Atėjau, pamačiau, pavogiau

Atėjau, pamačiau, pavogiau

Meno kūrinių vagystėms grožinėje literatūroje ir filmuose netrūksta rafinuotumo. Lietuvos meno detektyvų realybė smarkiai prasilenkia su sąmonėje užsifiksavusiais įvaizdžiais.

Liepos mėnesio vakaras, lieka ketvirtis valandos iki „Arkos“ galerijos darbo pabaigos. Išjungęs šviesas darbuotojas grįžta į pagrindinę salę ir nustėrsta. Netoli įėjimo, kur prieš kelias akimirkas kabojo Miglės Kosinskaitės tapybos darbas „Pilnatis“, matyti tik plika siena. Reikia elgtis žaibiškai. Skambutis policijai, klausimai Senamiesčio kavinių lankytojams ir darbuotojams, ar šie nepastebėjo įtartino žmogaus, tempiančio beveik metro aukščio ir pločio paveikslą, pranešimas spaudai, informacija „Facebooke“… Viešumas pasiteisina: niekdarys identifikuojamas ir imamas persekioti. Galiausiai jis neatlaiko įtampos ir po kelių savaičių nuo vagystės… tapybos darbą grąžina. Pasirodo, vyriškis kentėjo nuo narkotikų priklausomybės ir už paveikslą gautus pinigus veikiausiai ketino išleisti jiems.

Ši istorija laiminga pabaiga parodė, kad net ir didelių meno vagysčių nedrebinamoje Lietuvoje būtina imtis bent jau elementarių priemonių nusikaltimams užkirsti. Juolab tai buvo antras atvejis tą patį mėnesį. Iš Lietuvos dailininkų sąjungos galerijos panašiomis aplinkybėmis, darbo dienos pabaigoje, dingo dailininko Piotro Kostino paveikslas „Trapioji lygsvara“. Jo ieškoma iki šiol. Netrukus po šių praėjusios vasaros įvykių abiejų galerijų salėse sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros. Jei M. Kosinskaitės paveikslas nebūtų atsiradęs, „Arkos“ galerijos administracijai būtų tekę pasukti galvą, kaip atsiskaityti su autore, nes šioje įstaigoje eksponuojami meno kūriniai neapdrausti. „Galbūt būtume siūlę nemokamai surengti didelę parodą“, – svarstė galerijos vadovė Dovilė Tomkutė-Veleckienė.

Lengviausias grobis

Strateginių vagysčių, kurios vaizduojamos filmuose, detektyvuose ar įvyksta didžiuosiuose pasaulio muziejuose, Lietuvoje beveik nepasitaiko. Mūsų šalyje nusikaltimų scenarijų seka dažniausiai nupasakojama vos trimis žodžiais: atėjau, pamačiau, pavogiau. Meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis tokiu primityvumu nesistebi. Pirma, nėra itin vertingų eksponatų, antra, pavogus iškiltų problema, kur juos dėti, nes rinka itin lokali. „Vagia tie, kurie nesupranta, ką daro, o suvokiantys riziką nesiryžtų tokiam žingsniui“, – IQ samprotavo jis. Tikriausiai dėl šių priežasčių meno vertybių iš vietos muziejų dingsta itin retai. Lietuvos dailės muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Lina Paukštienė net neatsimena tokių atvejų ir paklausta dėl vagysčių statistikos tarstelėjo, kad kaupti tokius duomenis nėra reikalo.

Meno vertybių vagystės pasižymi viena nebloga ypatybe – nugvelbtas kūrinys pelno visuomenės susidomėjimą.

Muziejų gyvenimas kur kas ramesnis nei į Kultūros vertybių registrą įtrauktų (tai yra, ne muziejuose ir kitose valstybinėse saugyklose esančių) meno kūrinių. Dažniausiais vagišių taikiniais tampa atokių provincijų maldos namai. „Kaimai sunykę, bažnyčiose pamaldos nevyksta arba būna tik per šventes, tad jos ir kenčia nuo vagysčių, – apgailestavo Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Dalia Krūminienė. – Didžiausia problema, kad trūksta bažnytinių vertybių inventorizacijos. Kai dingsta, pavyzdžiui, paveikslas nuo altoriaus ir teiraujamės, kas jame pavaizduota, gauname atsakymą: „Šventasis.“ Turint tik tiek informacijos surasti pavogto kūrinio beveik neįmanoma. Jau ne vienus metus aktyviai primename, kad savininkai inventorizuotų savo turtą, o idealiausia, kad jis visas būtų nufotografuotas.“

Viena didžiausių vagysčių, įvykdytų maldos namuose, – 2003 m. Kalėdų naktį apvogta Šiluvos bažnyčia. Nusikaltėliai pagrobė auksines XVII a. tapyto paveikslo aptaisų karūnas. Nors šventovėje buvo įrengta signalizacijos sistema, tuo metu, kai darbavosi vagys, ji, kaip tyčia, neveikė. Įtariamasis surastas, tačiau karūnų išgelbėti nepavyko. Tuo metu su šia byla dirbusios kriminalinės policijos Kultūros ir meno vertybių vagysčių tyrimo poskyrio viršininkės Laimutės Šimkuvienės pasakojimu, išplėšę jas iš paveikslo nusikaltėliai relikvijas suspaudė į gniužulą ir pardavė aukso supirktuvėje.

Tuščia vieta

Meno vertybių vagystės, atmetus finansinius, kultūrinius, istorinius nuostolius, pasižymi viena nebloga ypatybe, – nugvelbtas kūrinys pelno visuomenės susidomėjimą. Žinomiausia šio teiginio iliustracija – „Monos Lizos“ vagystė 1911 m., po kurios į Luvro muziejų plūdo minios pasižiūrėti tuščios sienos, ant kurios kabojo populiarumo iki tol nesulaukusi Džokonda.

Atrodo, kad minėtoms Šiluvos relikvijoms tai irgi pridėjo žinomumo. „Karūnų dingimas išėjo į gera. Vagystė padarė didelę reklamą bažnyčiai: kai žmonės sužinojo, kad čia kadaise buvo pasirodžiusi Švč. Marija, daugiau jų pradėjo lankytis pamaldose“, – praėjus kuriam laikui po vagystės spaudai džiaugėsi klebonas.

Šią bylą narpliojusi policijos pareigūnė, dabar į pensiją išėjusi L. Šimkuvienė, pridūrė, kad už tokių nusikaltimų neretai slypi „etatiniai asmenys“, priklausomi nuo kvaišalų. „Tokius vagis nesunku pagauti, – pasakojo pašnekovė. – Jie nelabai gerai žino, ką daro, nėra nei meno vertybių žinovai, nei mylėtojai. Blogiausia, kad atlikę bausmę jie ryžtasi vogti vėl.“ Šiek tiek aukštesnio lygio nusikaltėliais ji apibūdina vadinamuosius juoduosius archeologus, kuriems, norint surasti geidžiamų relikvijų, reikia išmanyti istoriją, žinoti mūšių vietas, fronto linijas, kapavietes ir pan.

L. Šimkuvienė prisimena, kaip dirbdama kriminalinėje policijoje ga­vo pasiūlymą užimti naujai įsteigtą Kultūros ir meno vertybių vagysčių poskyrio viršininko postą, tačiau jai išėjus pareigybę nuspręsta panaikinti. Beveik dešimt metų pareigūnė bendradarbiavo su Kultūros paveldo departamentu, dalyvavo jo rengiamuose seminaruose ir mokymuose. „Nusikaltimai yra nusikaltimai, bet šie, reikia pripažinti, buvo šiek tiek kitokie, man įdomesni“, – prisipažino ji.

Neprarasti budrumo

Per intensyvaus darbo dešimtmetį L. Šimkuvienė pastebėjo naujų vagysčių tendencijų. Anksčiau nusikaltėliai kur kas aktyviau veikė regionuose, vėliau įsidrąsino darbuotis ir didmiesčiuose. Gal miestelių bažnyčiose nebeliko ką plėšti? „Galimas dalykas. Ypač turint galvoje tai, kad anksčiau ne visuose maldos namuose buvo įrengta signalizacija, o meno vertybės suregistruotos. Kartais jų dingimą pastebėdavo ne bažnyčios tarnai, o paveldosaugininkai, po kelerių metų atlikdami įprastinius patikrinimus“, – pasakojo L. Šimkuvienė. Visgi ji teigė, kad šiuo metu situacija kiek pasitaisiusi. Policija ir Kultūros paveldo departamentas prieš mažiau nei dešimt metų ėmė platinti raštus religinėms bendruomenėms, kuriuose raginama sudaryti meno vertybių nuotraukų katalogą arba leisti tai padaryti pareigūnams. Jei tam tikri pavogto kūrinio duomenys (dydis, metai, autorius, turinys ir kiti) žinomi, turima nuotrauka, meno vertybė įtraukiama į Interpolo (Tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos) paieškų kanalus ir taip padidinami šansai surasti vertybę, jei ji prasprūsta į užsienio rinką.

Meno kūrinių vagysčių išaiškinimo procentas panašus kaip ir kitų objektų – iki 30 proc. Tik šios srities nusikaltimai atsparesni laikui. Pavyzdžiui, prieš 30–40 metų remontuojant Kretingos bažnyčią dingo unikalios XVII a. skulptūros. „Praėjus kelioms dešimtims metų pradedame jas rasti, – džiaugėsi Kultūros paveldo departamento inspektorė D. Krūminienė. – Aptikome jų tai viename antikvariate, tai kitame. Pasirodo, tai buvo žmonių, kurie tuomet atliko remontą, darbas. Beveik visos skulptūros grąžintos į savo vietą.“ Nuolatinis aukcionų, antikvariatų tikrinimas yra vienas būdų ieškoti dingusių meno vertybių. Jei Lietuvoje pavogtas kūrinys aptinkamas užsienyje, jo pargabenimu pradeda rūpintis Kultūros ministerija.

Kol kas ji tėra teikusi vieną paraišką į užsienį – dėl paveikslų iš kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcijos grąžinimo. Amžiaus nusikaltimu įvardijama 1998 m. įvykdyta vagystė ir su ja susijęs dvasininko nužudymas išsiskyrė tuo, kad užsakovai tiksliai žinojo grobimo mastą ir veiksmų planą. Jį buvo apgalvoję ir 2008-ųjų spalį pasisavintos vilniečio Andrejaus Balykos ikonų kolekcijos vagys. Galiausiai pareigūnams pavyko išsiaiškinti nusikaltimą ir po ilgai trukusio tyrimo surasti vienuolika ikonų, o prieš metus – dar 63 kolekcijos eksponatus. Visi radiniai praėjusį pavasarį pristatyti visuomenei Radvilų rūmų muziejuje. „Jie nesuprato vieno dalyko – to, ką pagrobė, nebus įmanoma realizuoti“, – interviu IQ beveik prieš pusmetį kalbėjo A. Balyka. Pasakodamas apie savo parodą ir norą parodyti kolekciją visuomenei jis tvirtino, kad ne visi antikvarai yra įsislaptinę ir perdėm atsargūs, tačiau pridūrė: „Atsipalaiduoti nereikia – mano kolekcijos pagrobimas tai parodo.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų