„Aš – jau politikos dinozauras“

„Aš – jau politikos dinozauras“

Estijos vyriausybės vadovas Taavi Rõivas (35 metų) dabar yra jauniausias premjeras ES. Jo vadovaujama Reformų partija laimėjo parlamento rinkimus ir jis suformavo jau antrąją koalicinę vyriausybę. Išvakarėse gavęs mandatą įgyvendinti naujojo ministrų kabineto programą, T. Rõivas dalyvavo kasmečiame Baltijos šalių premjerų susitikime Vilniuje ir po jo kalbėjosi su IQ politikos redaktoriumi Tomu Janeliūnu.

Esate jauniausias šiuo metu dirbantis ministras pirmininkas ES. Kaip tapote Reformų partijos ir vyriausybės vadovu, koks buvo jūsų politinės karjeros kelias?

– Estijoje aš vadinamas senu premjeru, nes vadovauju jau antram ministrų kabinetui. Pirmąjį teko sudaryti maždaug prieš metus. Aritmetiškai išties yra taip, kaip sakote, – esu jauniausias premjeras ES. Estijoje, manau, kaip ir Lietuvoje, jauni žmonės neretai tampa aktyviais politikais. Studijuodamas sutikdavau nemažai jaunuolių, kurie jūsų šalyje buvo įžengę į politiką. Visoje Europoje ir pasaulyje gausu pavyzdžių, kad jauni politikai niekuo nesiskiria nuo vyresnių kolegų. Seniai įsitraukiau į Reformų partijos veiklą, buvau jos jaunimo organizacijos nariu, dalyvavau renginiuose, kampanijose. Vėliau teko dirbti su įvairiais ministrais, Estijos politikos lyderiais – iš jų daug išmokau. Įdomus faktas, kad pirmą kartą stojęs prie vyriausybės vairo tapau ilgiausiai šalies parlamente išdirbusiu premjeru. Atkūrus nepriklausomybę niekas iš ministrų pirmininkų neturėjo ilgesnės nepertraukiamos parlamentinio darbo patirties už mane. Tad, nors buvau vienas jauniausių Estijos istorijoje premjerų (tačiau ne pats jauniausias – Martas Laaras, 1992 m. pradėjęs vadovauti ministrų kabinetui, tuo metu buvo 32-ejų), jau buvau sukaupęs šešerių metų parlamentinio darbo patirtį ir daugiau nei metus Andruso Ansipo vyriausybėje ėjau socialinių reikalų ministro pareigas. Galima sakyti, Estijoje aš – jau politikos dinozauras.

Atvykote į Lietuvą praėjus vos dienai nuo naujosios valdžios inauguracijos. Ar šį kartą buvo sunkiau sudaryti koalicinę vyriausybę nei prieš metus?

– Tuometis ministrų kabinetas buvo suformuotas likus maždaug metams iki eilinių rinkimų, tad jis turėjo ambicijų tik vieniems metams. Tai nelengva, tačiau ne taip sudėtinga, kaip turėti didelių planų visai ketverių metų kadencijai. Padėtis po naujausių parlamento rinkimų tapo kiek labiau fragmentuota, tad ir susitarti dėl koalicijos buvo šiek tiek kebliau. Galiausiai pasiekėme labai gerą rezultatą. Įtraukėme svarbiausius visų trijų koalicijos partnerių (Estijos valdančiąją daugumą sudaro Reformų partija, socialdemokratai ir partijų „Pro Patria“ bei „Res Publika“ sąjunga – IQ past.) pasiūlymus.

Kokie buvo svarbiausi klausimai derantis būsimiems koalicijos partneriams?

– Esminis – kaip Estijai tapti dar saugesnei, investuojant daugiau nei 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybos reikmėms. Vis dėlto šį sprendimą priėmėme palyginti lengvai. Sunkiausia buvo susitarti, ką daryti su mokesčiais. Ketiname apkarpyti fizinių asmenų pajamų mokesčius, t. y. mažiau apmokestinti darbą. Antras svarbus diskusijų objektas – kaip paskatinti mūsų visuomenę augti? Tai didžiulis iššūkis. Esame labai maža šalis ir negalime leisti, kad ilgą laiką mūsų gyventojų mažėtų. Mums reikia tokios socialinės paramos sistemos, kuri skatintų gimdyti ir auginti vaikus, remtų šeimas. Taip pat dėmesio skirta administracinėms reformoms įgyvendinti. Estijoje yra beveik keturis kartus daugiau savivaldybių nei Lietuvoje – jų skaičius perkopia du šimtus. Visos labai skirtingo dydžio, pavyzdžiui, Taline yra daugiau nei 400 tūkst. žmonių, o kai kuriose gyventojai skaičiuojami tik dešimtimis (mažiausioje Estijos savivaldybėje Ruhnu saloje tėra vos 68 gyventojai). Tik pertvarkytos savivaldybės žmonėms galėtų teikti vienodas paslaugas.

Kaip sekėsi suderinti skirtingas ideologines partijų pozicijas?

– Nelengva į koaliciją sujungti skirtingomis politinėmis ideo­logijomis besiremiančias partijas. Estijos istorijoje buvo įvairių valdančiųjų koalicijų – ir visiškai dešinioji vyriausybė, ir dešiniųjų partijų kabinetas su socialdemokratais, – niekada neturėjome tik kairiosios valdžios. Kiekviena vyriausybė gali turėti savų stiprių bruožų. Jei koalicijoje yra skirtingų ideologinių pakraipų partijų, ja pasitiki daugiau rinkėjų. Todėl tose srityse, dėl kurių sutariama, galima pasiekti geresnių rezultatų.

Kokie naujosios vyriausybės prioritetai?

– Šiuo metu kiekviena Europos valstybė turi itin daug dėmesio skirti gynybai. Tai esminis ir Estijos uždavinys. Kalbant kiek plačiau, pirmiausia siekiame sukurti dar patrauklesnį verslo klimatą, nes jis susijęs su augančia ekonomika ir gyventojų darbo užmokesčiu. Antra, privalome užtikrinti, kad kiekvienas pilietis taptų šalies ekonominės sėkmės dalininku. Net žvelgiant iš liberalų perspektyvos, svarbu, kad žmonės nesijaustų palikti nuošalyje, nes dėl to smarkiai sumažėja jų motyvacija. Visi gyventojai turi jausti esantys ekonominės sėkmės dalimi.

Užtenka tiltu pereiti į kitą upės pusę ir iš karto matyti, kuo Ivangorodas skiriasi nuo Narvos, kontrastas milžiniškas.

Ir trečia – inovacijos. Šalis privalo nuolat diegti naujoves. Net ir teikiant viešąsias paslaugas negalima užstrigti ir sakyti, esą taip visada buvo, todėl nieko nevalia keisti. Priešingai, reikėtų ieškoti galimybių viską atlikti dar geriau. Tai milžiniški iššūkiai, ypač, jei daugelis jaučia, kad viskas ir taip neblogai. Per krizę lengviau pradėti reformas, nes akivaizdu, jog būtina ko nors imtis. Palyginti stabiliu periodu sunku politikus ir visuomenę įtikinti permainų būtinybe.

Kokie pagrindiniai Estijos artimiausių metų iššūkiai ekonominėje ir socialinėje srityje?

– Jei žiūrėtume į kiek tolesnę perspektyvą, svarbiausia būtų pasiekti Šiaurės šalių, Suomijos ir Švedijos, gyvenimo standartus. Taip pat paskatinti augti mūsų visuomenę, didinti gyventojų skaičių. Šis uždavinys net sunkesnis nei pirmasis. Trečia – užtikrinti, kad mes šimtu procentų būtume apsaugoti ir jaustumės saugiai. Jei su tuo susidorosime, tuomet ir šalies gerovė bus užtikrinta.

Kokiomis priemonėmis didinsite šalies saugumą? Kokių grėsmių labiausiai baiminatės?

–  Visų pirma, investuojame į savo gynybą – skiriame 2 proc. BVP. Tačiau saugumą suprantame šiek tiek plačiau, ne tik karinės gynybos prasme. Kiekvienas pilietis turi suvokti savo vaidmenį, kilus būtinybei užtikrinti šalies saugumą. Pavyzdžiui, valstybės tarnautojai svariai prisideda prie bendro saugumo stiprinimo. Matome, kas vyksta Ukrainoje, ir žinome, kad šiandieniuose karuose naudojamos ne tik konvencinės karinės pajėgos. Kalbant apie grėsmes, turbūt daugelis supranta, kad konvencinis karinis bet kurios NATO šalies užpuolimas būtų beprotybė. Tai mažai tikėtina. Tačiau susirūpinti verčia įvairios pastangos paveikti politiką, žmonių nuomonę.

Estijoje, kaip ir Latvijoje, yra didelė rusakalbių mažuma ir daugelis ekspertų ją nurodo kaip silpniausią vietą, galimą pretekstą Rusijai imtis provokacijų. Kaip sprendžiamos rusų bendruomenės integracijos problemos?

– Esminis integracijos elementas yra kalbos mokėjimas. Bet kurioje šalyje, jei nori turėti gerai mokamą darbą, džiaugtis sėkme, būtina mokėti valstybinę kalbą. Todėl stengiamės visų pirma gerinti kalbų mokymą. Estų kalbos nemokančios visuomenės dalies nedarbo lygis gerokai aukštesnis. Todėl tai ir socialinė, ekonominė problema, ne tik visuomenės integracijos klausimas.

Kita vertus, visiškai aišku, kad Estijos rusai lojalūs valstybei. Jie puikiai supranta, kad būti ES, t. y. ekonominės sėkmės, dalimi daug geriau, nei gyventi taip, kaip žmonės čia pat už sienos. Mes turime gerą pavyzdį. Pasienyje yra du miestai – Narva ir Ivangorodas. Juos skiria tik upė. Užtenka tiltu pereiti į kitą pusę ir iš karto matyti, kuo Ivangorodas skiriasi nuo Narvos, kontrastas milžiniškas. Tai ne tik ekonominiai nevienodumai, ne viską galima akivaizdžiai pamatyti, bet nesunku pajausti – pavyzdžiui, žodžio laisvės, žmonių teisių skirtumai.

Ar pakankamai bendradarbiauja Baltijos kaimynės ir apskritai ES narės, bandydamos atsakyti į Rusijos keliamas grėsmes?

– Manau, kad bendradarbiaujama gerai, nors visada tai galima daryti dar geriau. Svarbu, kad mes vienodai suprantame, kaip vertinti šias grėsmes, mūsų požiūriai labai panašūs. Tai matoma viešai, tai akivaizdu ir kalbantis Baltijos šalių premjerams, ir NATO viršūnių susitikimuose.

Bet matau papildomų galimybių bendradarbiauti, pavyzdžiui, galima įgyvendinti laisvos žiniasklaidos projektus, skirtus mūsų gyventojams rusakalbiams. Žinau, kad atskiros šalys planuoja kurti savo televizijos kanalus rusų kalba. Buvo idėja turėti bendrą kanalą, tačiau greičiausiai tos pačios programos visoms trims Baltijos šalims vis vien nebūtų buvę, – juk skiriasi vietos žinios, gyventojų interesai. Baltijos kaimynės gali bendradarbiauti šioje srityje, tarkime, vykdyti bendrus įsigijimo konkursus, kartu pirkti transliacijų licencijas. Tas pats galioja ir kalbant apie karinių priemonių įsigijimą.

Ar matote kokių nors kliūčių energetinio bendradarbiavimo srityje?

– Mes judame tinkama linkme. Svarbu suvokti, kad jei kuris nors energetikos projektas yra tik vienoje iš Baltijos šalių, jis daro įtaką visoms regiono valstybėms. Štai dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos svarbus ir Latvijai, Estijai, net Suomijai. Kaip ir dujotiekis tarp Estijos ir Suomijos, nes tik kartu jie leidžia Baltijos šalims įsilieti į bendrą ES rinką. Tas pats principas galioja elektros tinklams. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje labai reikalingas ir Estijai – jau dabar 20 proc. dujų šalis importuoja per jį. Estija buvo pirmoji iš Baltijos kaimynių, kuri prisijungė prie Šiaurės šalių elektros energijos rinkos, tai mums padėjo sumažinti elektros energijos kainas. Net žinant, kad įprastai mes pagaminame daugiau elektros energijos, nei suvartojame, svarbu turėti papildomų galimybių importuoti išteklių iš kitų rinkų, todėl puikiai suvokiame tarptautinių jungčių svarbą.

Kas naujo nesibaigiančioje pasakoje dėl Visagino atominės elektrinės? Kalbėjote apie tai Baltijos šalių premjerų susitikime? Šis projektas atitinka Estijos energetikos strategiją ar vis dėlto renkatės kitas alternatyvas siekdami padidinti energetinį saugumą?

– Į tai žiūrime kaip į vieną iš galimybių, tačiau ji turi būti ekonomiškai prasminga. Jei vertintume tik Estiją, mūsų elektros energijos gamyba viršija vidaus poreikius. Žvelgiant viso regiono mastu, būtų logiška turėti papildomų gamybos pajėgumų. Kol kas šis klausimas iš darbotvarkės neišbrauktas, bet, kad šie planai išaugtų į šį tą daugiau, jie turėtų būti ekonomiškai pagrįsti. Įvairiomis progomis aptariame šį klausimą, tačiau pastarajame Baltijos šalių premjerų susitikime jis nebuvo svarbiausias.

Užsiminėte, kad kalbėjote apie projektą „Rail Baltica“. Kokia jo padėtis ir kokie Estijos interesai?

– Mes tiesiog norime pradėti jį įgyvendinti. Siekis sujungti visas Baltijos šalis, o jas – su likusia Europa, susijęs su bendra integracijos ir net saugumo logika. Šis projektas prasmingas ir svarbus. Tai ir principinis pasirinkimas, kad Baltijos valstybės neliktų izoliuotos nuo Europos. Todėl mums svarbu judėti į priekį, gauti ES finansinę paramą. Kalbant apie buvusias diskusijas dėl Vilniaus įtraukimo į projektą „Rail Baltica“, manau, jog pasiekėme gerą konsensusą, kad pagrindinė vežė eina per Kauną, o papildoma atšaka leis sujungti ir Kauną su Vilniumi.

 

T. Rõivas

Gimė 1979 m. rugsėjo 26 d.

2002 m. baigė Tartu universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakultetą.

Nuo 1998 m. Reformų partijos narys.

2004–2005 m. Habersčio miesto apylinkės seniūnas.

2005–2007 m. Estijos ministro pirmininko A. Ansipo patarėjas.

2007–2011 m. Estijos parlamento (Rygikogo) narys (2009–2011 m. vadovavo Finansų komitetui).

2011–2012 m. Rygikogo ES reikalų komiteto pirmininkas.

2012–2014 m. socialinių reikalų ministras.

2014 m. kovo 26 d. tapo ministru pirmininku, kai atsistatydino A. Ansipo vyriausybė.

2015 m. balandžio 9 d. pradėjo vadovauti naujajam ministrų kabinetui, sudarytam po parlamento rinkimų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų