Tamsiosios Mėnulio pusės sargas (Scanpix nuotr.)

Ar gali Kinija tapti didžiuoju mokslo centru?

Ar gali Kinija tapti didžiuoju mokslo centru?

Netrukus bus patikrinta hipotezė, ar didžiajam mokslui būtina minties laisvė

Sausio 3-iąją kinų kosminis laivas „Chang’e-4“ nusileido Mėnulyje. Tai anaiptol nebėra tokia pasiekimų viršūnė kaip kadaise. Šiemet kosminius laivus ten pat bandys nutupdyti Indijos vyriausybė, taip pat gerai finansuojama Izraelio entuziastų grupė, o 2020 m. į Mėnulį ruošiasi kelios amerikiečių įmonės. Tačiau visais planuojamais atvejais taikomasi į artimesnę Mėnulio pusę, atsisukusią į Žemę, tad rūpestinga juos iš Žemės valdanti komanda galės be vargo sekti laivus akimis, kaip ir kitais kartais, kai Mėnulyje leidosi amerikiečiai, sovietai, o nuo 2013-ųjų ir kinai.

„Chang’e-4“ nusileido Von Kármáno krateryje. Jis – kitoje Mėnulio pusėje, o radijo signalui ją pasiekti ne lengviau, nei teleskopu pamatyti, kas ten vyksta. Ten galima nusileisti, o vėliau priimti duomenis tik iš anksto į sumaniai parinktą vietą paleidus ryšio palydovą. Idėjų apie tokias misijas turėjo ir kitos šalys, bet jas įgyvendinusių nebuvo. Kinija rūpestingai didino pajėgumus, kad nukeliautų ten, kur kiti nebuvo, ir pagaliau nukeliavo.

Kinija mielai demonstruoja pranašumo ženklus ir nusiteikusi pasistengti, kad jų būtų. Planetai ir savo žmonėms ji nori parodyti, kad yra pasaulinė supervalstybė – gali pasigirti ne tik milžinišku ūkiu, bet ir ne mažesne geopolitine įtaka, karine galia, įvairiausia švelniąja galia, įspūdinga istorija ir šlovinga ateitimi. Daug prisideda ir mokslas. Kaip kitur, Kinijoje laikoma, kad tai kilnumo suteikiantis siekis, būtinas technologinės pažangos pagrindas. Kinijos vadovų akyse mokslo pažanga būtina ne tik šalies ūkiui, bet ir didesniam kariniam išmanymui bei socialinei pažangai. Jie nori mokslo, kuris padės valstybei projektuoti galią ir spręsti konkrečias vietos gyventojų problemas. Jie nori naujų ekologiškos energijos šaltinių ir nebūti ribojami išteklių. Augant šalies moksliniams įgūdžiams, tokie užmojai atrodo pasiekiami. Nuo nusileidimo Mėnulyje iki jo išteklių eksploatacijos – ilgas kelias. Bet atitinkamos spėlionės – ne retenybė. Nutūpus „Chang’e-4“ vienas „Weibo“ naudotojų rašė: „Kinija pateko į istoriją! Pusė Mėnulio bus mūsų.“

Susiejusi su mokslu daug vilčių, Kinija šiai sričiai negaili lėšų. 2000–2016 m. šalies išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) išaugo dešimteriopai (žr. 1 grafiką). Dosniai atvėrusi piniginę šalis įsigijo daug akį traukiančių gėrybių. Tarytumei kažkur Haidiano rajone Pekine, kur stovi Mokslo ir technologijų ministerija bei Činghua ir Pekino universitetai, pasidėjęs sąrašą valstybės tarnautojas ramiai žymi turimus mokslinio statuso simbolius. Žmogus kosmose? Yra. Milžiniški genų sekoskaitos kompleksai? Yra. Mokslinių tiriamųjų laivų flotilė?

Yra. Didžiausias pasaulyje radioteleskopas? Yra. Klimatologų gręžiniai tiriant giliuosius Antarktidos ledo sluoksnius? Yra. Galingiausias pasaulyje superkompiuteris? Yra (vėliau pirmą vietą susigrąžino amerikiečiai, bet nebūtinai ilgam). Požeminiai neutrinų ir tamsiosios medžiagos detektoriai? Yra. Ir ne vienas. Didžiausias pasaulyje dalelių greitintuvas? Pieštukas jau pakeltas pažymėti varnelės.

Toks ilgas sąrašas labai primena auksinius JAV „didžiojo mokslo“ laikus pokario metais. Nuo 1957-ųjų, tarptautinių geofizikos metų, iki 1993-iųjų, kai buvo atsisakyta superlaidžiojo supergreitintuvo (SSC), JAV vyriausybė vis daugiau nuolat stiprėjančio ūkio išteklių investavo į tenykštės mokslo bendruomenės lyderių labiausiai trokštamas sritis. Nuo kvarkų sukūrimo ir genų klonavimo iki Nobelio premijų gausos – amerikiečių mokslas įsivyravo pasaulyje.

Tuos 40 metų JAV, o mažesne apimtimi ir Europa, nuolat darė šį tą, ko iki tol niekada nebuvo imtasi. Ten atvertos visiškai naujos žinių sritys, tarp jų – didelės energijos astrofizika ir molekulinė biologija. Be visų laikų gausiausių ir labiausiai išsilavinusių vietos gyventojų kartų, prisidėjo ir iš viso pasaulio plaukiantys gabiausi protai. Viskas vyko laisve domėtis paremtoje kultūroje, entuziastingai supriešinamoje su komunistine sovietinio bloko kultūra.

Atsižvelgiant į tą laikotarpį, kai mokslo pasiekimai buvo įspūdingiausi žmonijos istorijoje, naujajai Kinijos materialinei techninei bazei kažko trūksta, nors ji irgi įspūdinga. Šalis vejasi, o ne skina kelią pirmyn. Ji nėra švyturys kitų kraštų mokslininkams. Be to, Kinijos mokslas anaiptol nesidžiaugia laisvės domėtis kultūra – viską akylai stebi Komunistų partija ir vyriausybė, godžios mokslo vaisių, bet ne visada galinčios ramiai priimti nevaržomą informacijos srautą ir abejonių dvasią bei kritišką skepticizmą, paprastai auginantį tuos vaisius.

JAV mokslo bumas rėmėsi į tvirtą institucinį ir ideologinį pamatą. Jis augo puikiuose XX a. pirmoje pusėje sparnus iškleidusiuose universitetuose, kurie intelekto laisve traukė neeilinius talentus, kitur persekiotus režimų, įskaitant Albertą Einsteiną, Enrico Fermi ir Vengrijoje gimusį aeronautikos inžinierių Theodore’ą von Kármáną, kurio vardu pavadinti naujieji „Chang’e-4“ namai. Kinija dažniau importuoja ne žmones ir idealus, o idėjas ir metodikas. Todėl formuojasi ne itin tvirta bazė – tai dažnai pastebima, kai struktūra nuleidžiama iš viršaus, o ne renčiama nuo pamato.

Nutūpus „Chang’e-4“, vienas „Weibo“ naudotojų rašė: „Kinija pateko į istoriją! Pusė Mėnulio bus mūsų.“

Kai užmojus diktuoja viršūnės, kartais bėgama prieš pradedant eiti. Antai 2016 m. paleistas 500 metrų skersmens sferinis teleskopas FAST, pastatytas natūralioje įduboje Guidžou provincijoje ir dydžiu dukart su viršum lenkiantis kitą didžiausią pasaulio radioteleskopą, stovintį JAV, neturi direktoriaus. Iš niekur tiesiai į technologijų medžio viršūnę įšokusi šalis pateko į keblią padėtį, nes joks Kinijos radioastronomas neturi tokiam daiktui administruoti reikalingų mokslinių ir vadybos įgūdžių. Kvalifikuoto užsieniečio, nusiteikusio gyventi atokioje vietovėje, kur stovi teleskopas, šalis dar irgi nerado.

Ne tik vyriausybė ieško trumpesnių simbolinių ir kitokių kelių, dažnai pakišdama sau koją – tokios pagundos nesvetimos ir Kinijos mokslininkams. Ši šalis ne tik kartoja JAV mokslo nacionalinio prestižo bumą, stebėtą Šaltojo karo metais. Viskas vyksta vėliau prasidėjusios aukštųjų technologijų eros kontekste, kai joks amerikiečių universitetas nesijaučia visavertis, jei nėra apkibęs simbiotiniu rizikos kapitalistų mikrobiomu. Vis dažniau laikoma, kad ekonominė mokslinių tyrimų nauda daug žada ne tik mokslininkui, bet ir visuomenei.

Kiniški ženklai Antarktidoje (Scanpix nuotr.)

Jei reikia ypač pribloškiančio pavyzdžio, prisiminkime garsiausią Kinijos mokslo pirmą kartą iš 2018-ųjų. He Jiankui priminė tikrą šiuolaikinio Kinijos mokslininko etaloną. Jis mokėsi Kinijos mokslo ir technologijos universitete (KMTU) Hefėjuje, vėliau lankė analogiškus prestižinius JAV universitetus – Rice’ą ir Stanfordą. Į naujas pareigas Pietiniame mokslo ir technologijų universitete Šendžene jis grįžo pagal vyriausybės Tūkstančio talentų programą. Įsitvirtinęs naujoje darbo vietoje jis pasiėmė nemokamų atostogų ir pradėjo verslo projektą – sumanė redaguoti embrionų, iš kurių vėliau užaugs žmonės, DNR.

Rezultatas – dvi naujagimės. Kol kas neatrodo, kad jos būtų nesveikos. Bet ir naudos, kurią savo eksperimentais bandė suteikti He Jiankui, nematyti. Leidimo užsiimti tokia veikla jis neturėjo, tad dirbo neteisėtai, o paviešinęs informaciją buvo sugėdintas.

Sėkmės nenuklonuosi

Tokia kaip He Jiankui istorija galėjo nutikti ne viename krašte. Vargu ar ji reprezentuoja įvairiausius Kinijos mokslininkus (122 iš jų He Jiankui veiksmus pasmerkė atviru laišku), bet ir nieko nuostabaus, kad He Jiankui istorija nutiko būtent šioje šalyje. Tai iškreiptas atspindys, kokių siekių turi Kinijos mokslininkai, bandydami patys įsitvirtinti ir savo valstybę įtvirtinti elitinio mokslo pasaulyje. Sykiu tai ir iliustracija.

Stulbinamai augantis mokslinių straipsnių iš Kinijos skaičius vertintinas šiame kontekste. Absoliučiais skaičiais ji pralenkė JAV 2016 m. (žr. 2 grafiką), bet būna labai nekokybiškų darbų. 2018 m. balandį Han Xueying ir Richardas Appelbaumas iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje pristatė nuomones, kurias sužinojo apklausę 731 mokslininką iš geriausių Kinijos aukštųjų mokyklų. Vienas mokslininkas iš Fudano universiteto sakė: „Žmonės klastoja arba plagijuoja mokslinius darbus, kad įvykdytų metinio veiklos įvertinimo reikalavimus.“

Kinijos vyriausybė žino, kuo rizikuojama pagarsėjus prastais ir net apgaulingais tyrimais. Būtent dėl to ji diriguoja mokslinio aparato plėtrai. Viena atramų – elitinių universitetų branduolys C9. Tarp jų Fudanas, taip pat Činghua ir Pekino universitetai, taip pat He Jiankui alma mater – KMTU. Kita atrama – valstybinė Kinijos mokslų akademija (KMA), kuri valdo savas laboratorijas, besivadovaujančias vyraujančiais tarptautiniais standartais. Vyriausybė kovoja su menkaverčiais žurnalais, ypač tais, kurie skelbia mokslininkų straipsnius už pinigus. Dėl to augant standartams ne tik patobulės mokslas, bet ir bus pritraukta geriausių mokslininkų.

1978 m. prie šalies vairo stojus Deng Xiaopingui, geriausi Kinijos studentai buvo raginami siekti laipsnių užsienyje. Daugelis, kaip planuota, grįžo įgiję žinių, kurių tėvynėje nebūtų gavę. Kad ir kiek vyriausybė būtų skyrusi pinigų, be jų dabartinio mokslo bumo nebūtų buvę. Bet patys geriausi specialistai dažnai likdavo užsienyje. Todėl 2008 m. šalis pradėjo Tūkstančio talentų programą, kad parsiviliotų išeivius pažadėjusi pinigų ir laboratorijų.

Teoriškai programa atvira visiems aukšto lygio mokslininkams iš užsienio laboratorijų, bet kurios tautybės. Praktiškai ne kinai ja naudojasi retai. Bet kinai – gausiai. Grįžusieji praminti haigui, išvertus iš kinų kalbos – „jūrų vėžliais“, nes laikoma, kad jie grįžo, kaip vėžliai grįžta į gimtąjį paplūdimį dėti kiaušinių.

Nepamiršti ir užsienyje nebuvę talentai. Tuo pačiu metu pradėta programa „Čangdziang mokslininkai“, skirta ieškoti galimų aukšto lygio mokslininkų, vargstančių tūkstančiuose provincijos institucijų. Atrasti jie taip pat įtraukiami į išrinktųjų ratą.

Taikonautai, į trasą

Rezultatai matomi visuose lygmenyse, išskyrus aukščiausius. Kinijoje tyrimus vykdantys kinai yra gavę tik vieną Nobelio premiją – už naują vaistą nuo maliarijos, artemizininą, kurį atrado Tu Youyou. Daugiau laimėjimų, kuriuos nešališkas žmogus laikytų vertais Nobelio, Kinijos moksle nebuvo. Neatrasta jokia fundamentalioji dalelė, joks naujos klasės astronominis objektas. Kol kas jokie Kinijos mokslininkų darbai neprilygsta tokiems atradimams kaip genų redagavimo technologija „CRISPR-Cas9“ (JAV), pliuripotentinės kamieninės ląstelės (Japonija) ar pati DNR sekoskaita (Jungtinė Karalystė).

Tačiau šiandien Kinijoje netrūksta išties gero mokslo, ypač gana naujose srityse su taikomuoju aspektu. Šalyje daug darbo jėgos ir jos daugėja (žr. 3 grafiką), iš jos reikalaujama domėtis patraukliomis temomis, o ir žmonės patys noriai domisi. Sausio 6-ąją mokslinio turinio leidybos namai „Elsevier“ ir japonų žiniasklaidos bendrovė „Nikkei“ paskelbė tyrimą, kuriame nustatyta, kad 23 iš 30 itin aktualių mokslinių tyrimų sričių, turinčių aiškų technologinį pritaikymą, įtakingų mokslinių publikacijų skaičiumi Kinija lenkia JAV. Kinijos mokslas – guvus milžinas, galintis įnirtingai mestis į bet kurią naują perspektyvią sritį, dažnai paragintas centro.

Pasiekimai tokiose srityse kaip dvisluoksniai kondensatoriai ir organinė anglis (dvi iš minėtųjų 23) gali būti svarbūs, bet vargu ar patrauks Nobelio komitetų, visuomenės ar užsieniečių, kuriems reikia padaryti įspūdį, dėmesį. Siekdama, kad šalies sugebėjimai neliktų nepastebėti, Kinija eina JAV, Europos ir Japonijos pramintu didžiojo mokslo taku – rengia didelius fizikos eksperimentus ir kelia objektus, ypač žmones, į kosmosą.

He Jianku redagavo žmogaus embrionų DNR. Nelegaliai (Scanpix nuotr.)

Kinijos nacionalinė kosmoso administracija į orbitą išsiuntė ne vieną taikonautą, aprūpinusi nedidelėmis kosminėmis laboratorijomis, kad ten turėtų, ką veikti. Artimiausi šalies planai – didesnė kosminė stotis, surinkta orbitoje iš atskirai nuskraidintų modulių, tolimesni – žmonių pilotuojamos misijos į Mėnulį, taikant naują už kitus šiandienius variantus galingesnę nešančiąją raketą „Long March 9“.

Nacionalinis kosmoso mokslo centras prie KMA uoliai kelia mokslinius palydovus į orbitą. 2018 m. balandį jis pranešė, kad iki 2020 m. ar kiek vėliau turėtų būti paleisti dar šeši. Bet dažniau Kinija leidžia ne mokslinius, o ryšio ir Žemės stebėjimų palydovus, taip pat karinės žvalgybos. Kinijos kosminės programos pradžia – Liaudies išlaisvinimo armijoje (LIA), ir nors ginkluotosios pajėgos programos tiesiogiai nebevaldo, jos ir toliau aktyviai prisideda prie šalies orbitinių galimybių plėtros. 2007 m. Kinija išbandė priešpalydovinį ginklą, jos „Strateginės paramos pajėgos“, manoma, koordinuoja šalies karinius kosminio, elektroninio ir kibernetinio karo pajėgumus. Visi Kinijos taikonautai – LIA karininkai. Aiškų karinį pritaikymą turi ir kiti fizikos tyrimų centrai, kaip antai aerodinaminiai vamzdžiai, kuriuose tyrinėjamos viršgarsinio skrydžio formos, realiai aktualios tik ginkluotosioms pajėgoms.

Be raketų, didžiausias Kinijos didžiojo mokslo užmojis – pastatyti patį didžiausią dalelių greitintuvą. XX a. 4-ajame dešimtmetyje, kai buvo išrasti, kilpos formos dalelių greitintuvai buvo kambario dydžio, o šiandien turime Europos dalelių fizikos laboratorijos CERN valdomą didįjį hadronų greitintuvą (LHC), kurio uždara kilpa, įrengta po Prancūzijos ir Šveicarijos siena, yra 27 kilometrų ilgio. Kuo didesnis greitintuvas, tuo daugiau energijos jis suteikia dalelėms. Palyginti su pirmaisiais aparatais, anuomet stovėjusiais Berklyje, LHC protonams suteikiama energija yra apie milijoną kartų didesnė.

Pagaląsti genų žirkles

Kinai planuoja, kad jų tunelis bus net 100 kilometrų ilgio. Net ir Kinija nesugebės viena apmokėti sąskaitos už tokį monstrą. Per pirmą šio amžiaus dešimtmetį CERN jos LHC kainavo daugiau nei 4 mlrd. Šveicarijos frankų (3,5 mlrd. eurų). Sumą gerokai išpūtė kitų šalių, įskaitant Kiniją ir JAV, indėlis į eksperimentus. Eksploatacija atsiėjo dar kelis milijardus. Be to, Kinija neturėtų tiek fizikų, kiek reikia tokiam centrui. Kad ir kur bus pastatytas naujas greitintuvas, jis, kaip LHC, bus viena laboratorija visam pasauliui – tokie žaislai būna po vieną planetai. Bet kinai, regis, rimčiau nei kiti nusiteikę pastatyti savo šalyje. JAV sprendimas atšaukti planuotą didįjį SSC, kai CERN LHC tapo didžiausiu kompleksu, turėjo reikšmės ne tik dalelių fizikai. Kinijai nuvainikavus CERN, toks įvykis taip pat būtų reikšmingas.

Kad ir kur bus pastatytas naujas greitintuvas, jis, kaip LHC, bus viena laboratorija visam pasauliui – tokie žaislai būna po vieną planetai.

Dalelių fizikai nestinga prestižo. Iš dalies dėl to, kad iš pradžių turėjo sąsajų (jau nebeturi) su branduolinių ginklų plėtojimu, iš dalies dėl konceptualaus gylio, iš dalies vien dėl įrankių dydžio ir kainos. Tačiau yra daugiau galimybių atveriančių fizikos sričių, įskaitant sunkiai perprantamų kvantinės mechanikos aspektų taikymą kompiuterijoje ir kriptografijoje, kur Kinija žengia pasaulio priešakyje. Ji pirma iš šalių per palydovą išsiuntė kvantinėmis priemonėmis užšifruotą pranešimą. Informatikoje jai taip pat maža lygių. Nors Kinijos puslaidininkių pramonė kol kas atsilieka nuo kitų valstybių, daugelyje sričių, ypač dirbtinio intelekto, ji pasiekusi pasaulinį lygį.

Tas pats galioja populiarioms biologijos sritims. He Jiankui – ne pirmas embriono DNR redagavęs žmogus. Ši garbė tenka mokslininkui Huang Junjiu iš Sun Yat-seno universiteto (Guangdžou). Kaip He Jiankui, Huang Junjiu, kurio tyrimai buvo nepriekaištingi ir sąžiningi, išnaudojo „CRISPR-Cas9“ galimybes. Nuo 2012 m. šis genų redagavimo būdas – bene daugiausia dėmesio sulaukianti biologijos sritis, o Kinija turi daug šios srities atstovų (žr. 4 grafiką). „Elsevier“ ir „Nikkei“ tyrimo duomenimis, Kinijai tenka 22,6 proc. labiausiai cituojamų pasaulio darbų apie genų redagavimą. Tai daugėliau kaip pusė amerikiečiams tenkančios dalies ir gerokai daugiau už bet kurią kitą šalį.

Huang Junjiu nori taikyti „CRISPR-Cas9“ paveldimai kraujo ligai, beta talasemijai, gydyti. 2015 m. jis šiuo tikslu sėkmingai paredagavo kelių po pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje likusių apvaisintų žmonių kiaušinėlių DNR. Mokslininkas naudojo embrionus, kurie (dėl kitų pakitimų) negalėjo vystytis, ir neplanavo perkelti jų į gimdą. Jei gerai klosis, per eksperimentus apie genų redagavimą sukauptos žinios bus pritaikytos redaguojant iš sergančių beta talasemija kaulų čiulpų paimtas kamienines ląsteles, kad jos gamintų sveikesnius raudonuosius kraujo kūnelius.

Kamieninių ląstelių tyrimai – kita karšta tema, prie kurios Kinija prisideda savo svoriu. Zuo Wei iš Tondzi universiteto Šanchajuje per kamienines ląsteles bando gydyti emfizemos pažeistus plaučius. Kinijoje, kur vis dar daug rūkančių, o ore dažnai tvyro smogas, tai yra didžiulė problema. Pernai Zuo Wei atliko bandymą ir iš keturių pacientų paėmė dalį plaučių audinio. Sveikiausiai atrodžiusios audinio kamieninės ląstelės buvo atskirtos ir paskatintos daugintis, o suaktyvinti rezultatai grąžinti į plautį. Atrodo, kad po procedūros dviejų pacientų plaučiai tapo sveikesni, kiti du nepasijuto nei geriau, nei blogiau. Vėliau Zuo Wei atliko dar vieną bandymą su 100 pacientų. Panašiu principu jis bando gydyti inkstus, tačiau kol kas tik pelių.

Sužydės šimtas tūkstančių genomų

Zuo Wei darbas atskleidžia kitą Kinijos biomokslų ypatumą – nepamiršti taikomojo aspekto. Jau kokius 20 metų Vakaruose vis dažniau nerimaujama, kad bazinė biologija, vedama nepriklausomų mokslininkų, per daug nutolo nuo galimo pritaikymo medicinoje. Ypač JAV aukšto lygio biomedicinos tyrimai vis mažiau koreliuoja su gyventojų sveikata.

Plintant šiam nerimui pradėta pabrėžti, kad, siekiant panaikinti atotrūkį, reikia daugiau pajėgumų skirti taikomiesiems medicinos tyrimams (translational medicine), o kinai dirbdami jau vadovaujasi šia idėja. Vyriausybė Šanchajuje atidarė taikomosios medicinos centrą, kad laboratorijose dirbantys mokslininkai, gydytojai praktikai ir pacientai būtų po vienu stogu, o aplinkui skatinamos įsikurti biotechnologijų įmonės. Tokie centrai gali būti atidaryti Pekine, Čengdu ir Siane.

Genetiniai tyrimai – sritis, į kurią Kinija ne tik daug investavo, bet ir mato joje didelę ateitį. Kai kuriais vertinimais, kinų BGI (anksčiau – Pekino genomo institutas) yra didžiausias sekoskaitos centras pasaulyje. Kadaise jis priklausė KMA, bet vėliau atsiskyrė kaip „pilietinė ne pelno mokslinių tyrimų institucija“, o dabar tapo pusiau komercine chimera, turinčia vieną Šendženo vertybinių popierių biržoje kaip įmonė kotiruojamą padalinį.įr

Komercinis BGI padalinys taip pat domisi beta talasemija ir sukūrė DNR kraujo tyrimą jai nustatyti – tai vienas iš vis įvairesnių BGI tyrimų, siūlomų Kinijoje. Jam atlikti naudojami DNR sekoskaitos aparatai, kuriuos BGI sukūrė pasitelkdama technologijas, įsigytas kartu su 2013 m. nupirkta amerikiečių įmone „Complete Genomics“.

Aparatai turi daug kito darbo. Nekomerciniai BGI skyriai juos naudoja gryniesiems tyrimams. Be to, organizacija valdo Kinijos nacionalinį genų banką, kur ketinama sukaupti kelis šimtus milijonų mėginių iš įvairiausių gyvų padarų – ne tik žmonių. Pildant bendresnį vyriausybės norą žengti priešakinėse tiksliosios medicinos linijose, kai diagnozės, o ilgainiui ir gydymas bus suasmeninamas perpratus paciento genetiką, banke jau sukaupta 140 tūkst. Kinijos gyventojų genomų.

Didžiausia akis žemėje kosmosui stebėti (Scanpix nuotr.)

BGI – pavyzdys, kad ši šalis geba didžiojo mokslo metodus taikyti naujose mokslinių tyrimų srityse. Kitą pavyzdį galima rasti neaukštame pastate Džuanghėje, Liaoningo provincijoje, kur statomas didžiausia pasaulyje baterija. Jos talpa turėtų būti šešiskart didesnė už 2017 m. amerikiečių verslininko Elono Musko Pietų Australijai pristatytos sistemos su tūkstančiais ličio jonų elementų – didžiausios baterijos pasaulyje (tuo metu). Kinija tai gali, nes pasirinko visai kitą technologiją – srautines baterijas su vanadžio junginių tirpalais.

Sunkiai patenkinami Kinijos energijos poreikiai skatina daug investuoti į vėjo ir saulės jėgaines. Išlaidomis ji toli lenkia kitus pasaulio kraštus, o dabar priartėta prie tyrimų, kaip geriau tvarkyti tokių jėgainių pagamintą energiją. Srautinės vanadžio junginių baterijos vertos dėmesio, nes jose, skirtingai nei daugelyje baterijų su vienu elektrolitu uždarame elemente, yra du elektrolitai, o elementas, kuriuo jie teka, – atviro tipo. Vadinasi, talpa priklauso tik nuo to, kokio dydžio bus elektrolitų indai. Teoriškai tai leidžia pagaminti gana dideles baterijas, naudingas, kai reikia kaupti energiją iš didelių tinklų. Teoriją sukūrė mokslininkas Zhang Huaminas iš Daliano cheminės fizikos instituto, vietinio KMA padalinio. Vietos energetikos įmonės „Dalian Rongke Power“ valdoma Džuanghės gamykla bando teoriją paversti praktika. Jei sumanymas pasiteisins, galimas perversmas akumuliuojant elektrą iš tinklų.

Daliano instituto mokslininkai taip pat tyrinėja perovskitus, tinkamus ir baterijoms, ir saulės moduliams. Mokslininkų tikslas, siekiamas ir kitų Kinijos bei užsienio specialistų, taikyti perovskitų tirpalus saulės modulių gamyboje, kad jų sluoksniai sugertų įprastų modulių nesugeriamas šviesos bangas. Savikaina išaugtų gana nedaug, bet saulės moduliai būtų gerokai efektyvesni. Jei mokslinius straipsnius galima laikyti rodikliu, kurios technologijos priartėjo prie rinkos, perovskitų srityje Kinija gerokai lenkia JAV: tarp įtakingiausių straipsnių jai tenka 41,4 proc., JAV – 21,5 proc.

Pasitikėjimo klausimas

Energetikoje Kinija tiria ir tas sritis, kurių likęs pasaulis vengia. Antai šalyje, be turimų 45, kyla 13 naujų branduolinių reaktorių, vėliau planuojama statyti dar 43. Užbaigusi viską, kas planuota, Kinija gamins daugiausia branduolinės elektros pasaulyje. Statomi panašios konstrukcijos reaktoriai kaip jau veikiančiose pasaulio elektrinėse, bet Kinija tyrinėja ir naujas reaktorių technologijas, ar veikiau kitur atidėtas į šalį. Pavyzdžiui, reaktorius, kurių branduolį sudaro ne kuro strypai, bet smulkus keraminis žvirgždas, o torio reaktoriuose – lydytas metalas.

Vakaruose tokių reaktorių tyrimai toli nenuėjo ne tiek dėl to, kad yra moksliškai nepagrįsti, kiek dėl menko susidomėjimo naujų rūšių branduoline energija. Jei Kinija tokios energijos nesibodi, o mokslininkams užtenka vaizduotės, jau greitai galime pamatyti pažangą. Šaliai sukūrus kompaktišką, masinei gamybai tinkamą pigų ir saugų branduolinį reaktorių, klimato kaitos varginamam pasauliui būtų reali priežastis džiaugtis tokiu pirmuoju Kinijos kartu moksle ir pradėti importuoti technologiją.

Ši galimybė išryškina valstybės mokslo ateitį temdantį šešėlį. Norint užtikrinti aukštą novatoriškų branduolinių reaktorių saugumą, reikia kritinio mąstymo ir atkakliai sakyti tiesą, taip pat įtikinti kitus, kad būtent taip vyko procesas. Kultūra, kur pateikiami tokie rezultatai, kokių reikia bosui, netyrinėjami nepatogūs nukrypimai ir nuo smalsių pašalinių akių nuslepiami duomenys, tam nelabai tinkama.

Tokie reikalavimai primena normas, kurios Vakaruose laikomos gero mokslo pagrindu. Tikrinti hipotezes, ieškoti trūkumų darbe, kuriuo remiasi tavo mokytojo reputacija, abejoti savo prielaidomis, sekti ten, kur duomenys veda, kad ir kur jie vestų, atvirai dalytis informacija su konkurentais, oi, atleiskite, kolegomis – tokie turi būti mokslo principai, net jei realiame gyvenime iki idealo gali trūkti. Galima neabejoti, kad dalis Kinijos laboratorijų ir institucijų vadovaujasi būtent tokiais principais. Bet Kinijos mokslo įstaigos dirba autoritarinėje sistemoje, todėl mokslui sunku sakyti valdžiai tiesą ar išsisukti nuo padorumo išbandymų. Tai graužia mokslo bendruomenę ir čiulpia tiek finansinius, tiek moralinius išteklius.

Apklausdami Kinijos mokslininkus Han Xueying ir R. Appelbaumas girdėjo ne vieną skundą, kad valdžia per daug kišasi. Vienas respondentas iš Sun Yat-seno universiteto sakė: „Aukštajame moksle tebetrūksta akademinės laisvės. Jei centrinė valdžia ką nors pasako, visi universitetai turi prisitaikyti, net jei taip nesąžininga.“

Regis, paaukštinant, darbo pokalbiuose ir skiriant stipendijas pažintys Kinijoje daug svarbesnės nei Vakaruose (o ir Vakaruose pažinčių svarba nėra nereikšminga). Pastarąjį dešimtmetį Kinijos nacionalinis gamtos mokslų fondas, vienas pagrindinių šalies finansavimo organų, kovoja su tokiais prasižengimais. Dar neseniai fondui vadovavęs Wei Yangas pasakojo, kaip norint, kad nesikištų jokie išoriniai asmenys, darbo pokalbį vedančios grupės sudėtis slepiama iki paskutinės minutės. Grupės nariai iš anksto nežino, kokie kandidatai atvyks, taip pat iš grupės narių ir kandidatų atimami mobilieji telefonai, kad nebūtų papirktų (užfiksuota tokių atvejų net jau vykstant pokalbiui).

Dalis Kinijos mokslininkų bijo, kad autoritarinėms valstybėms būdinga korupcija ir tyla neleis jiems pasiekti aukštumų ir didelių laimėjimų, vertų Nobelio premijos. Kiti gali suabejoti. Aukščiausioje mokslo lygoje Kinija žaidžia dar tik apie dešimtmetį. Investicijos tebeplaukia. 2015 m. Kinijos MTEP teko 2,07 proc. BVP, palyginti su 0,89 proc. 2000-aisiais (žr. 5 grafiką).

Rodiklis didesnis nei Europos valstybių vidurkis, nors nesiekia Prancūzijos, Vokietijos ar JAV lygio ir toli atsilieka nuo Azijos šalių, kurias verta vytis, galbūt natūraliausio palyginimo taško – nuo Japonijos ir Pietų Korėjos. Jei Kinija moksliniams tyrimams skirtų tokią pat BVP dalį kaip Pietų Korėja, šalies MTEP biudžetas būtų dukart didesnis nei šiandien. Turint tiek išteklių ir milijonus mokslo darbuotojų, korumpuotų institucijų užmestus pančius būtų galima nusimesti jėga.

Kinijos mokslo įstaigos dirba autoritarinėje sistemoje, todėl mokslui sunku sakyti valdžiai tiesą ar išsisukti nuo padorumo išbandymų.

Kiti gali teigti, kad geras mokslas matuojamas ne tik dideliais laimėjimais. Nereikia niekinti pakopinio darbo, vykdomo sprendžiant praktines problemas. Iš viršaus nuleisti moksliniai tyrimai gali tarnauti nacionaliniams tikslams, o vienpartinė sistema gali ypač metodiškai remti tokias programas. Vykdydama Mėnulio programą, Kinija nuosekliai didino pajėgumus, ir tokiu nuoseklumu nuo „Apollo“ laikų (Kinija ano meto pasiekimams dar gali prilygti) negali pasigirti nė viena Vakarų kosminių tyrimų programa.

Toks metodiškas mokslas paprastai patrauklus į rezultatus orientuotiems inžinieriams, o nuo Jiang Zemino laikų visi Kinijos prezidentai ir beveik visi kiti svarbiausi politikai yra baigę inžineriją. Dabartinis šalies vadovas Xi Jinpingas studijavo chemijos inžineriją Činghua universitete.

Kol kas neįrodyta, kad politinėje sistemoje, kuri remiasi neginčijamo autoriteto kultūra, įmanomas tikrai patikimas arba tikrai didis mokslas. Gal įmanomas. O gal ir ne. O gal bandydami įrodyti atrasite naujų mąstymo būdų ir vaisingų žinių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų