Ateitis – sporto ministerija

Ateitis – sporto ministerija

Lietuvos sporto sistema turi vilčių. Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD) penktą mėnesį vadovauja ir sportą, ir šiuolaikinius vadybos principus išmanantis buvęs rankininkas Edis Urbanavičius. Jį kalbina IQ sporto apžvalgininkas Gediminas Reklaitis.

Direktoriau, jūsų kabineto prieigas stebėjau 20 minučių, ir atrodo, kad esate užverstas darbais. Ar nekyla klausimas, koks velnias mane nešė į šitą galerą?

– Ne, taip tikrai nėra. Tai pradinis, pats darbingiausias laikotarpis, kai dar reikia susipažinti ir su kolektyvu, ir su visais dokumentais, ankstesnių vadovų sprendimais. Tai normalus procesas, to ir tikėjausi. Beje, per tuos keturis mėnesius jau nuveikta ir tam tikrų darbų.

Kokių? Paminėkite bent kelis.

– Rezultatų šiuo metu nematyti, bet jie bus akivaizdūs artimoje ateityje. Realiai padarytais darbais laikau suplanuotus ir jau įvykusius keturis susitikimus su sporto visuomene. Kitas svarbus dalykas – detaliai analizuojame dabartines problemas. Pavyzdys – Lietuvos olimpinis sporto centras. Jame yra taisytinų dalykų, vieni jau keičiami, kiti bus koreguojami artimiausiu metu. Tiesa, nepamirškime ir to, kad dabar gyvename olimpinio ciklo viduryje, todėl tikrai negalime daryti didžiulių revoliucijų. Pokyčiai turi būti apgalvoti. Problemas žinome ir turime sprendimų įgyvendinimo grafiką, todėl pajudėsime į priekį.

Dar kitas dalykas – netrukus atsiras sporto gimnazijų ir sporto klasių. Tai ne mano nuopelnas, bet dabar diskutuojame, kaip tas gimnazijas integruoti į dabartinę sporto sistemą.

Trečias ir turbūt pats reikšmingiausias aspektas, apie kurį kalbama tik retkarčiais, – sporto biudžetas. Šiuo metu jis skurdus. Net sakau, kad jo nėra. Pačiam sportui skiriami vos keli milijonai, o visos kitos lėšos cirkuliuoja per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą. Jame dabar yra apie 20 mln. litų, bet svarbiausia problema, kad daugiau nei pusė tų lėšų – ne fondo paskirties pinigai. Tai sporto federacijoms, aukšto meistriškumo sportininkams finansuoti skirti pinigai. Sistema nenormali, nes fondas, mano ir ne tik mano supratimu, nėra skirtas federacijoms ir sporto šakoms.

Esate užsiminęs, kad dabartinė sporto pinigų dalybų sistema net pažeidžia to paties fondo įstatymą. Kaip siūlote keisti dabartinę tvarką?

– Pradedant nuo esmės, dvi pagrindinės KKSD funkcijos – ugdyti aukšto meistriškumo sportininkus ir skatinti fizinį aktyvumą. Iki šiol pagrįstai kalbėta, kad jis nesirūpina visuomenės fiziniu aktyvumu. O priežastis paprasta – Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo pinigai, kurie turėtų būti skiriami būtent šiai sričiai, per prievartą, net pažeidžiant įstatymus atiduodami profesionalų sportui. Fondas skirtas projektams, o sporto federacijų veikla yra kas kita – tai sporto šakos vystymas, siekiant auginti olimpinius, pasaulio ir Europos čempionus. Dabartinę sistemą būtina keisti – tam pritaria ir Seimas, ir pačios federacijos.

Sieksiu, kad KKSD pamažu užsiimtų lyderyste ir sporto srities koordinavimu.

Esminė idėja – atskirti fondą ir sudaryti atskirą 10–12 mln. litų sporto federacijų veiklos biudžetą. Ką tai duotų? Pirma, nebepažeistume fondo įstatymo, kaip tai vyksta daugelį metų ir niekam nedaro garbės. Antra, turėtume labai aiškią ir konkrečią pinigų dalybų sistemą. Kriterijus žinotų federacijos ir jau po svarbiausių startų galėtų pagal formulę apskaičiuoti savo kitų metų įplaukas iš sporto biudžeto. Trečia, pagaliau grįžtume prie fizinio aktyvumo. Fondo lėšos būtų mažesnės, bet jas naudotume tikslingai. Yra tikimybė, kad kils alkoholio ir tabako akcizai, tad ir pinigų daugės. Iš atskirų biudžetų bus ir papildomos naudos, nes profesionalią veiklą federacijos galės sieti su savo šakos fiziniu aktyvumu. Jos galės gauti ir savo lėšas, ir rašydamos projektus fondui.

Viskas atrodo aišku, suprantama ir logiška, bet sporto sistema kuriama, perkuriama ir vėl kuriama 25 metus. Kodėl manote, kad šį kartą reforma gali pavykti?

– Nesakyčiau, kad viskas daryta nuosekliai. Mes pasirengę kalbėti taip garsiai ir dažnai, kad išgirstų visi suinteresuoti. Apskritai institucijų lygiu iki šiol beveik nebendradarbiauta ar tai vyko tik dėl akių. Bandome keisti padėtį. Labai suartėjome su Švietimo ir mokslo ministerija – su jos atstovais susitinkame kiekvieną savaitę ir sprendžiame sporto gimnazijų bei sporto klasių klausimus. Švietimo sritis yra plati dirva fiziniam aktyvumui skatinti. Siekiame, kad būtų įvestos trys privalomos savaitinės kūno kultūros pamokos. Dar svarbiau, kad pagaliau, praėjus 25 metams nuo nepriklausomybės atkūrimo, būtų išleistas kūno kultūros vadovėlis. Neįtikėtina, bet iki šiol jo nebuvo. Taip pat reikia koordinuoti infrastruktūros kūrimą.

Sieksiu, kad KKSD pamažu užsiimtų lyderyste ir sporto srities koordinavimu. Ilgainiui net matau perspektyvą, kad KKSD galėtų perimti kitoms institucijoms priskirtas funkcijas.

Kalbate apie jau senokai girdimą mintį, kad Lietuvoje pats laikas steigti sporto ministeriją?

– Galime pradėti eiti tuo keliu. Bet tikrai nesakau, kad jau rytoj turime kurti sporto ir jaunimo reikalų ministeriją. Iš pradžių reikia parodyti, kad KKSD pajėgus tapti sporto reikalų koordinatoriumi, lyderiu, kad sugeba formuoti sporto politiką ir ją efektyviai vykdyti. Tai padarę galėsime kalbėti apie ministerijos steigimą. Tokia institucija veikia ne vienoje valstybėje. Manau, ji gali būti ir Lietuvoje, pavyzdžiui, sujungus KKSD ir Jaunimo reikalų departamentą. Bet tam procesui reikia pasirengti.

Daugelio sporto šakų atstovai piktinasi, kad „visas dėmesys ir pinigai tenka krepšiniui“. Tačiau akivaizdu, kad Krepšinio federacija du trečdalius lėšų (jei ne daugiau) pritraukia iš privačių rėmėjų, o jos biudžetas net dukart mažesnis už futbolo. Ką reikia pasiekti šioje srityje, kaip efektyvinti sporto federacijų veiklą?

– Tai iš tiesų yra didelė bėda. Iškart sakau, kad nesu ir niekada nebuvau iš tų, kurie piktinasi krepšiniui skiriamu dėmesiu. Jis to nusipelnė dėl nuoseklaus ir ilgo darbo. Iš esmės, 1990 m. futbolo, krepšinio ir rankinio startinės pozicijos buvo panašios. Kas įvyko per tuos metus? Krepšinis dirbo, kūrė sistemą, ją tobulino ir žengė pirmyn, o kitos federacijos trypčiojo vietoje arba į jų vairą buvo įsikibę neaiškių interesų turintys asmenys.

Būdamas Rankinio federacijos prezidentu visada kartojau, kad krepšiniui reikia ne pavydėti, o iš jo imti pavyzdį. Mokytis gerosios praktikos, išvengti kai kurių klaidelių ir judėti į priekį. Ir pirmiausia būtina sudaryti aiškią federacijos struktūrą, nustatyti prioritetus. Nepatikėsite, bet šiuos elementarius dalykus suvokia vos kelios mūsų federacijos. Tad tikslas aiškus – kalbėti, aiškinti, kartu mokytis. Lietuvoje gali išsitekti ir krepšinis, ir futbolas, ir rankinis, ir lengvoji atletika, ir dar daugybė sporto šakų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų