Architekto žvilgsnis: Rolandas Palekas

Architekto žvilgsnis: Rolandas Palekas

Penki projektai, apie kuriuos kalbame su „Paleko ARCH Studija“ vadovu profesoriumi R. Paleku, – maža jo darbų dalis. Tačiau ir tiek pakanka atskleisti įdomią šio architekto filosofiją.

 

Visuomeninis pastatas: VU biblioteka, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) Saulėtekyje

Mes visi prikuriame daugiau ar mažiau eksperimentinių projektų, kartais nelabai ir tikėdami, kad jie bus pastatyti. Kai sužinai, kad toks sumanymas iš tikrųjų bus realizuojamas, galvoji: oho, ką dabar reikės daryti? MKIC atvejis – panašus, gimęs ne iš proto, bet labiau iš jausmo. Ar džiaugiuosi rezultatu? Apie dizainą nenorėčiau kalbėti, jis man neatrodo toks svarbus. Tačiau biblioteka yra mėgstama, žmonės gerai jaučiasi šiose erdvėse. Matyt, veikia ne tik architektūriniai dalykai, bet ir liberali atmosfera, prieiga 24 valandas per parą – objektyvios aplinkybės. Lankytojai mažiausiai kalba apie bibliotekos architektūrą. Ji tik kažko kito papildinys, nėra tokia svarbi. Po atidarymo ten lankiausi ne kartą – bibliotekos vadovybė pasitaria bet kokiais su vizualine išraiška susijusiais klausimais. Teko lankytis ir kaip skaitytojui – pirmajame aukšte įrengėme neblogą skaityklą. Turiu ir skaitytojo bilietą.

 

Vizualizacija: architektūrinis projektas „Ramybė“ – Lukiškių aikštės sutvarkymo konkurso laimėtojas

Jau kartą valstybė nusprendė, kad Lukiškių aikštės erdvė skirta kovojusiųjų už laisvę atminimui įamžinti, tačiau kyla klausimas, ar tai vis dar galioja. Ar sprendimas keičiamas ir ar tam yra rimtų priežasčių? Jei ne, kas nors pagaliau turi išreikšti politinę valią ir pasakyti: vis dėlto darome. Kitas klausimas – ar visiems priimtinas konkurso rezultatas? Esu įsitikinęs, kad nėra ir negali būti visiems priimtino sprendimo. Mano nuomone, visų laikų laisvės kovotojų atminimo ženklas yra reikalingas. Tokio Lietuvos sostinėje neturime. Jis būtinas, nes šiandien jau tirpstame pasauliniame tinkle. Ateina valstybės sprendimus priimsianti karta, kuri apie Sąjūdį jau žinos tik iš tėvų, senelių pasakojimų ar knygų. Tampame viena globalia Europos valstybe, esame viename tinkle, kuris palankus besiniveliuojančiai visuomeninės sąmonės krypčiai. Todėl laisvės kovų atminimo idėja tampa vis aktualesnė. Tai identiteto ženklas. Lukiškių aikštėje jis primins, kodėl mes dabar galime būti lygiavertė Europos ir pasaulio dalis.

 

Vizitinė kortelė: biurų pastatas „Victoria“ Vilniuje

Pirmasis didelis mūsų studijos laimėtas konkursas, suteikęs daugiausia džiaugsmo. Iškart po jo sekė ir kiti laimėjimai, pavyzdžiui, LITEXPO parodų paviljonas. Apskritai 2002–2005 m. vyko lūžis: mūsų studija buvo jauna ir ambicinga, jau pasiruošusi nugalėti, o ir Lietuvoje tuo metu buvo daug optimizmo. Projektas „Victoria“ buvo pastebėtas, gerai įvertintas kolegų, o mums suteikė dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Be to, užsakovas mumis visiškai tikėjo ir pasitikėjo, kūrybines mintis galėjome realizuoti laisvai (kaip, beje, ir MKIC atveju).

Iš patirties galiu pasakyti, kad konkursuose labai dažnai laimi išankstinėms taisyklėms nepaklūstantis darbas. Reikalavimus rengiantys žmonės neišvengiamai turi savo matymą, kartais nulemtą nelabai reikšmingų dalykų. Todėl architektui būtina į kiekvieną užduotį, taip pat ir konkurso, pažvelgti kritiškai. Mes perskaitome konkurso sąlygas, bet stengiamės pradėti projektuoti nuo balto lapo. Nevaržome savęs, nesukame galvos dėl reikalavimų. Tik išgryninę idėją žiūrime, kiek pažeisime konkurso sąlygas ir ar mus gali diskvalifikuoti. Kaip minėjau, dažnai toks pažeidimas kaip tik sveikintinas. Komisija pamato, kad į nustatytus rėmus tilpti bandę darbai yra silpnesni nei drąsūs projektai. Būtent taip atsitiko ir su „Victoria“. Pagal konkurso sąlygas pastatas turėjo žvelgti visai kita kryptimi, būti žemesnis, bet mes sugebėjome apginti savo idėją ir mumis patikėjo. Toliau sekė konstruktyvus darbas su užsakovais ir statybininkais. Aiškios koncepcijos, intelektualus projektas, architektu pasitikintis užsakovas ir kvalifikuoti statybininkai – trys būtinos gero statinio sąlygos.

 

Interjeras: kino teatras „Planeta“ (dabartinė „Skalvija“) Vilniuje

1987-aisiais aš ir kolega Gintaras Čaikauskas dviese ėmėmės rekonstruoti kino teatrą. Tuometis „Planetos“ direktorius antrajame aukšte skyrė kambarėlį, ir mudu po darbų vakarais ar savaitgaliais ateidavome kurti interjero. Braižėme ir eskizus kūrėme rankomis – jokių kompiuterių dar nebuvo, o prireikus čia pat nulėkdavome pamatuoti, pažiūrėti. Pasistatėme magnetolą, klausėmės „Genesis“ ir dirbome. Nuo to laiko detalės keitėsi ne kartą, bet pagrindiniai dalykai – erdvių forma, grindys, sienų tinko apdaila, kolonos, salės skliautas, tūrinės detalės – ir šiandien liko tokie, kokius mudu tuomet sugalvojome. Stengėmės lankytojo žvilgsnį nukreipti į dešinį Neries krantą, pabrėžti ryšį tarp jo ir „Planetos“ fojė. Įėjimo vestibiulyje įrengėme perdangą, atsirado kasos ir antras aukštas. Liko gražus „vamzdis“ fojė, vedantis į barą. Pamenu, meistras Ilja grindyse sukūrė inkrustuoto marmuro ir šlifuoto betono piešinį. Už šį projektą buvome apdovanoti sąjunginėje apžiūroje.

 

Asmenybė: Česlovas Milošas

Mane ir mano kūrybą šiuo metu veikia daugybė dalykų. Kitų architektų darbai, sakyčiau, mažiausiai. Studijų metais turėjau architektūros guru, paskui domėjausi kolegų darbais, tada supratau, kad nereikia žvalgytis į kitus. Man atrodo, kad svarbiausia ne stiliai, o tavo paties asmenybė. Šeima, knygos suformuoja vertybių skalę, kuri atsispindi ir kūryboje. Yra mėgstamų architektų, bet atradimus sau padariau ne žvelgdamas į realizuotus kūrinius, o skaitydamas jų mintis apie kūrybą. Man Česlovas Milošas ar Fiodoras Dostojevskis daro didesnę įtaką nei Kengo Kuma ar Le Courbusier. Č. Milošas man apskritai labai artimas. Galbūt dėl to, kad jis pats vilnietis ir visu kūnu jaučia rytų europiečio situaciją. Man yra tekę nemažai bendrauti su užsieniečiais, dalyvauti konferencijose, stažuotis svetur. Skaitydamas Č. Milošą, pavyzdžiui, „Pakelės šunytį“ ar „Gimtąją Europą“, puikiai suprantu, apie ką jis kalba.

 

Istorinis statinys: Vileišių rūmų ansamblis Vilniuje

Kai pirmą kartą pažvelgi į pastatą, įvyksta „O! Gražu…“ Arba neįvyksta. Jei įvyksta, tai būtent dėl proporcijų. Tai kažkas amžino, ko jokios technologijos ar mados nepakeis. Jei architektas pastate užkoduoja harmoningas proporcijas, stilius nebeturi reikšmės. Ir atvirkščiai: jei proporcijos prastos, architektūros stilius ir vėl nesvarbu, nes vis tiek bus negražu. Vileišių rūmai Antakalnyje (projekto autorius – architektas Augustas Kleinas) yra būtent tų puikių proporcijų pavyzdys.

 

Projektas užsienyje: Stokholmo miesto biblioteka

2007 m. tarptautiniame konkurse Švedijoje mūsų projektas užėmė trečiąją vietą iš daugiau nei tūkstančio darbų. Tai unikali ir neįkainojama patirtis. Dalyvaudamas tokiuose konkursuose privalai matyti visą miestą, ne tik sklypą ir užduotį, todėl mes kelis kartus vykome į Stokholmą.

Tąkart išmokome pamoką, kad pirmoji, konceptuali, projekto stadija yra be galo svarbi visam rezultatui. Norėdamas atrasti visiškai netikėtą sprendimą turi pereiti ciklą akivaizdesnių variantų ir likti jais nepatenkintas. Tik tada galbūt – galbūt! – atrasi kažką tokio, apie ką kiti nepagalvos. Komisija išleido knygą, kurioje beveik visi konkurso darbai buvo suskirstyti į grupes pagal siūlytus panašius sprendimus. Mūsų projektas nepateko nė į vieną grupę – pasiūlėme visiškai originalią idėją. Kita įdomi pamoka – darbas studijoje. Kūrybiniame procese pirmą kartą dingo bet kokia asmeninė autorystė. Tradiciškai architektas, bendrovės vadovas ką nors sugalvoja, nupiešia, tada „žemesnieji“ detalizuoja. O kalbėdamas apie šį projektą vartočiau horizontaliosios autorystės terminą. Kuris pirmasis iš studijos architektų nupiešė tą brūkšniuką į kalną, gal iš pradžių buvo žodis, gal linija – tikrai negaliu pasakyti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų