyti, kad atvažiuos prezidentas Valdas Adamkus, tad gal geriau eksponuokim mano darytas teatrų fotografijas (juokiasi). Tad buvo parodyti politiškai korektiškesni darbai. „Restart“ – radikalus ir provokatyvus kūrinys, ir tai puikiai žinojau. Kitaip sakant, tai buvo sąmoningas veiksmas. Tačiau jis reakcijų tesulaukė labai siaurame ratelyje.

Kiek jums dabar įdomus performansas?

– Iš pradžių susidomėjau klasikiniu performansu, jį studijavau. Paskui supratau, kad visas gyvenimas yra performansas, šis mūsų pokalbis yra performansas. Jeigu reiktų grįžti į profesionalų lauką, tai pirmąjį – „Vėjarodį“ – atlikau neseniai baigęs akademiją, 1996 m. Vienintelė jo dokumentacija išliko ant „Nemuno“ žurnalo viršelio. Ten aš 5 minutėms tapęs Kauno pilies vėjarodžiu stoviu ant bokšto viršaus. Prisimenu, kaip stengiausi gauti leidimą atlikti šį performansą. Nuvykau į Vytauto Didžiojo karo muziejų, kuriam priklauso pilis, pasikalbėti su direktoriumi. Paaiškinau jam savo idėją, kad noriu gauti leidimą. Direktorius sako, žinai, negaliu tau jo duoti. Suprask, duoti leidimą – tai prisiimti atsakomybę, jei, pavyzdžiui, nukrisčiau, susižaločiau. Jis man papasakojo užsiimantis alpinizmu, bet štai prieš metus lipo iš autobuso ir susilaužė koją… Pavaldinio jis paprašė mane įleisti į bokštą apsižiūrėti, kaip ten viskas atrodo. Tikriausiai tikėjosi, kad man praeis noras tai daryti. Užlipęs iš tiesų pagalvojau, kad sumanymo nebūta labai protingo, bet negi dabar atsisakysi. Galiausiai direktorius sutiko mane įleisti, nors oficialaus leidimo nedavė. Kai Kauno rotušė išmušė 12 val. dienos, aš stovėjau ant pilies smaigalio ir rodžiau kryptį. Ne vėjo, o ten, kur mes turėtume judėti… Šis performansas, beje, irgi įtrauktas į „Muziejų“.

Su „Muziejumi“ susijusi ir į soviet­metį nukelianti jūsų kurta Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“ scenografija.

– „Miranda“ turi daug sąsajų su mano „Muziejumi“, nes tai laiko rekonstrukcija, grįžimas į praeitį. Oskaras išdėstė labai aiškią viziją, ko jis nori, paskui jau aš pradėjau dirbti su  medžiaga ir vaizdais. Įdomu tai, kad visi scenoje atsirandantys daiktai padėjo plėtotis siužetui. Atnešus radiją, aktorius pradėdavo jį tyrinėti, sukinėti, ir tai turėjo įtakos veiksmo eigai. Jis vyko priklausomai nuo daiktų, šie gana intensyviai sufleravo aktoriams.

Būtina šį tą pasilaikyti sau. Kai pasilieki sau, užtenka ir kitam. Kalbant konkrečiai apie parodą, žiūrovui.

Lietuvoje „Miranda“ nebuvo šiltai priimta,  daugiausia laurų tebeskina užsienyje. Didžioji dalis žiūrovų, matyt, dar nepajuto distancijos su sovietmečiu. Pastebėjau, kad „Muziejus“ man tapo lūžiu, nuo kurio jau galėjau pradėti apie tą laiką kalbėti. Iki tol jį ignoravau. Dabar sovietmečio tema ant bangos, po truputį atsiranda vis daugiau atsigaunančių ir galinčių pasižiūrėti per petį. Bet nespekuliuoju šia tema, ji mane pasivijo natūraliai.

Kalbėdamasi su jumis prieš kelias savaites „Intelligent Life“ žurnalui įsidėmėjau jūsų metaforą apie budistų vienuolį, bešluojantį kiemą. Tuomet prisiminiau performansų ciklą „Pasaulio centrai“, kuriame jūs skirtingose pasaulio vietose minutę stovite ant galvos. Kada ir kuo jus sudomino Rytų kultūra?

– Į šį klausimą galėčiau atsakyti citatomis iš „Labyrinthus“: „Pirmą šios sekos elementą man pakišo atsitiktinumas“, toliau pereičiau prie „Jogos sistemos pradmenų“ (iš anglų kalbos vertė Vida Augustauskienė, Vilnius, 1986 m.): „Iš pradžių galvokite apie įkvėpimus ir iškvėpimus, jie turi būti truputį gilesni nei paprastai. Vėliau į kvėpavimą nekreipkite dėmesio, jis kaip ir širdies darbas sulėtės savaime, pasidarys gilus, ritmiškas. Lėtesnis kvėpavimas skatina relaksaciją, nes aprimsta psichinė veikla.“ Būtent tais 1986 m. gavau dovanų šią knygą iš draugo ir pirmą kartą susipažinau su jogos pradmenimis. Ir, aišku, iš karto siekiau greito rezultato, norėjau per daug nesigilinęs į kvėpavimą atsistoti ant galvos. Maždaug po 15 metų tai tapo mano performansų projekto „Pasaulio centrai“ dalimi. Atrodo, 2003-iaisiais, kai pavargau nuo visko, išsiruošiau į kelionę po Indiją. Įkalbėjau draugą važiuoti kartu. Be jokio plano, kelionių vadovo išvykome į keruakišką kelionę. Kai iš Bombėjaus keliavome į šiaurę, kiekviename taške turistai buvo registruojami: tikrinami pasai, klausinėjama, iš kur atvažiuoji. Taip fiksuota judėjimo trajektorija. Per vieną įprastinę procedūrą manęs klausė, ar keliauju su draugu, ar atvykome tą pačią dieną. Atsakiau, kad taip, o, pasirodo, sieną kirtau dar prieš 24 val. (tikriausiai 23.59 val.), draugas – jau po 24 val., vadinasi, jau kitą dieną. Taip prasilenkėme dienomis, nors fiziškai kirtome beveik tuo pačiu metu. Įdomu, kaip dėl tokios smulkmenos pasikeičia įvykiai. Tai irgi primena labirintą.

Atrodo, kad ir „Muziejus“, ir „Labyrinthus“ atvėrė jūsų kūrybinės biografijos išklotinę tiek žiūrovams, tiek jums pačiam.

– Manau, kad šie projektai man padėjo suvokti savo kūrybą. Viskas susiėjo. Štai atverstame knygos puslapyje: penkios instaliacijos ir šeši video. Ir visi turi jungtis. Buvo momentas, kai blaškiausi: čia performansai, čia instaliacijos, dar kiti dalykai. Paskui, pasižiūriu, kad viskas susiję, kaip ir gyvenime. Banalios tiesos, bet tik jas išgyvenęs supranti, kad tai veikia. Kaip ir gerti vandenį yra sveika. Dar supratau, kad sovietinė patirtis paliko traumų. Laisvai gali gyventi tik tada, kai praeitis, prisiminimai tavęs neslegia, kai tu švarus kaip naujas puslapis, nauja diena.

D. Liškevičiaus paroda „Labyrinthus“, 2014 m. lapkričio 14–2015 m. sausio 4 d., Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius).

D. Liškevičius

Skulptorius, performanso ir videomeno kūrėjas.
Gimė 1970 m. Kaune.
1990–1996 m. mokėsi Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje.
1995–1997 m. sukūrė skulptūras ir skulptūrines instaliacijas „Ambulance“, „Stereotipiniai mirties įvaizdžiai“, „Dievas – dvasinis žmogaus atrakcionas“, „Metafizinis nemalonumas“.
1995 m. apdovanotas II laipsnio diplomu už kūrybinius darbus „Cite Internationale des Arts“ rezidencijoje Paryžiuje, Prancūzijoje.
Nuo 1996 m. pristatė kūrinius, kuriuose dalyvaudavo pats, – performansus, akcijas, videoperformansus: „Vėjarodis“, „Kasdienybės imitacija“, „Pasaulio centrai“, „Performansų trilogija“, „Timer“.
1997 m. paskirta Valstybinė Lietuvos kultūros ministerijos jaunojo dailininko stipendija.
Po 1998 m. sukūrė konceptualias instaliacijas „In/Out“, „If at first you don‘t Succeed, Try, Try Again“, „High Drama Unexplored Dream“.
2001 m. gavo Valstybinę Lietuvos kultūros ministerijos stipendiją.
Surengė parodas JAV, Švedijoje, Vokietijoje, Australijoje, Makedonijoje, Rusijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Latvijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Norvegijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje.
2012 m. D. Liškevičiaus „Muziejus“ buvo eksponuojamas Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, „Galerie für Zeitgenossische Kunst“ Leipcige ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų