Aštuonios savaitės su Ebola

Aštuonios savaitės su Ebola

Andrius Slavuckis, organizacijos „Gydytojai be sienų“ logistas, trumpomis atokvėpio akimirkomis draugams rašė laiškus iš Siera Leonės, kur du mėnesius visas jėgas, žinias ir net pyktį išliejo Ebolos valdymo centre. Laiškus skaito Tautvydė Andersen.

 

2014 m. rugsėjis. Pirmoji savaitė

„Ebola is Real!“ Tokie iškalbingi plakatai skelbia niūrią žinią visoje Siera Leonėje. Paranoja prasidėjo dar skrendant, kai palydovės staiga pasirodė „pasidabinusios“ chirurginėmis kaukėmis ir guminėmis pirštinėmis.

„Ebola is Real!“ Paduodu pasą su antspauduota Siera Leonės viza simpatiškai pasienietei. Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir atsargiai pasidomi, kokiu tikslu atvykstu. Nieko nesakydamas praskleidžiu bluzoną, po kuriuo dėviu MSF („Médecins Sans Frontières“ – „Gydytojų be sienų“) marškinėlius. Pasienietė teištaria: „Ačiū, kad atvykote.“ Nuo tada kiek­vienas oro uosto prieigose sutiktas žmogus skubėjo padėkoti už tai, kad atkeliavau. Su kolegomis pirmąją naktį praleidome vandenyno pakrantėje įsikūrusiame mažame viešbutyje „Oasis“, kurio belaidžio interneto ryšio slaptažodis išduoda vietinių psichologinę būseną, – godhelpus001.

Kailahūno miestelyje veikia aštuoniasdešimties lovų Ebolos valdymo centras. Nepretenduojame į ligoninės vardą – tai tik didžiulių palapinių virtinė su jas jungiančiais dengtais koridoriais. Čia dirba apie 30 tarptautinių savanorių ir kiek daugiau nei 220 vietos gyventojų. Centrą sudaro trys pagrindinės dalys: nežinomos, mažos ir didelės rizikos zonos. Visi ligoniai slaugomi pastarojoje. Ši zona padalyta dar į keturias griežtai atskirtas dalis: įtariami Ebolos nešiotojai (tarp jų pasitaiko sergančių maliarija ar kita liga); smarkiai įtariami, bet dar laboratorijos nepatvirtinti viruso nešiotojai; viruso nešiotojai – tie, kurie kovoja dėl gyvybės; sveikstantys ir ligą nugalėję žmonės, jei tyrimai patvirtins, jie greitai persikels į savotišką MSF viešbutį, iš kurio džiaugdamiesi keliaus namo. Šie žmonės gali vadinti save laimės kūdikiais. Jie buvo tarp tų 40 proc., kurie pasveiksta. Kiti 60 proc. pamažu miršta ir jų kūnai vienas po kito atsiduria morge.

 

Antroji savaitė

Tapo įprasta, kad greitoji pagalba į centrą atveža apie dešimt asmenų, sugrūstų vienas šalia kito. Jeigu kurie nors jų ir nebuvo užsikrėtę prieš įlipdami į automobilį, kelionės pabaigoje tokia tikimybė itin maža. Neretai kas nors miršta dar pakeliui. Ant tokių asmenų lavonmaišių, saugančių biologiniu gink­lu tapusius kūnus, nėra jokių užrašų. Mirusiųjų giminaičiai niekada nesužinos, kas jiems atsitiko. Apsilankęs džiunglėse esančiose kapinėse supratau, kad ir tie, kurių vardai surašyti ant maišų, laidojami bevardžiuose kapuose, o iš jų sampilų styro tik kreivas tarsi netyčia ten įspraustas pagalys.

 

Trečioji savaitė

„Ebola is Real!“ Apie tai galvoju nuolat. Atsibudęs ryte svarstau, ar gerai šiandien jaučiuosi. Pajutęs gerklės skausmą truputį sunerimstu, bet prisiminęs, kad išvakarėse blioviau nurodymus darbininkams prie elektros generatoriaus, suprantu, jog tai tik sudirgintos balso stygos. Atsikėlęs pasitikrinu raumenis. Skauda tik blauzdas nuo nuolatinio lakstymo po centrą. Vadinasi, viskas gerai. Išgeriu tabletę nuo maliarijos su puslitriu vandens.

Projekte galioja itin griežtos nesilietimo taisyklės. Aštuonios savaitės be žmogaus prisilietimo, be rankos paspaudimo, ką ir kalbėti apie širdingą apsikabinimą. Vargu ar kas ir norėtų apkabinti, nes stipriai dvokiu išdžiūvusiu chloru. 0,5 proc. chloruotas vanduo nužudo bet kokius viruso pėdsakus, o rankas plauname 0,05 proc. tirpalu. Dėl to visi kvepiame panašiai. Asmeninė higiena tapo tarsi mantra. Rankas plaunu kas penkias minutes ir pastebėjau, kad daug atsargiau liečiu savo veidą. Geriau iš viso jo neliesti…

 

Ketvirtoji savaitė

Ji paprasčiausiai įstrigo greitosios pagalbos automobilyje. Pro atviras mašinos duris pamačiau, kad jos per alkūnę sulenkta ranka buvo sulindusi iki peties į metalinę lovos konstrukciją. Nešdamas chloro purškiklį dar pagalvojau, kodėl ši moteris sėdi tokia neįprasta poza. Tik kiek vėliau supratau, jog ji seniai mirusi. Priėjęs arčiau nužvelgiau sulysusį veidą, už galvos užlaužtas rankas, suplyšusius ir kūno nedengiančius drabužius. Ji dėvėjo didelėmis gėlėmis puoštą suknelę. Keistai atrodė per dubenį persisukusios kojos – kairė buvo dešinės vietoje. Nors vaizdas sukrečiantis, laiko apmąstymams neturėjau.

Nužvelgęs kitus geltonais „kosmonautų“ kostiumais apsirengusius kolegas, pradėjau chloro mišiniu purkšti jos kojas. Keista, tačiau tuo metu nejaučiau jokio šleikštulio. Euforiją ir adrenalino antplūdį greitai pakeitė susikaupimas. Dirbant tokį darbą kiekviena klaida gali turėti lemtingų padarinių. Po kelių minučių pajutau bakstelėjimą į šoną ir atsisukęs pamačiau išplėstas kolegos akis. Jis tepasakė, kad speciali grupė ateina dezinfekuoti moters palaikų, o mums derėtų pradėti nuo kitų automobilių. Iškart mečiau pradėtą darbą.
Pirmiausia veikti, paskui ginčytis – viena pagrindinių darbo aukštos rizikos zonoje taisyklių. Drausmė čia kaip armijoje. Taigi, netrukus purškėme 0,5 proc. chloro mišiniu kito automobilio vidų, o viena akimi stebėjau, kaip specialioji grupė ima suktis aplink moteriškę. Kol rinkome šiukšles, vis svarsčiau, kodėl šalia dirbanti kita komanda dar nesupakavo jos kūno į maišą. Paprastai tai trunka vos dešimt minučių.

„Andrius“, – išgirdau savo vardą. Priėjęs supratau, kas atsitiko. Ant žemės gulėjo iš automobilio ištraukta sudedamoji lova ir į jos konstrukciją įaugęs moters kūnas. Laiko apmąstymams nebuvo. Aukštos rizikos zonoje jau buvome gana ilgai ir visų jėgos pamažu seko. Tokiais atvejais reikia elgtis apgalvotai, bet ryžtingai. Pasilenkęs čiupau sustingusį ir kietą moters riešą. Net per trigubas pirštines jaučiau jos kūną sukausčiusį šaltį. Pabandžiau atlenkti ranką ir atlaisvinti petį. Praėjo geros penkios minutes, kol supratome, kad reikia laužti arba lovą, arba ranką. Pradėjau laužti lovą. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Prakaitas sruvo upeliais, respiratoriuje ėmė kauptis skysčiai. Aprasojo ne tik akiniai, bet ir apsauginės slidininko kaukės stiklai. Jaučiau, kad laikas senka, o mūsų pastangos eina niekais. Staiga, pagautas įkvėpimo, čiupau lovą, pasukau ją kitu kampu, o tada, suėmęs moters petį ir riešą, smarkiai suspaudžiau ir truktelėjau į save. Lova nukrito ant žemės, o aš likau stovėti laikydamas kūną. Higienistai puolė purkšti chlorą visur, kur įmanoma. Sukišau rankas į 0,5 proc. tirpalą, o tada susipyliau visą kibirą ant apsauginių drabužių. Ilgiau ištverti karščio nebegalėjau, tad puoliau išėjimo link.
Nusirengimo palapinėje laukė ilga, tačiau įprasta procedūra. Iš pradžių nusiplauni rankas ir lauki, kol dezinfekuotojas nuo galvos iki kojų apipurkš 0,5 proc. chloro tirpalu. Tada į vieną kibirą meti žalias gumines pirštines, prijuostę ir akinius. Nusiplauni rankas. Atsargiai nuplėši apsaugines virves ir nusitraukęs galvos apdangalą meti viską į sudeginti skirtų atliekų kibirą. Nusiplauni rankas. Atsargiai atplėši geltono kombinezono apykaklę ir apsauginę juostelę, saugančią užtrauktuką nuo bet kokių skysčių. Nusiplauni rankas. Atsargiai atsisegi kombinezoną ir liesdamas tik vidinę dalį nusmauki jį žemyn taip, kad galėtum jau vien kojomis nutraukti nuo savo baltų botų. Palauki, kol purškėjas apipurkš ant žemės gulintį kombinezoną, ir išmeti jį į sudeginti skirtų atliekų kibirą. Nusiplauni rankas. Lėtais judesiais nusimauni respiratorių ir meti į tą patį indą. Sustoji akimirką. Giliai įkvepi. Pasimėgauji grynu oru. Pajunti nevaržomą kūno laisvę ir šalto prakaito persmelktų drabužių teikiamą vėsą. Nusiplauni rankas. Nusimauni apatines pirštines. Leidi purškėjui dezinfekuoti botus ir, peržengęs ribą, skiriančią aukštos ir žemos rizikos zonas, nusiplauni rankas 0,05 proc. chloro mišiniu. Išgeri vandens. Paprastai aukštos rizikos zonoje kūnas praranda apie 1,5–2 litrus vandens. Atsipalaiduoji ir apmąstai, ką nuveikei per pastarąją valandą.

 

Penktoji savaitė

Nors mūsų centre dienos dažniausiai juodos, būna ir itin džiugių akimirkų. Antai praėjusią savaitę iš ligoninės išrašėme apie 25 žmones. Tai neįtikėtini skaičiai. Per savaitę mūsų centro geroji statistika padidėjo nuo 41 iki 45 procentų. Tai reiškia, kad vis daugiau ligonių pavyksta ne tik pasipriešinti Ebolai, bet ir įveikti ją. O gydymas – tai viso labo slaugymas. Kol nėra patikimų vaistų, didžiausia šio viruso priešė išlieka stipri imuninė sistema. Tik ji gali nugalėti virusą ir neleisti jam išplisti iki pavojingos ribos. Todėl nepaprastai gera stebėti pamažu sveikstančius ligonius. Tie, kurie iš trečios zonos pereina į ketvirtą, dažniausiai spinduliuoja neapsakomu džiaugsmu. Jie daro viską – skalbia drabužius, plauna indus, žaidžia, valgo, šypsosi… atlieka viską, kuo negalėjo užsiimti, kai buvo užvaldyti šito zombiais žmones paverčiančio viruso. Sėkmės istorijos atperka visą juodą darbą, įtampą ir baimę.

 

Šeštoji savaitė

Santosas dirba su MSF nuo pat projekto Kailahūno miestelyje pradžios. Jis skundėsi naktiniu karščiavimu, tačiau kaskart, kai ateidavo į polikliniką, jo temperatūra buvo normali. Po penkių dienų gydytoja nusprendė nusiųsti Santoso kraujo mėginį į laboratoriją. Ebolos viruso kiekis jo kraujyje išgąsdino net visko mačiusius medikus. Jis iš karto buvo paguldytas izoliatoriuje. Visi Santoso dėvėti drabužiai sudeginti, o jam išduotas naujas komplektas. Santosas dirba psichologinės pagalbos ligoniams grupėje. Jis bendraudavo su ligoniais per dvigubą tvorą ir suteikdavo jiems galimybę pasikalbėti su savo šeimomis telefonu. Pasirodė įvairiausių spėlionių, kaip šis savanoris užsikrėtė. Vieni sakė, kad jam į akį spjovė sergantis pacientas, kiti teigė matę jį prisiartinusį pernelyg arti rimtų ligonių. Tačiau atlikus tyrimą susirgimo aplinkybės taip ir nepaaiškėjo. Įtariama, kad virusas perduotas ne darbo metu, o būnant kur nors miestelyje.

Tuo pačiu metu vienai mūsų medicinos seserų, Margaretei, nustatytas Lasos virusas. Tai į Ebolą panaši karštinė, tačiau ji išgydoma turint reikiamų vaistų. Deja, prasidėjusi Ebolos epidemija numarino tiek Lasą gydžiusių medikų, kad šalyje paprasčiausiai neliko veikiančių Lasos viruso gydymo įstaigų. Taigi, Margaretę nuspręsta taip pat izoliuoti mūsų centre.

 

Septintoji savaitė

Paskutines dešimt dienų Margaretė ir Santosas kovojo dėl savo gyvybės skirtingose ligoninės pusėse. Gaila, tačiau ir jų likimai pasuko skirtingomis kryptimis. Santosas iš pradžių atrodė visiškai sveikas. Net keista buvo jį regėti tarp kitų kenčiančių ligonių. Bet, laikui bėgant, jo jėgos ėmė sekti, galiausiai mačiau jį gulinėjantį ir vis mažiau besišypsantį. Kitapus tvoros vis sutikdavau jo kolegų, kuriems akyse tvenkėsi ašaros vien žvelgiant į gulintį pasliką iškankintą draugą. Visi kasdien laukėme žinių apie Santosą, tikėdamiesi bent kokios nors vilties. Po kiek laiko jo būklė pradėjo gerėti. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad viruso kiekis kraujyje ėmė mažėti. Eidamas pro šalį jau matydavau plačią Santoso šypseną. Jis ir pats suprato, kad svarstyklės pakrypo jo naudai.

O Margaretė buvo izoliuota vadinamojoje VIP palatoje, kurioje nebuvo daugiau jokių pacientų. Stengėmės kaip išgalėdami atskirti Lasą nuo Ebolos. Jų susijungimas ligoniams būtų pražūtingas. Prižiūrėti Margaretės paskirta speciali medikų komanda įeidavo į izoliatorių vien dėl jos, padarydavo lašelinę, pavalgydindavo, išvalydavo palatą ir, itin kruopščiai nupurškę chloro tirpalu, išeidavo iš aukštos rizikos zonos. Deja, bet po dešimties dienų įnirtingos kovos Margaretė pralaimėjo…

Tai buvo jau antra mūsų darbuotojo mirtis šiame projekte. Kelias dienas visi buvome prislėgti. Suorganizavome iškilmingas laidotuves, kuriose dalyvavo keletas šimtų šeimos narių, artimųjų ir kolegų. Margaretė tapo viena iš daugybės Ebolos viruso aukų. Nors ir netiesiogiai, Ebola buvo jos mirties priežastis. Normaliomis sąlygomis moteris tikriausiai būtų išgyvenusi.

 

Aštuntoji savaitė

Mane stebina ir neįtikėtinai įkvepia dvasia ir ryžtas, su kuriais vietiniai pasitinka kiekvieną dieną. Jie ateina į ligoninę tarsi į kovos lauką pabrėždami, kad nenurims, kol nesuvaldys šios epidemijos. Jų net nereikia motyvuoti. Visi dirba kaip išprotėję. Nuolat turiu stabdyti savo darbuotojus, kurie kaskart pasirodo per laisvadienį. Tokius iškart siunčiu namo pailsėti. Daugelis jų išgyveno XX a. dešimtojo dešimtmečio karus, todėl visiškai nestebina, kai iš ryto matau kareiviškai išrikiuotus darbininkus, ryjančius kiekvieną mano asistento žodį. Keli griežti įsakymai, ir visi pasileidžia pildyti jo norų.

Tak tak tak… iškasa duobę atliekoms sudeginti… Tak tak tak… išlygina didžiulį lauką palapinei pastatyti… Tak tak tak… išpjauna visus krūmus ir išravi žoles aplink ligoninę… Tak tak tak… pagilina visus lietaus vandens nutekamuosius kanalus… Tak tak tak… Kartais jaučiuosi, it žaisčiau siurrealistinį strateginį kompiuterinį žaidimą. Ryte prigalvoju krūvą darbų ir visą dieną stebiu, kaip šešiasdešimt žmonių juos vykdo.

Be padienių darbininkų, mano komandoje dar yra keli elektrikai, dešimt statybininkų, mechanikas, dvidešimt aštuoni sargai, virėjai, valytojai ir taip toliau. Pastaruoju metu vis ką nors statau. Prieš penkis mėnesius visi manė, kad su Ebola bus labai greitai susidorota, todėl mūsų ligoninė suręsta paskubomis iš trumpalaikių medžiagų. Plintant epidemijai, pamažu keičiame palapines į medinius namelius betonuotomis grindimis. Tapau architektu, darbų vadovu ir vyriausiuoju statybininku. Leidžiu fantazijai lietis laisvai. Antai anądien per pusę perpjoviau palapinę ir prie likusios stovinčios jos dalies prijungiau ištisą medinį priestatą tam, kad nereikėtų nieko ręsti aukštos rizikos zonoje. Jau spėjome pastatyti gimdyvių izoliatorių, kelis sandėlius, vaistinę, perdarėme persirengimo kambarius ir daugybę kitų priestatų.

Visa ši ligoninės plėtra, nors ir suteikia teigiamų emocijų, reiškia tik tai, kad Ebola čia liks dar ilgai…

 

Ebola…
Pirmą kartą šis virusas aptiktas 1976 m. ir pavadintas Ebolos upės, tekančios dabartinės Kongo Demokratinės Respublikos teritorijoje, vardu.
Iki šiol daugumą mirtinos ligos proveržių pavykdavo sustabdyti, izoliuojant vietos kaimus.
2014 m. pradžioje prasidėjo didžiausias Ebolos protrūkis Gvinėjoje, vėliau smarkiai išplito Siera Leonėje ir Liberijoje.
2015 m. kovo 17 d. duomenimis, užsikrėtusiųjų skaičius pasiekė 24 701, mirusiųjų – 10 194.
Liga perduodama per tiesioginį sąlytį su užsikrėtusių asmenų krauju ar kitais organizmo skysčiais (pavyzdžiui, seilėmis ar šlapimu), todėl su ligoniais dirbantiems savanoriams gresia ypač didelis pavojus. Tarptautinis žurnalas „Time“ Metų žmogumi išrinko visus gydytojus, slauges ir kitus žmones, kurie kovoja su Ebolos karštinės protrūkiu Vakarų Afrikoje.

… ir Andrius
32-ejų vilnietis, gimęs ir užaugęs medikų šeimoje.
Jo specialybė – archeologas.
Baigęs humanitarinės logistikos mokslus Prancūzijos Liono „Bioforce“ institute, nuo 2011 m. dirba organizacijoje „Gydytojai be sienų“.
Dalyvavo misijoje Haityje po žemės drebėjimo kilus choleros epidemijai; Pietų Afrikos Respublikoje ir Lesote ŽIV bei tuberkuliozės suvaldymo projektuose; Libijoje teikė pagalbą išgyvenusiems karą; Pietų Sudane dirbo pabėgėlių stovykloje, o Siera Leonėje – Ebolos valdymo centre.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų