A. Armonaitė: „Politika man – prasminga veikla“

A. Armonaitė: „Politika man – prasminga veikla“

Nebus formos, jei nėra turinio, įsitikinusi Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Jo jos vadovaujama Laisvės partija artėjantiems Seimo rinkimams 2020 m. rudenį pasiryžusi pateikti nemažai.

Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei A. Armonaitė pasakojo apie pirmuosius žingsnius politikoje, svarbiausias dar šiais metais įkurtos laisvės partijos idėjas ir jai kylančius iššūkius bei spalvos politinės jėgos vėliavoje pasirinkimą.

– Kas jus atvedė į politiką?

– Man visada buvo įdomi visuomeninė veikla, vis kažką veikdavau dar nuo mokyklos laikų, visur dalyvavau, domėjausi politika, vėliau tapau Lietuvos liberalaus jaunimo nare. Tačiau tikrai nebuvau tikra, ar būsiu politikoje. Vienu metu svarsčiau apie darbą žiniasklaidoje, pasirinkau politikos mokslų studijas, galvodama, kad būsiu geresnė žurnalistė. Tačiau tokiu būdu prasidėjo politinė veikla ir ji man labai patiko. Aš matau, kad tai – prasminga veikla.

Pirmoji mano politinė patirtis buvo dar Vilniaus miesto savivaldybėje kaip tarybos narės. Iš tiesų aš manau, kad savivalda Lietuvoje gerokai nuvertinta. Ten aš labai daug išmokau, supratau, kaip ir kokiais būdais galima įgyvendinti pokyčius.

– Ilgą laiką aktyviai dalyvavote nevyriausybinių jaunimo organizacijų veikloje, buvote jaunimo politikos dalis. Kokią reikšmę tai turi jūsų biografijai?

– Lietuvos liberalus jaunimas man buvo labai gera mokykla. Savanorystės mokykla, kurioje mes organizuodavome įvairias veiklas, įgyvendindavome iniciatyvas, per kurias skleidėsi laisvės idėjos. Lygiai taip pat daug išmokau ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje, kuri irgi buvo labai aktyvi. Veikla ten man įskiepijo suvokimą, kad aplink mane – ne tik liberaliai mąstantys žmonės, bet ir daug kitų, su kuriais kartu galima daug nuveikti. Tai man, galima sakyti, buvo tarsi smėlio dėžė, kurioje galėjau save išbandyti ir daug ko išmokti.

Jaunimo politika kaip sąvoka iš tiesų skamba labai biurokratiškai. Tačiau jaunimo organizacijos įtraukia jaunus žmones, suteikia jiems erdvės prisiimti atsakomybę ir veikti, erdvės suklysti ir iš tų klaidų pasimokyti. Man atrodo, tai labai svarbu. Juk vėliau, suaugusiųjų pasaulyje, profesionalioje politikoje ar bet kokioje kitoje veikloje, versle labai daug sumokame už padarytas klaidas.

Jaunimo organizacijos įtraukia jaunus žmones, suteikia jiems erdvės prisiimti atsakomybę ir veikti, erdvės suklysti ir iš tų klaidų pasimokyti. Man atrodo, tai labai svarbu.

Aš linkėčiau ir norėčiau, kad kuo daugiau jaunų žmonių įsitrauktų į savanorišką veiklą, nebūtinai į politinių organizacijų, bet į visų. Tokiu būdu jie jau šiandien keičia Lietuvą. Tam nė nereikia užimti didelių ir svarbių postų.

– Ar prieš patekdama į politiką ją įsivaizdavote tokią?

– Panašiai įsivaizdavau. Labai greitai supratau, kad politikoje nieko negalima priimti asmeniškai, kad iš tikrųjų tie žmonės, kurie labai aršiai per mikrofoną ginčijasi politinėmis temomis, puola vienas kitą, vėliau gali eiti kartu gerti kavos ar pietauti.

Kitas dalykas – negalima pulti oponentų asmeniškai. Galima kritikuoti jų idėjas, bet nepulti jų kaip žmonių. Gaila, kad šie dalykai dažnai pamirštami. Bet man atrodo, kad mes jau kuris laikas sparčiai žengiame link vakarietiškos demokratijos, bręstame kaip vakarietiška demokratija, tad natūraliai atsiranda ir daugiau pagarbos.

– Neretai metami epitetai į jūsų pusę siejasi su žodžiu „jauna“. Greitai baigsite savo kadenciją Seime, ar vis dar jaučiatės jaunas žmogus politikoje?

– Politikoje, manau, reikia visokių žmonių: tiek jaunų, tiek vyresnių, įvairių profesijų atstovų, moterų ir vyrų. Tik galbūt kai kurie aspektai jauniems žmonėms ir moterims politinėje veikloje kitokie. Čia visada turi užsitarnauti autoritetą. Juk visų pirma tu atrodai, nepabijokime to žodžio, jauna mergaitė, kuri kažką siūlo, kalba. Tačiau aš tai priimu kaip patirtį. Jei esi pakankamai stiprus, jeigu randi savyje motyvacijos, politinė veikla leidžia įgyvendinti pokyčius.

– Vis dėlto politikoje jaunų žmonių itin trūksta. Kas, jūsų nuomone, juos sulaiko ir kaip jų pritraukti daugiau?

– Laisvės partijoje yra labai daug jaunų žmonių, kurie niekada nedalyvavo politikoje, ir aš labai džiaugiuosi, kad mums pavyko pritraukti tokių žmonių. Keli dalykai, kuriuos turime turėti galvoje: jauni žmonės neretai siekia greito rezultato, o politikoje taip tikrai nėra.

Tam, kad užimtum poziciją, kurią, pavyzdžiui, užimu aš, turi dirbti labai daug. Turi atverti labai daug durų, nuolat bendrauti su žmonėmis. Politika nėra vien atvaizdas plakate. Tai didelis darbas, reikalaujantis itin daug asmeninių pastangų, laiko, jam reikia daug aukoti. Dalis žmonių tai supranta, dalis – ne. Politika nėra lengvas pasivaikščiojimas.

– Didelio pasitikėjimo nekelia ir politinė aplinka. Nuolat girdime kalbas, kad, pavyzdžiui, ministras bet kurią dieną gali būti atleistas, jo darbai  nutraukti.

– Taip, sutinku. Reputacija yra neįkainojamas dalykas. Jei kažkas meta tau kažkokį kaltinimą, šešėlį, kuris galbūt nepagrįstas, tai kainuoja itin daug nervų, o vardo plovimas – laiko ir asmeninių pastangų. Aš sutinku, kad tai gali demotyvuoti daugybę žmonių, bet tokia jau ta politika. Gerbiu žmones, kurie daug metų sugeba joje veikti.

Reputacija yra neįkainojamas dalykas. Jei kažkas meta tau kažkokį kaltinimą, šešėlį, kuris galbūt nepagrįstas, tai kainuoja itin daug nervų, o vardo plovimas – laiko ir asmeninių pastangų.

Nežinau, kiek joje būsiu aš, bet kol kas politikoje matau prasmę. Mes buriame liberalius žmonės, siekiame, kad jiems būtų atstovaujama, kad Lietuva eitų į priekį, būtų atvira ir auganti ekonomika, kur žmonės gali dirbti ir užsidirbti. Tačiau aš sutinku, kad yra daug iššūkių, kad buvimas viešojoje erdvėje kainuoja.

Šiuo metu aš čia jaučiuosi gerai, toks yra mano kelias ir džiaugiuosi, kad galiu juo eiti. Kartais mąstau, ar tikrai viską padariau gerai, ką galėjau padaryti dar geriau, tačiau pavargusi nesijaučiu.

– Kaip Laisvės partijai netapti vieno miesto ir vienos nišos partija? Ar tokia problema egzistuoja?

– Mes šią vasarą keliavome per Lietuvą ir ruošėmės skyrių steigimui. Per tą laiką įsitikinome, kad liberaliai mąstančių žmonių yra tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje. Tai žmonės, kurie galbūt yra grįžę iš didesnių miestų ar emigracijos, jie nori prisidėti prie liberalių idėjų politikos. Aš manau, kad Laisvės partija įsikurs visoje Lietuvoje, visose jos dalyse turėsime palaikymą.

Bet noriu akcentuoti ir tai, kad Vilnius kaip sostinė, kaip kuriančių, dirbančių žmonių miestas dažnai yra per daug keiksnojamas. Jam irgi kažkas turi atstovauti. Jei to daryti nesiryžo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, mes mielai tai padarysime.

Aš manau, kad liberalios idėjos yra universalios. Bendraminčių mes turime ne tik Vilniuje ar Kaune. Klausimai, kuriuos jie kelia, nesiskiria nuo tų, kuriais kalbame mes. Žinoma, yra tam tikrų temų, kurios specifiškai aktualios tik miestams ir tik regionams. Tačiau apstu ir tų, kurios bendros. Švietimas galbūt galėtų būti geriausias pavyzdys. Vilniuje mes turime perkrautas mokyklas, mokiniai jose netelpa. Regionuose matome klases, kuriose – vos šeši moksleiviai. Švietimo kokybė krenta ir vienu, ir kitu atveju.

Vadinasi, miestams reikia daugiau mokyklų, o atokesnėse savivaldybėse mes turime rūpintis, kad vaikai pakliūtų į pačias geriausias mokyklas. Ne į tas, kuriose mokomasi „iš bėdos“, bet į geriausias ir, jei įmanoma, arčiausias. Apskritai liberalizmas yra gan universalus, sprendimų jis gali pasiūlyti daugeliui sričių.

– Prezidento rinkimai parodė, kad gerovės valstybės sąvoka yra aktuali visuomenei. O Laisvės partijai?

– Prezidento rinkimų kampanijoje skambėjusi gerovės valstybės žinutė yra gražus žodžių junginys. Aš iki šiol iki galo nesupratau, koks yra jos turinys. Tai talpi formuluotė, kurioje galima rasti ir galimybes dirbti ir užsidirbti, ir laisvę, ir valstybės rūpestį bei panašių dalykų. Nepaisant to, jis laimėjo. Žmonės iš tikrųjų jaučia simpatiją, tapatinasi su šia komunikacine žinia.

Aš manau, kad mes galime kalbėti apie gerovės valstybę, tikriausiai turime apie ją kalbėti, tačiau turime aiškiai žinoti, kaip gerovės valstybę įsivaizduoja Laisvės partija. Tai galbūt skirsis nuo to, kaip gerovės valstybę supranta socialdemokratai ar konservatoriai, tad aš tikiuosi, kad prezidentas, turėdamas visas galimybes sutelkti partijas, tai ir padarys. Ne tik pats siūlys tam tikras priemones, bet susodins visus prie bendro stalo. Tai, manau, tikrai nepakenktų.

Mes kaip Laisvės partija esame įsivardiję tam tikrus prioritetus ir turime tris pagrindines temas, kuriomis norime kalbėti, kurioms siūlysime daugiausia turinio. Tai – švietimas, žmogaus teisės ir ekonomika.

Švietimas yra, matyt, ne tik geriausio išsilavinimo galimybė, bet ir geros savijautos, savarankiškos, kūrybiškos asmenybės ugdymo galimybė. Jeigu šeima yra nepasiturinti ir jos vaikai turi mažiau galimybių, jas turime sukurti mokykloje, švietimo sistemoje. Ši gali tarnauti kaip socialinės politikos dalis.

Žmogaus teisės. Čia daug kalbame apie baudžiamąją politiką, bet iš tikrųjų reikia pabrėžti ir įvairovę. Turime atsakyti į klausimus, kaip Lietuvoje jaučiasi neįgalieji, seksualinės mažumos, kitataučiai. Pagaliau tas pats mokinys mokykloje, kurio drabužiai galbūt yra kitokie negu daugelio klasės draugų.

Ekonomikoje, man atrodo, liberalai, liberalios partijos labai dažnai kalbėdavo tik apie mokesčių tarifų mažinimą. Tai tarsi jų mantra. Ši vyriausybė kai kur mokesčius sumažino, ir aš manau, kad padarė gerai. Tačiau tai nebuvo liberali vyriausybė, nes kita ranka ji paėmė. Apskritai ekonomikoje yra ir kitų temų, ne tik apie mokesčius. Mes turime kalbėti apie naujausias technologijas, dirbtinį intelektą, daiktų internetą. Tai yra naujosios ekonomikos galimybės, kurios gali Lietuvai padėti tapti konkurencinga ekonomika, kurioje žmonės savo idėjas gali realizuoti ir iš jų užsidirbti. Kita vertus, ir gerovės valstybė nėra vien pašalpų dalijimo programa.

– Kone visos politinės partijos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų susilaukia kritikos dėl populizmo. Skiriasi nebent tik jos kiekis. Kaip jo išvengti stengsis Laisvės partija?

– Yra toks pasakymas: tu gali daugybę kartų padidinti socialines išmokas, pavyzdžiui, pensijas, ir žmonės to neprisimins, jie prisimins tik tą kartą, kai jas sumažinai ar apkarpei. Aš norėčiau, kad mes į tokius spąstus nepakliūtume. Vaiko pinigai yra klasikinis pavyzdys. Vieną kartą jie jau buvo panaikinti, dirbantiems tėvams įvesta mokestinė lengvata. Ar dabartinė parama vaikams yra taikli, aš abejoju. Juk mokesčiai dirbantiems tėvams augo, o vaiko pinigus gauna ir pasiturintys žmonės. Jei paramą norėjome skirti sunkiau besiverčiančioms šeimoms, tai joms ją ir reikėjo skirti.

Ar dabartinė parama vaikams yra taikli, aš abejoju. Juk mokesčiai dirbantiems tėvams augo, o vaiko pinigus gauna ir pasiturintys žmonės.

Jei Finansų ministerija turės realizuoti viską, ko pastaruoju metu buvo prišnekėta apie vaiko pinigus, tam ji turėtų skirti 500 mln. eurų. Tai žiaurus populizmas, aš nemanau, kad finansų ministras Vilius Šapoka ras tokius pinigus, kad tai atlaikys mūsų biudžetas.

Aš sutinku, jog reikia padėti mažiau pasiturinčioms šeimoms, bet tai, kas vyksta šiuo metu, yra drakoniškas populizmas prieš rinkimus. Artėjant biudžeto svarstymui, mes jo matysime dar daugiau.

– Kas yra pagrindiniai Laisvės partijos konkurentai?

– Iš tiesų džiaugčiausi, jei Lietuvos partijos ir jų politinės darbotvarkės būtų liberalesnės. Man atrodo, Lietuva iš to tik išloštų. Tad jeigu Laisvės partijos veikla, mūsų siunčiama žinutė padeda kitoms partijoms irgi būti liberalioms, vadinasi, mes vykdome savo misiją. O dėl konkurentų – Lietuvos politikoje visi tam tikra prasme yra konkurentai. Konkurencija apskritai yra geras dalykas.

– Kita vis daugiau visuomenės dėmesio sulaukianti temų grupė – žaliosios idėjos. Kiek jos svarbios liberalioms partijoms ir jums?

– Žaliųjų idėjų akcentavimas, kalbėjimas apie klimato kaitą, man atrodo, liberalioms partijoms yra naudingas. Dar prieš steigdami Laisvės partiją, matėme, kad žalioji darbotvarkė bus stiprus organizacijos sparnas. Žinoma, tai neabejotinai kelia ir iššūkių: kaip suderinti rinkos ekonomikos veikimą su atsakingu vartojimu. Bet mes nebegalime elgtis taip, kaip iki šiol, nebegalime ignoruoti problemų. Turime įrodymų, kad klimatas keičiasi, tad turime padaryti viską, jog išsaugotume gamtą.

– Viena didžiausių diskusijų politikoje šiandien vyksta tarp nacionalizmo ir liberalizmo, uždarumo ir atvirumo. Kai kurios mūsų šalies kaimynės renkasi pirmąjį kelią. Ką daryti, kad Lietuva išsaugotų savo kaip atviros, liberalios valstybės pozicijas?

– Man atrodo, kad pamažu mes joje jau įsitvirtiname. Galbūt kartais atrodo, kad politikoje dominuoja partijos, kurios mano, jog Lietuva – labai konservatyvi, uždara, kompleksų valdoma valstybė, kurioje negalima priimti drąsių sprendimų.

Tačiau aš turiu kitokią patirtį. Lankydama gyventojus, susitikdama su jaunimu didžiuosiuose miestuose, regionuose, matau tuos, kurie kuria verslą, idėjas, matau kitokią Lietuvą. Ji mačiusi pasaulio, ji atvira ir veikli.

– Ar Lietuvoje netrūksta kalbėjimo apie vizijas?

– Vizijų įgyvendinimui reikia ilgo laiko, pamatuotų sprendimų ir susitelkimo. O tokios detalės kaip įvairūs draudimai ar baudos padidinimas duoda greitą rezultatą. Politikui išsaugoti ilgalaikį palaikymą jo deklaruojamai vizijai yra labai sunku.

Aš sutinku, kad dominuoja toks „greitasis maistas“. Dažnai ir žiniasklaida, ir mes patys, ir politikai pasiduodame tai jėgai, nebežinome, kas už ką ir kas prieš ką, kokia vizija remiasi, ką bando padaryti. Dabartinė Vyriausybė yra puiki to iliustracija: vietoje politikos liko tik administravimas.

Lietuva, jos akademinis pasaulis, visuomenė turi daug intelektualinio potencialo. Tačiau jį reikia vystyti. Jeigu mes to nedarysime, prarasime jį. Kalbant apie politines idėjas, manau, kad tas nuolatinis noras mušti partijas, jų pačių traukimasis nuo politinių ideologijų – mes nei kairė, nei dešinė, nei centras, nei liberalai, nei konservatoriai, kokie jums patinka, tokie ir būsime, – idėjos ir intelektualinių debatų žudymas.

Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje kiekviena politinė partija, idėjų bendruomenė turi tam tikrus nevyriausybinius fondus, kurie idėjas padeda skleisti ne tik šalyje, bet ir užsienyje. Lietuvoje apie tai nekalbame, nes manome, kad tai bus tik dar viena lesyklėlė politinei partijai.

Nuolatinis noras mušti partijas, jų pačių traukimasis nuo politinių ideologijų – mes nei kairė, nei dešinė, nei centras, nei liberalai, nei konservatoriai, kokie jums patinka, tokie ir būsime, – idėjos ir intelektualinių debatų žudymas.

Man atrodo, tai yra neteisinga. Jeigu ir toliau tęsis toks politinių ideologijų ir partijų mušimas ir daužymas, tai, matyt, susilpnės mūsų demokratija ir politinė kultūra. Jei visgi atsiras žmonių, ypač tradicinių ideologijų politinėse jėgose, kurie sakys, kad mums reikia vystyti idėjas ir diskutuoti dėl jų, mums reikia resursų ir organizacijų, tada viskas bus gerai. Kol kas aš to nematau. Nepaisant to, kad esu optimistė, kol kas – per pastaruosius rinkimus – to nemačiau. Neatrodo, kad kažkas pasuks vairą į kitą pusę.

– Kaip manote, kam bus skirti šie metai iki Seimo rinkimų? Kokius tikslus jūs sau keliate?

– Turiu darbotvarkę ne tik kaip Laisvės partijos, bet ir kaip Seimo narė. Aš priklausau Sveikatos komitetui, taip pat Europos reikalų komitetui, tad dirbame ten keliamais klausimais. Žinoma, ir žmogaus teisės ne paskutinėje vietoje.

Ši Vyriausybė, valdančioji dauguma, manau, dabar bijo bet kokių staigių judesių, ir tai mes jau matome. Pavyzdžiui, stebime sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos atsitraukimą. Sveikatos klausimus dabar komentuoja ne jis, o premjero patarėjai. Tad ką jau kalbėti apie paskutiniuosius metus. Aš manau, kad aštrių klausimų, kalbėjimo apie reformas jau nebebus.

Kita vertus, ten, kur tikrai reikėjo proveržio, jo nebus. Tarkime, aukštojo mokslo įstaigų, universitetų pertvarka, taip pat tai, kas vyksta mokykloje, panašu, kad stipriai nebesikeis. Liūdina tik tai, jog prarandame brangų laiką.

Apskritai visą naujosios Vyriausybės veiklą galima vertinti kaip profesionalų Vyriausybės pabaigą. Kol kas tai yra tiesiog postų pasidalijimas tarp koalicijos partnerių: nesvarbu, kas kokią poziciją gaus, svarbu, kad ją gautų. Apie darbus niekas nekalba, nieko įdomesnio Vyriausybės programoje nematome, jos nekeitėme, netvirtinome, apie ją nediskutavome komitetuose. Iš to sprendžiu, kad darbai yra antraeilis dalykas, lygiai kaip ir idėjos. Dabar valdančioji dauguma imsis tik administruoti valstybės reikalus. Politikos nebus, tik biurokratija.

– Kokią savo ateitį politikoje matote po penkių, dešimties metų? Galbūt svajojate apie konkrečią poziciją?

– Kol kas čia aš jaučiuosi tikrai naudinga, save įprasminu šitoje veikloje. Ar aš visą laiką eisiu šiuo keliu, nežinau. Dabar man 30 metų, galbūt po dešimties ar penkiolikos metų politikoje aš sakysiu, kad noriu keisti veiklą, o galbūt ir po penkerių. Čia dar daug yra ką nuveikti.

Kalbant apie politines pozicijas, manau, kad negalima kelti sau tikslo užimti vieną ar kitą politinę poziciją, nes niekada nežinai, kokia gali būti politinė realybė, visuomenės nuotaika, dėlionė tarp partijų. Jei turėčiau tikslą užimti konkrečią poziciją, galbūt būčiau kitoje partijoje.

Laisvės partija, bendražygiai, jos rinkėjai pasižymi optimizmu, šiltumu ir pozityvumu. Mums svarbu, kad tai atspindėtų ir mūsų įvaizdis.

Tačiau aš esu liberalė, politikoje atstovauju liberalioms idėjoms, kitu atveju manęs čia nebūtų. Apskritai, manau, kad politinės pozicijos yra pervertintos, nes ne jos daro politiką svarbią ar įtakingą. Seimo pirmininkas, manau, yra geriausias pavyzdys. Kaip antra pagal svarbą pozicija valstybėje autoriteto prasme ji devalvuota. Pažiūrėkime, kaip atrodė pastarųjų metų Seimo pirmininkų veikla. Ne tik šios kadencijos, bet beveik visų. Ar tai tikrai buvo aukščiausio lygio politinis atstovavimas, lyderystė? Nieko panašaus. Taigi manau, kad vertėtų pirmiausia siekti, kad politikoje būtų erdvės idėjoms, nebūtinai liberalioms. Tada ir politinės pozicijos atrodys kitaip.

– Laisvės partija sparčiai kuria skyrius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau tarp jos veidų – itin nedaug žinomų žmonių. Galbūt partijai trūksta lyderių? Kaip sieksite jų pritraukti?

– Sutinku, kad trūksta profesionalių politikų. Mes džiaugiamės, kad Laisvės partija sutelkė labai daug žmonių, kurie dar nėra dalyvavę politikoje. Jiems reikia patirties, jiems reikia įsilieti į veiklą, ir tam reikia laiko. Kita vertus, mes esame pratę, kad politinės partijos medžioja žinomus veidus. Aš džiaugiuosi, jog yra visuomenės veikėjų, kurie aktyviai domisi Laisvės partija, mes kalbamės apie jų politinę ateitį, apie Seimo rinkimus. Tokių šiuo metu tikrai nemažai. Tiktai, kadangi tai yra jų sprendimai, kuriuos žmonės turi priimti ir pranešti patys, aš negaliu jų atskleisti. Iki Seimo rinkimų turime dar metus.

– Itin dažnas reiškinys šių dienų politikoje – komunikacija be turinio. Kiek šie dalykai yra svarbūs? Ar galima kokybiškai kalbėti ir veikti viešojoje erdvėje be visuomenei aktualaus turinio?

– Nebus formos, jeigu nebus turinio. Mes labai aiškiai matome – nėra, ką komunikuoti, jeigu nėra idėjų. Prieš kiekvieną Seimo sesiją mes su patarėja turime susiorganizuoti planą, ką mes siūlysime, į ką reaguosime, ką siūlysime pakeisti. Tada svarstome, kaip tai galėsime iškomunikuoti visuomenei.

Komunikacija politikoje yra vienas esminių elementų: tu turi vystyti dialogą su žmonėmis, girdėti juos ir padaryti taip, kad jie girdėtų tave. Užsidaręs Seime gali daryti nuostabius dalykus, bet jei jie nepasieks žmonių, niekas apie juos nežinos. Taigi forma ir turinys yra neatsiejami dalykai.

– Koks veikimo modelis politikoje jums labiau priimtinas: idėjinis ar technokratinis?

– Politikoje man priimtinesnis idėjinis veikimo modelis. Aš manau, kad tada yra labai aiški vizija, kur valstybė, tarptautinės organizacijos ar bendruomenė turi judėti, kaip mes tvarkome savo bendrą gyvenimą.

Technokratinis veikimo modelis viso labo yra administravimas. Jei pažiūrėtume į technokratines vyriausybes, jos labai dažnai egzistuoja krizės apimtose šalyse. Vienu metu ji buvo Graikijoje. Technokratija – tai forma be turinio.

– Kokiam žmogui siekiate atstovauti?

– Kaip Seimo narė aš atstovauju visiems žmonėms. Žinau, kad už mane balsuoja daugiau jaunų žmonių, rinkimuose dalyvaujančių pirmą kartą. Taip pat tie, kurie liberaliai mąsto, kuriems svarbi asmens laisvė, kuriems rūpi žmogaus teisės, kurie nenori spaudimo, baudimo, gąsdinimo kultūros Lietuvoje, yra optimistai ir drąsiai žvelgia į ateitį.

Tai, kad tave ne taip politikoje suprato, yra tavo problema. Ne žmonių, kuriems tai buvo skirta.

– Ar ironija padeda politikoje, ar trukdo?

– Ironija politikoje kartais ne visada yra suprantama. Kartais ji priimama tiesiogiai, tada reikia aiškintis. Tačiau tai, kad tave ne taip politikoje suprato, yra tavo problema. Ne žmonių, kuriems tai buvo skirta. Tad taip, kartais ji padeda, kartais – trukdo.

– Kodėl Laisvės partija savo spalva pasirinko tamsiai rausvą? Ką ji simbolizuoja?

– Mes nesame pratę, kad liberalios partijos Lietuvoje turi tokią spalvą. Taip, tai yra nauja Lietuvos politikoje. Spalva man labai patinka, bet iš tikrųjų mes ją ne patys pasirinkome. Ją itin dažnai šiuo metu naudoja Europos liberalai, prasidėjo viskas, rodos, Austrijoje, tada ją įsivedė vokiečių liberalai, Nyderlandų socialliberalai, danų socialliberalai ir įvairios kitos liberalios partijos. Mes tiesiog su ta šeima ir esame.

Tai šilta, pozityvi spalva. Ir man atrodo, kad Laisvės partija, bendražygiai, jos rinkėjai pasižymi optimizmu, šiltumu ir pozityvumu. Mums svarbu, kad tai atspindėtų ir mūsų įvaizdis.

 

Komentarai

  • Fizionomisto Petro išvada – nevaisingas sterilios blondinės aktyvumas

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų