Atgaila 1984-aisiais

Atgaila 1984-aisiais

Žavūs tie diktatorių gimtadieniai. „Karalius linksminasi“ (Le rois s’amuse), kaip parašė Victoras Hugo. Ką gi man primena Vladimiro Putino gimtadieniai ir dainos, tokios kaip „Blueberry Hill“, kurią jis mėgino padainuoti 2012-aisiais? Prisiminiau. Ogi 1984-uosius ir filmą „Atgaila“, kuriame taip pat linksminasi ir dainuoja diktatorius.

1984-ieji yra ypatingi – George’o Orwello distopija „1984“, parašyta 1948 m., šią apverstą kūrinio pradžios datą pavertė moderniojo pasaulio žyma. Rusų disidentas Andrejus Amalrikas savo knygoje „Ar Sovietų Sąjunga išgyvens iki 1984?“ priminė šios datos lemtingumą. Milanas Kundera tais pačiais metais parašė polemišką ir elegantišką esė „Vidurio Europos tragedija“.

Prieš 31 metus sukurtas kino filmas, kuris tapo mano kartos įvykiu. Sąjūdžio pradžioje mes kaip stebuklą sutikome gruzinų kino režisieriaus Tengizo Abuladzės filmą „Atgaila“, kuriame atveriamas Šėtonas politikoje. Filmas pasiekė mus kurį laiką išbuvęs nežinios zonoje – jį draudė, cenzūravo, bet galiausiai dėl buvusio SSRS užsienio reikalų ministro (o dar anksčiau – Gruzijos KGB vadovo) Eduardo Ševardnadzės lemtingo sprendimo darbas nenužudytas ir atiduotas visuomenės teismui. Juostą ištiko pelnytas triumfas – ji laikyta pranašišku, sovietinės sistemos moraliniu teismu ir pan.

Vis dėlto tikrąją šio filmo vertę mums trukdė suvokti ano meto patirtys – visų pirma, cenzūros nužudyta laisva mintis ir politinių debatų nebuvimas. Pulta mėgautis tuo, kad pagrindinis šios juostos personažas kaip du vandens lašai panašus į vieną iš XX a. politinių nusikaltėlių – SSRS NKVD vadą Lavrentijų Beriją, nors jo apranga panašesnė į Italijos fašisto uniformą. Mums didžiulį įspūdį paliko tiesa apie melą, prievartą ir smurtą, bet mes mažiau reagavome į didžiąją filmo žinią – Šėtonas politikoje veikia cituodamas klasikinę poeziją ir skambant nuostabiai Europos muzikai. Jo atėjimas paženklintas ne kultūros kracho, o žmogaus orumo, vertės, jautrumo ir atminties sunaikinimo.

Ar sovietinis košmaras neprasidėjo skambant tam, kas jį neigė iš pačios esmės, – S. Prokofjevo ir D. Šostakovičiaus muzikai bei O. Mandelštamo ir A. Achmatovos eilėms?

„Atgaila“ atveria šėtoniškos totalitarinės santvarkos įsiskverbimą į žmogaus sielą. Senovinės šventovės sugriovimas mieste žengia koja kojon su vietos žudiko ir diktatoriaus Varlamo Aravidzės rafinuotu europietišku išsilavinimu – atmintinai išmoktu ir būsimosioms savo aukoms skaitomu 66-uoju Williamo Shakespeare’o sonetu ir virtuoziškai atliekama arija „Siaubinga liepsna“ (Di quella pira) iš Giuseppe’s Verdi operos „Trubadūras“ (Il Trovatore). „Mirties šaukiuosi širdžia nukamuota“ (Tired with all these, for restful death I cry) – šekspyriškai svajonei apie ramybę po mirties, išvaduojančią nuo kančios matyti savojo amžiaus pamišimą ir blogį, nelemta išsipildyti.

Jam mirus atsiranda moteris Ketevan Barateli, kurios šeimą pražudė tas monstras ir kuri nesitaiko su mintimi, kad Varlamo Aravidzės palaikai būtų taikiai atiduoti Gruzijos žemei. Baigiasi tuo, kad tuo patiki ir palaidoti tėvą atsisako jo sūnus, suvokęs, jog prarasti sąžinę yra per didelė lojalumo kaina. Nepripažinus praeities nusikaltimų nesiklosto ir šeimos ar net visos šalies dabartis – ji tampa melo įkaite ir auka. Abelio Aravidzės sūnus, žudiko Varlamo anūkas Tornikė, nusižudo, nepakėlęs gėdos ir skausmo dėl sugriautų miestelio žmonių likimų. Išpažinęs nuodėmes dvasiškiui Abelis suvokia sielą patikėjęs velniui – tėvui Varlamui, ryjančiam žuvį (Dievą krikščioniškoje simbolikoje).

Nužudant Ketevan tėvą, dailininką Sandro Baratelį, skamba dabartinės ES himnas – Ludwigo van Beethoveno ir Friedricho Schillerio „Odė džiaugsmui“, arba „Devintosios simfonijos“ finalas. G. Verdi operos arija apie siaubingą liepsną, netrukus apimsiančią pagrindinio veikėjo motiną, Abuladzės filme virsta užuomina apie tėvynę – motiną Gruziją. „Doksopulo, negi tu neturi motinos?“ – klausia diktatorius savo pakaliko. Dailininkas Sandro Barateli Varlamo netgi lyginimas su Sandro Botticelli.

Žmogus yra niekas. Arvo Pärto muzikai skambant matome pjuvenomis lentpjūvėje virstančius rąstus – ant jų tremtiniai Sibire rašė žinutes artimiesiems. Žmogus sunaikinamas staigiai ir netikėtai dingsta it žingsniai sniege, tad ne veltui Sandro Barateli prieš aušrą naktį fortepijonu skambina Claude’o Debussy kūrinį „Žingsniai sniege“ (Des pas sur la neige), o jo žmona miega ir sapnuoja, kaip Varlamas Aravidzė juos sučiumpa ir suima dainuodamas savo mėgstamą „Siaubingą liepsną“.

Žmogaus orumo, vertės, jautrumo ir atminties sunaikinimas žengia koja kojon su klestinčia kultūra – ar sovietinis košmaras neprasidėjo skambant tam, kas jį neigė iš pačios esmės, – Sergejaus Prokofjevo ir Dmitrijaus Šostakovičiaus muzikai bei Osipo Mandelštamo ir Anos Achmatovos eilėms?

Smurtui ir cinizmui kultūra netrukdo. Deja. „Atgaila“ apie tai priminė 1984-aisiais. O dabar?

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų