Gąsdinantys geltonieji (Scanpix nuotr.)

Ar demokratinių Vakarų valstybių nebeįmanoma valdyti?

Ar demokratinių Vakarų valstybių nebeįmanoma valdyti?

Kartais politikai atsako teigiamai, bet tai, ką turi omenyje, priklauso nuo šalies

Virš turtingojo pasaulio pakibo nevaldomumo šmėkla. „Kilo rimtas pavojus, kad Italijos bus nebeįmanoma valdyti“, – 2017 m. pareiškė tuometis šalies ministras pirmininkas Matteo Renzi. „Ispanijos bus neįmanoma valdyti, kol jie nepripažins Katalonijoje kilusios politinės problemos“, – vasarį prognozavo Katalonijos regioninės vyriausybės atstovė spaudai (o netrukus buvo sustabdyta tos vyriausybės veikla). Emmanuelis Macronas, kuriam valdyti reiškia reformuoti, įspėjo, kad „Prancūzija nėra reformoms pasiduodanti šalis“, o jo žodžiai dvelkė dvasia generolo Charles’io de Gaulle’io, kartą paklaususio, kaip galima valdyti tautą, kuri gamina 246 rūšių sūrį.

Turtingų šalių politiniame kraštovaizdyje neįprastai daug chaoso ir sumaišties. Prahoje didesnių demonstracijų nebuvo nuo komunizmo nuvertimo. Daugiau kaip ketvirtis šiuo metu dirbančių Europos šalių parlamentų išrinkti surengus pirmalaikius rinkimus. Parlamentų motina, Jungtinė Karalystė, įjunko į džiną. Nuomonių apklausos visur rodo, kad daugėja žmonių, kuriems atsibodo demokratinės plonybės ir norisi tvirtos rankos.

Bet protestai ir silpnos vyriausybės nereiškia, kad valstybė tapo nevaldoma. Be to, perfrazuojant Levą Tolstojų, kiekviena nesuvaldoma šalis yra nesuvaldoma savaip. Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės problemos skiriasi. Tad ką reiškia nevaldomumas demokratinių valstybių kontekste, jei apskritai ką nors reiškia? O jei tai problema, ar dabar ji aštresnė nei netolimoje praeityje?

Yra keturi nevaldomumo aspektai. Nerasime Vakarų valstybės, kuriai būtų taikytini visi keturi. Bet keli aspektai būdingi ne vienai šaliai, taip pat kai kurios valstybės atrodo nepasiduodančios valdymui daugiau nei viena prasme.

Pirma, kai kuriose šalyse nepavyksta sudaryti stabilios vyriausybės, nes didžiausia partija neturi daugumos parlamente (kai taikoma santykinės daugumos sistema) arba rinkimus laimėjusios partijos niekaip nesuformuoja stabilaus aljanso (koalicijų šalyse). Ispanai jau tris kartus nuo 2015 m. pabaigos ėjo į rinkimus, o nepavykus susiderėti dėl naujos koalicijos gali tekti eiti ketvirtą sykį. Po rinkimų 2017 m. Jungtinę Karalystę valdę konservatoriai neteko daugumos ir dabar jų valdymą purto audros. Ir vienoje, ir kitoje šalyje stabilią dvipartinę sistemą išstūmė netvirta keturių ar penkių partijų sistema. Beje, taip sutapo, kad abiejose žlugo stambios regioninės vyriausybės – Katalonijoje ir Šiaurės Airijoje.

Iš 28 ES šalių aštuonios įstatymų leidžiamąją valdžią pastarąjį kartą rinko neeiliniuose rinkimuose, surengtuose parlamentui nebaigus įprastos kadencijos. Dalis nėra menka, nors ir nerodo išplitusio chaoso.

Sunku susivienyti

Dažnesniu atveju koalicinių vyriausybių šalyse neįprastai užsitęsia derybos. Švedijos partijos derėjosi keturis mėnesius iki 2019 m. sausio, ir šalis liko su mažai galinčia mažumos vyriausybe. Suomija į rinkimus ėjo balandį, o kairės-dešinės koaliciją suformavo tik gegužės pabaigoje. Žinoma, šiems atvejams toli iki čekų ir 2018 m. aštuonis mėnesius formuotos vyriausybės, ką ir kalbėti apie 2010–2011 m. Belgijos pasiektą 535 dienų be vyriausybės rekordą. Italija po rinkimų 2018 m. sukurpė dešiniųjų ir kairiųjų populistų koaliciją, nors jie negali vieni kitų pakęsti. Tokias šalis turbūt reikėtų vadinti pavojingai balansuojančiomis, užuot sakius, kad jos nepasiduoda valdymui.

Antras nevaldomumo aspektas – vyriausybės nesugeba priimti būtiniausių įstatymų, reikalingų valstybei funkcionuoti. Ispanijai šiemet nepavyko patvirtinti biudžeto, todėl balandį ir surengti rinkimai. Italija 2019 m. biudžetą patvirtino, bet nepaisydama ES įvestų finansinių ribojimų, nors konfrontacijos kol kas pavyko išvengti.

Gniuždanti „Brexito“ našta

Jungtinę Karalystę ištiko neregėta krizė: Bendruomenių rūmai tris kartus didele persvara atmetė siūlomą susitarimą svarbiausiu dienos klausimu – „Brexito“. Būtų tai nutikę kitu metu, vyriausybė būtų atsistatydinusi ir įvykę pirmalaikiai rinkimai. O dabar po nesėkmių Konservatorių partija tiesiog išsirinko naują vadovą ir susiformavo vyriausybė, kuri mano išstoti iš ES be susitarimo, priversta kovoti su parlamentu, kuris nusiteikęs užkirsti tam kelią. Sistemoje, kuri neturėtų leisti valdžiai susiskaldyti, toks įvykių posūkis tikrai neeilinis.

Ar Jungtinėje Karalystėje įsigalės nevaldomumas, parodys tolesni įvykiai: ar ji tikrai išstos be sutarties ir kuo baigsis numatomi pirmalaikiai rinkimai. Šiuo metu vyriausybė, turinti vos vieno ar poros parlamentarų daugumą, neturi tvirto pagrindo.

Nesugebėjimu priimti prasmingų įstatymų labiausiai išsiskiria JAV, kur iki prezidento rinkimų 2020 m. nei respublikonai, nei demokratai neturi vilčių dėl ko nors susitarti. Tai – senokai sutrikusio funkcionavimo tąsa. Jau ne pirmą kartą laiku nepatvirtinamas biudžetas. 2016–2018 m. respublikonai kontroliavo abi valdžios šakas, bet įstatymų leidyboje taip ir nepasiekė pagrindinio savo tikslo – anuliuoti Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą (vadinamąjį „Obamacare“), taip pat nebandė siekti, kad būtų patvirtintas žadėtas susitarimas taisyti eižėjančią JAV infrastruktūrą. Kalbant apie nevaldomumą, dauguma prasmių šis terminas JAV netinka, bet įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią kausto paralyžius.

Trečias nevaldomumo aspektas – sistemingas konstitucinių normų kraipymas, kai politiniai procesai tampa neorganizuoti arba priklausomi nuo nuotaikos. Tai nebūtinai reiškia, kad šalis nebevaldoma. Kartais, žiūrint į neseną Vengrijos pavyzdį, efektas būna priešingas ir valstybės galia sustiprėja, pažeidus demokratinius kontrolės ir pusiausvyros mechanizmus. Bet pamynus normas gali būti sunku priimti sprendimus, kaip nutiko Jungtinėje Karalystėje. Kabinetas ten nebesijaučia atsakingas, partijose pakriko disciplina, ministrai nepaiso savo elgesio kodekso, ignoruojamos parlamentinės procedūros tradicijos, pavyzdžiui, surengti sosto kalbą, kurioje apžvelgiami įstatymų pasiūlymai.

JAV padėtis šiek tiek geresnė. Bet prezidentas Donaldas Trumpas dukart per metus sustabdė federalinės vyriausybės darbą, nors Barackas Obama per aštuonetą metų – tik sykį. D. Trumpui sustabdžius vyriausybės veiklą antrą kartą (2018–2019 m.), ji nedirbo rekordinį laiką. D. Trumpas atvirai ignoravo Kongresą dėl mokesčių įstatymo, ragino savo administraciją nereaguoti į Kongreso prašymus pateikti informaciją. Buvęs britų ambasadorius Vašingtone teigė, kad D. Trumpo administracija yra pakrikusi, neprognozuojama, susiskaldžiusi, stokoja išmanymo ir diplomatinių įgūdžių. O juk tai JAV draugų vertinimas. JAV politinė sistema nenumato tobulai sklandaus veikimo. Bet jos kūrėjai tikrai neįsivaizdavo, kad sistema galėtų pakrikti taip, kaip dabar.

Tvarka bus (Scanpix nuotr.)

Negalima sakyti, kad Vakarų šalis paralyžiavo riaušės arba krizės, todėl jos liko nevaldomos. Gatvės toliau sėkmingai kontroliuojamos. O ir padėtis nėra kaip Konge. Bet vyriausybes drasko ginčai, jos per silpnos imtis rimtų reformų, tarkime, pertvarkyti pensijų sistemą ar socialines paslaugas. Chaoso ar anarchijos jose nėra, be tikrai ne viena liko nevaldoma tuo atžvilgiu, kad vyriausybės neįgalios imtis svarbių darbų.

Praėjusiais metais į gatves grįžo masinės demonstracijos. Prancūzijoje populistinis „geltonųjų liemenių“ judėjimas blokavo kelius, rengė nuo 1968 m. šalyje nematyto aršumo demonstracijas. Jungtinėje Karalystėje „Brexito“ priešininkai teigė, kad 2019 m. kovą į demonstraciją Londone susirinko milijonas žmonių – tai vienas didžiausių susibūrimų Jungtinės Karalystės istorijoje. Prahoje tokio masto demonstracijų nebuvo nuo 1989 m. Aksominės revoliucijos. Ispanijoje, Serbijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje 2018–2019 m. vyko šiek tiek mažesnės antivyriausybinės demonstracijos.

Demonstracijų pobūdis primena, ko šiandieniam nevaldomumui negalima priskirti. Tai nėra minios valdžia. Niekas nedegina prezidentūros, nekerta karaliui galvos. Palyginti su XX a. 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais, žmonės Vakarų sostinėse daugiausia protestavo taikiai. Kai 1968 m. kilo riaušės po Martino Lutherio Kingo nužudymo, ant Kapitolijaus laiptų buvo sustatyti kulkosvaidžiai.

Taip lyginant išryškėja šiuolaikinės politikos keistenybė, kuri tai, kas dėjosi XX a. 8-ajame dešimtmetyje, apverčia aukštyn kojomis.

Anuomet siautė infliacija, fiksuotas aukštas nedarbas, netrūko streikų. Buvo riaušių, žmogžudysčių, JAV vyrai buvo šaukiami į nepopuliarų karą. Vis dėlto, išskyrus išimtis, kaip antai Votergeito skandalas, valdžia toliau dirbo. 1968 m. praūžus riaušėms po poros metų Richardas Nixonas įsteigė Aplinkos apsaugos agentūrą, o Ch. de Gaulle’is iškart po Paryžiaus įvykių laimėjo parlamento rinkimus.

Kalbėdamas apie savo šalies vyriausybę Paulas Keatingas, vėliau tapęs Australijos ministru pirmininku, XX a. 9-ajame dešimtmetyje sakė, kad „šunys gal ir loja, bet karavanas eina“ (t. y. nepaisydama kritikų vyriausybė tęsia darbą). Atrodo, kad šiandien viskas apsivertė. Infliacija pažabota, nedarbas žemas, atlyginimai stiebiasi. Tačiau vyriausybės sėdi aklavietėje. Visuomenėse netvarkos mažiau nei XX a. 8-ajame dešimtmetyje, bet politikoje – daugiau.

Gal tik trumpam. Gal politikams tiesiog laikinai kirto dvigubas nepopuliarumo smūgis. Rinkėjai nepripažįsta jų nuopelnų gaivinant ūkius ir pyksta dėl griežto taupymo kainos. Tada galima tikėtis, kad ateis diena, kai vyriausybėms per rinkimus bus atlyginta, o valdymas grįš į normalias vėžes.

Suskaičiuotos partijų dienos?

Deja, ilgesnio laikotarpio tendencijos tokiam aiškinimui nepalankios, ypač matant, kad didžiųjų partijų rezultatai jau seniai prastėja, o labiausiai – Europoje (žr. grafiką). Geriausiais laikais Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir Vokietijoje dvi didžiausios partijos gaudavo 80–90 proc. balsų. Dabar – iki dviejų trečdalių.

1960 m. su viena ar kita partija buvo susiję 15 proc. Vakarų Europos rinkėjų. Dabar – nė 5 proc. Kadaise dvi pagrindinės britų partijos buvo didžiausios pilietinės organizacijos šalyje. Dabar abi kartu turi mažiau narių nei Karališkoji paukščių apsaugos draugija.

Sumažėjo profsąjungų narių, bažnyčios sutraukia mažiau parapijiečių, todėl, atitinkamai, centro-kairės ir centro-dešinės ramsčiu buvusios institucijos atsiduria paraštėse. Sumenko rinkėjų pastovumas, išskyrus JAV. Alessandro Chiaramonte iš Florencijos universiteto ir Vincenzo Emanuele iš Romoje veikiančio LUISS nustatė, kad 1946–1968 m. 8 proc. Europos rinkėjų kituose nacionaliniuose rinkimuose balsavo kitaip nei ankstesniuose, 1969–1991 m. – jau 9 proc., o 1992–2015 m. – 13 proc.

Bet kurios šalies partijoms sunkiau pritraukti ir išlaikyti narius, mobilizuoti rinkėjus. Partijos – tai parlamentinę demokratiją organizuojančios jėgos. Jos parenka kandidatus, tvirtina manifestus, agituoja balsuoti. Koaliciją paprastai formuoja viena didelė partija.

Jei partijoms bus vis prasčiau, politinė sistema mažiausiai gali pasidaryti takesnė, o blogiausiu atveju – sunkiau valdoma.

Komentarai

  • Geras straipsnis

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų