Arvydas Anušauskas (Fotobanko nuotr.)

A. Anušauskas: „Sprendžiant istorinius klausimus, politikams pritrūksta išminties“

A. Anušauskas: „Sprendžiant istorinius klausimus, politikams pritrūksta išminties“

Nuo 2008-ųjų Seimo nario pareigas einantis Arvydas Anušauskas – viena įtakingiausių pastarojo laiko konservatorių politinių figūrų.

IQ apžvalgininkė Kotryna Tamkutė aiškinosi, ką reiškia tuo pat metu būti vienu labiausiai vertinamų istorikų ir dirbti parlamente.

– Kaip ir kodėl pasirinkote istoriją?

– Istoriją pasirinkau iš tikrųjų labai seniai, būdamas šešiolikos metų. Dar vaikas buvau susigalvojęs žaidimų istorine tematika, juos žaidžiau pats vienas, pagal savo susikurtas taisykles. Šešiolikos jau žinojau, kad noriu būti istoriku, jau buvau įsigilinęs į Lietuvos istorijos dalis, kurios tuo metu buvo viešai nutylimos.

Šešiolikos metų pirmą kartą sukarpiau laikraštį ir iš didelių raidžių suklijavau atsišaukimą. Tėvai nieko apie tai nežinojo. Kadangi buvau tylus, ramus, niekas net nenutuokė apie mano klijavimo pomėgius, aš buvau toks slapukas. Dabar, žinoma, tas atsišaukimas turėtų atrodyti juokingai. Jame surašytas tekstas  toks vaikiškai naivus. Bet vis dėlto skirtas Lietuvos nepriklausomybei.

Tik vėliau tyrinėdamas sužinojau, kad tokių atsišaukimų Rusijos saugumo tarnybos per metus surankiodavo keletą šimtų. Pagal stilistiką dažniausiai nustatydavo, kad juos rašo vaikai, jaunuoliai. Jei atsišaukimas būdavo parašytas ranka, buvo bandoma nustatyti, kas juos parašė. Mokyklose rengdavo diktantus, kuriuos paskui surinkdavo ir lygindavo tarpusavyje. Man taip neatsitiko, aš buvau gudrus – tekstą suklijavau iš laikraščio iškarpų.

(Fotobanko nuotr.)

Baigęs mokyklą, stojau į istoriją, tačiau manęs nepriėmė. Galbūt neužteko balų, o galbūt – pažinčių. Dėl to nesu tikras. Tada aš įstojau į technikos mokyklą, nes žinojau, kad labai gerai – su raudonu diplomu – ją pabaigus, galima stoti į istoriją.

Mes buvome tie pirmieji studentai, kuriuos susėmė į sovietinę armiją. Iki tol studentų neimdavo, bet mes visa minia studentų buvome išvežti į Estiją. Ten iš esmės dveji metai, kaip sakoma, prašvilpė. Kai kariuomenėje buvo likęs paskutinis pusmetis, aš prisiminiau savo visus užrašus. Kartu su kitais lietuviais mes ne tik surašėme atsišaukimus, bet ir sukūrėme organizacijos įstatus, programą nepriklausomybei pasiekti. Ją ruošėmės rimtai vykdyti. Ir vėl aš tik vėliau sužinojau: tokių grupelių kiekvienais metais susekdavo apie 90. Mūsų nesusekė, ačiū Dievui, nors net ukrainiečiai apie ją žinojo, saugojo mano užrašus.

Kai baigiau, buvome paskutinė sovietmečio laida. Tuo metu jau žinojau, ką darysiu, ką tirsiu. Pirmą straipsnį parašiau dar 1989 m., būdamas studentu, ir su straipsnio redaktoriumi patekau į KBG. Tai buvo, atrodo 1989 m. kovas. Jie klausė, iš kur aš gavau tą medžiagą, o aš jiems studentiškai naiviai mėginau aiškinti: tai, žinot, laikai keičiasi. Mėginau polemizuoti, jie tarpusavyje žvalgėsi ir šaipėsi. Straipsnis buvo apie Baimės ministeriją Lietuvoje, aš žinojau, kad šia tematika rašysiu ir toliau.

– Sakote, kad istorija susidomėjote dar vaikystėje, ar noras ją studijuoti atėjo iš šeimos?

– Mano tėvai nebuvo baigę aukštųjų mokslų, jie buvo darbininkai. Aš prisimenu, tiesa, buvau dar labai mažas, galbūt 8 metų, tėvų pokalbį virtuvėje per Kalantinės. Kaune vyksta mitingas ir tėvas, nežinau juokaudamas ar ne, sako mamai: tau dabar atsirūgs, sugrįš nepriklausoma Lietuva, bus tau siūti tas vėliavas. Ji tuo metu dirbo siuvėja siuvykloje ir turėjo užsakymą pasiūti sovietinių vėliavų.

– Kaip atsidūrėte Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre?

– Kadangi toliau norėjau rašyti, skelbiau straipsnius vieną po kito, ta pačia tematika. Parašiau pirmą brošiūrėlę apie laisvės kovas, vėliau – disertaciją apie sovietinį terorą, 1990–1991 m. buvau Krašto apsaugos savanoriu.

Mane greičiausiai pastebėjo. 1992 m. buvau Represijų tyrimų centro tarybos nariu. Tai buvo nedidelis centras, tuo metu daręs visų nuo teroro nukentėjusių ir žuvusių asmenų vardynus. Aš, tiesa, tada aš apie nieką kitą negalvojau, tik apie disertaciją. Tais laikais norintiems įgyti daktaro laipsnį buvo keliami dideli reikalavimai, išlaikyti reikėjo dvylika ar trylika egzaminų, mane privertė dėstyti. Aš, kadangi nebuvo tokio charakterio, kad viešai dėstyčiau, paskaitas vesčiau, man buvo didžiulis lūžis. Paskui, žinoma, dvidešimt metų dėsčiau. Bet tą pirmą paskaitą Vytauto Didžiojo universitete iki šiol prisimenu. Tiesa, nepamenu, ką aš kalbėjau, bet kad prakaitas bėgo upeliais, tai prisimenu gerai.

(Fotobanko nuotr.)

Apsigynęs disertaciją aš dirbau Istorijos institute. Po 1996 m. rinkimų, kuriuos laimėjo Tėvynės sąjunga, man paskambino dabar jau buvę Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos lyderiai. Atsimenu, klausia manęs: nori būti Genocido tyrimų centro direktoriumi? Aš sutikau. Skambina kitą dieną, sako: mūsų partneriai krikščionys demokratai neleidžia, bet gal pavaduotoju būsi? Sakau: gerai. Didelių pretenzijų tada neturėjau ir tokiu būdu dvylikai metų atsidūriau centre. Tada jau teko iš esmės ir nuo pat pradžių įgyvendinti centro veiklą: atlikti tyrimus, leisti žurnalą „Genocidas ir rezistencija“.

Visgi administracinis darbas nebuvo mano pagrindinė veikla. Aš vis tiek stengiausi rašyti istorines knygas, įgyvendinti projektus, kurie man buvo įdomūs, taip pat dėsčiau universitetuose. Esu paskaičiavęs, kad vienu metu dirbau keturiais etatais. Pinigų reikėjo, nes atlyginimai, kaip ir šiais laikais, nebuvo įkvėpiantys.

Iki 2004 m. turėjau idėją, kurią nežinojau, kaip realizuoti. Siūliau net Lietuvos televizijai: kodėl gi nepadarius dokumentinio filmo su vaidybiniais intarpais apie, pavyzdžiui, 1940 m. birželio 15-ąją. Aš parašiau scenarijaus tekstą, kaišiojau visiems, tačiau niekas nereagavo. Galiausiai  visai atsitiktinai sutikau žurnalistę Gražiną Sviderskytę. Pas mane ji atėjo dėl visai kito dokumentinio filmo, nes prireikė konsultacijų. Aš daviau jai savo sukurtą scenarijų.

Vėliau iškilo klausimas, o gal dar tris parašysi? Parašiau dar tris, tada dar tris ir viskas baigėsi tuo, kad sukūrėme keturiolika dokumentinių filmų, per LNK televiziją juos rodė kaip ciklą „XX a. slaptieji archyvai“. Siekiant surasti medžiagos filmams, teko daug pavažinėti. Aš visuomet stengiausi surasti kažką naujo ir išnarplioti tai, kas svarbu. Pavyzdžiui, „Lietūkio“ garažo bylą. Jos analizė mane nuvedė į Vokietijos archyvus, kitos temos – į Londoną, į Vašingtoną, į Maskvą. Kur mes tik nebuvome.

Kai kurie iš tų tyrimų ir juos narpliojamų temų aktualūs yra ir šiandien, niekas kitas jų daryti neapsiėmė. Tačiau vienu momentu G. Sviderskytė pasakė, kad atėjo laikas baigti darbą kartu. „Juk kai kurie žmonės tiek kartu negyvena, kiek mes dirbame“, – atsimenu pasakė ji. Kartu mes dirbome septynerius metus. Vėliau išleidome knygą tuo pačiu pavadinimu. Ji buvo pakankamai populiari, išėjo porą tiražų.

(Fotobanko nuotr.)

Paraleliai to ėjo ir politinis gyvenimas. Tuo metu aš buvau ne partinis. 2004 m. man paskambino Rasa Juknevičienė, sako: gal nori į politiką. Aš į politiką nenorėjau. Bet sako: reikia, važiuok į Šilalę. Sakau: Šilalėje niekada nebuvau. Nieko, sako, pabūsi. Tada pirmą kartą aš susidūriau su politika, viešomis kalbomis, ūkininkais, apžiūrinėjau karvių ūkius. Man buvo labai įdomu.

Tada konjunktūra buvo tokia, kad Tėvynės sąjungai nelabai sekėsi. Tais metais aš sudalyvavau rinkimuose, mano konkurentas buvo Zigmantas Balčytis, būsimasis Europos parlamento narys, ministras, tose vietose labai populiarus. Tais metais aš likau trečias.

2008 m. jau kuris laikas buvau tuometinio konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus kviečiamas į pokalbius su ekspertais apie tai, kaip reikia pasiruošti ekonominei krizei. Mes neįsivaizdavome, kokio masto ji bus, tačiau kalbos apie tai jau buvo. Tuose susitikimuose dalyvavo ne vienas ekspertas, netgi dabartinis prezidentas.

Galiausiai A. Kubilius mus paragino eiti į Seimą. Taip atsitiko, kad iš tų ekspertų tik aš vienas sutikau. Visi, matyt, pasvėrė galimybes ir būsimos krizės pasekmes, ir su pasiūlymu nesutiko.

– Kas jus motyvuoja domėtis istoriniai įvykiais, apie tai rašyti scenarijus ir knygas?

– Aš orientavausi ir orientuojuosi ne į tai, kad kažką galėčiau apibendrinti. Dažnas istorikas, tiesa, taip daro. O į tai, kad atrasčiau kažką, ko kiti nesurado. Svarbiausia man yra atrasti.

– Seime elgiatės labiau kaip istorikas Seime ar kaip politikas? Nuo ko tai priklauso?

– Negalėčiau pasakyti, kad dabar istoriko patirtis yra nurašyta. Ji itin praverčia, kai reikia analizuoti, pavyzdžiui, neviešus dokumentus. Tokie įgūdžiai niekur nedingsta. Bet, žinoma, Seime elgiesi kaip politikas. Visa kūrybinė veikla tik šalia, tik kaip laisvalaikis.

(Fotobanko nuotr.)

Žinoma, prieš dešimt metų aš tikrai neįsivaizdavau to politiko darbo taip, kaip dabar matau iš vidaus. Tada tikrai turėjau įžūlumo ir drąsos tapti Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku. Aš net neįsivaizdavau, kad tas darbas nebus toks lengvas. Žinoma, savo antspaudą uždėjo ir krizė. Tad Žvelgiant iš laiko perspektyvos, su dabartinėmis žiniomis aš, ko gero, nebūčiau pasisiūlęs.

Bet taip visada gaunasi. Jaunesni žmonės dažniausiai ką nors padaro netikėto patys sau vien dėl to, kad kai kurių niuansų, dalykų nežino. Tame nėra nieko blogo, tiesiog taip yra.

– Ilgus metus dirbate Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Kokie buvo svarbiausi Lietuvos saugumo iššūkiai prieš dešimtmetį ir kaip jie skiriasi nuo dabartinių?

– Prieš dešimtmetį viskas buvo kitaip. Prisimenu, kaip mes, Lietuvos politikai, kalbėdavomės su kolegomis iš užsienio ir pabrėždavome tokius klausimus kaip  informaciniai karai, energetinė nepriklausomybė. Tada į mus žiūrėdavo didelėmis, išpūstomis akimis.

Prabėgo kažkiek metų ir mes užkrėtėme visus. Dabar visi kalba apie informacinius karus, Rusijos įtaką, energetinius dalykus, pabrėždami, kad ES vis dėlto neturi būti priklausoma nuo Rusijos ir jos į Europą tiesiamų kelių. Per dešimtmetį viskas apsivertė, viskas pasikeitė. Daugelį šių dalykų, žinoma, detonavo Ukraina.

Iššūkiai, aišku, keičiasi kartu su pasauliu. Bet aš manau, kad netgi tokie dalykai, kurie iš pažiūros yra išimtinai socialinės sferos ribose, kaip socialinė atskirtis, yra itin svarbūs. Žmonių pasitikėjimas savo valstybe didėja tiek, kiek jie jaučiasi gerai savo valstybėje.

(Fotobanko nuotr.)

O paklaustas, ar jaučiasi gerai, dažnas pasakys, kad ne. Trūksta to, trūksta ano. Valstybė turi į tai reaguoti. Juo labiau, kad tie iššūkiai nacionaliniam saugumui susiję ne tik su socialine sfera. Dažnas žmogus supranta, kad tie iššūkiai liečia, pavyzdžiui, mūsų kaimynų agresyvumą, mūsų energetinį saugumą, mūsų buvimą ES ir NATO, kad mes būtume vertinami kaip patikimi partneriai, nepaisant valdžios kaitos ir visokių Seime vykstančių cirkų.

– Kaip, jūsų nuomone, tada vertėtų spręsti istorinės atminties klausimus, visuomenėje keliančius susipriešinimą?

 – Manau, kad greičiausiai tai bus amžinas klausimas. Pamenu, jei savo tyrimų metu turėdavau kokią problemą, ją eliminavus, tuoj atsirasdavo kita, iškildavo nauja pavardė, naujas faktas. Pavyzdžiui, tyrinėjau jau minėtą „Lietūkio“ garažo bylą. Tuo metu dalyvavimu ten buvo kaltinamas ne kas kitas o partizanas Juozas Lukša-Daumantas. Ištyrus, paaiškėjo, kad tai visai kitas žmogus, kurio vardas, tiesa, irgi buvo Juozas.

Kalbant apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros istoriją, prieš dvidešimt metų man atrodė, kad ji jau ištirta. Tada man teko asmeniškai daug bendrauti su knygos apie jį autoriumi Viktoru Ašmensku, kaip mokslinis redaktorius redagavau jo knygą. Atsimenu, kalbėjomės tada ir sakiau jam, kad paskelbti reikia viską, nieko negalima nutylėti. Niekas ir nebuvo nutylėta.

Dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, nieko naujo nėra atrasta, tačiau mes susidūrėme su visuomenės supratimo ir žinojimo problema. Šiandien mes gyvename informaciniame amžiuje ir sunkiai suprantame, kad žmonės prieš 70-80 metų gyveno visiškai kitokioje erdvėje. Jų priėjimas prie informacinių šaltinių buvo itin ribotas.

Bet tie, kas šiandien daug kalba apie tragiškus to meto įvykius, šiuos dalykus pamiršta. Jiems atrodo, kad tai, kas vyko Lietuvoje, automatiškai tapdavo žinoma kiekvienam kaime ir užkampyje. Dabarties suvokimą tie žmonės perkelia į praeitį. Atsimenu, kartą net pajuokavau, atsakydamas į jų argumentus: matyt galėjo jie tada „Google“ pasižiūrėti.

Aš manau, kad politikai ar visuomenininkai, kurie nori nuimti atminimo lentą, nes jiems atrodo, kad tas žmogus daug ko nepadarė, daug ko nežinojo, yra jos nevertas. Šioje vietoje, manau, kad jiems trūksta profesionalumo. Turiu galvoje pirmiausia ne istorikus, o politikus ir visuomenės veikėjus, kurie iš viso to kalbėjimo mėgina sau pasidaryti dividendų.

Spręsti reikėtų vis dėlto atsargiai. Jono Noreikos atminimo lentą savivaldybė finansavo, tačiau ne ji ją kabino. Tai buvo žmonės, Vėtros bendražygiai, kurie, tiesą sakant, ją kabino sau ir savo veiklai kaip atminimo ženklą pasipriešinimo veiklai, savo tėvams, bendražygiams. Tada jie, matyt, mažiausiai galvojo apie tai, kad kažkieno biografijoje bus niuansai, kurie neleistų paminėti jų pasipriešinimo organizacijos.

(Fotobanko nuotr.)

Aš manau, kad šitoj vietoj Vilniaus miesto valdžiai tuo metu pritrūko politinės išminties, dėl to tas supriešinimas, tos putos, kaip sakoma, buvo sukeltos. Dabar mes matome pasekmes. Nesakau, kad Lietuvoj buvo rami erdvė. Policija, prokuratūra nusikaltimų neapykantos fiksuodavo ir anksčiau, bet dabar jų padaugėjo. Tikiuosi, kad tai tik laikinas dalykas. Visgi reikia nepamiršti, kad mūsų valstybė yra paribyje ir ta sumaištis reikalinga šaliai, kuri nori čia vykdyti savo politiką. Turiu galvoje Kremliaus režimą. Aš manau, kad tokioje situacijoje neršti jos organizuotiems ar palaikomiems žmonėms yra žymiai lengviau.

– Esate išsilavinęs, intelektualus žmogus, greta politinės veiklos turintis aibę kitų. Kas, dirbant Seime, jums yra sudėtingiausia?  

Seimas yra visuomenės atspindys ir, sakyčiau, gana tikslus. Politikas turi bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis, ypač keliaudamas po rajonus. Tada susiduri su labai skirtingai gyventojais ir, pavyzdžiui, jei tu nori pristatyti savo knygą, jie būtinai nori uždavinėti visai su tuo nesusijusius klausimus. Į juos atsakyti vis tiek turi, net jei žmonės ir būna negatyviai nusiteikę.

Seime, mano nuomone, nepaisant visų skirtumų, bendrą kalbą surasti tikrai įmanoma. Išskyrus gal tuos atvejus, kai jau veikia žmonių ambicijos, kai savo reikalus tvarkyti jie įpratę kitaip. Turiu galvoje mūsų šešėlinius, užkulisinius kunigaikštukus, neršiančius Seime.

Tačiau būnant politiku, didžiausia ir nuolat didėjanti visuomenės dalis, nėra simpatikai, o tie, kurie nepatenkinti dėl kokios nors savo veiklos. Turiu galvoje, įvairiausius valdininkus, merus, savivaldybių tarybų narius, kitus valstybės tarnautojus. Jiems nuolat reikia priminti apie įstatymų laikymąsi. Tokie dalykai tikrai nedaugina draugų skaičiaus. Bet jeigu nori kažką keisti, kai kurie dalykai neišvengiami.

– Ar įsivaizduojate save ir ar norėtume dirbti vykdomojoje valdžioje?

Ne vykdomoje valdžioje, bet veiklos administravimo srityje dirbau dvylika metų. Tas darbas – planavimas, ataskaitos, finansavimai, darbo užmokesčiai ir visa kita, tikrai yra problematiškas. Kita vertus, panašus į politiko. Juk jei jau dirbi, nori pasiekti pasitenkinimą savo darbu, nori, kad tai pajaustų ir kiti žmonės. Tas dvylikos metų periodas nebuvo lengvas.

Ar dabar to norėčiau? Ne, tikrai galiu pasakyti, kad nenorėčiau. Nes vis tiek išeina taip, kad sprendimus už tave priima kiti. Man norėtųsi vis dėlto būti ten, kur priimami sprendimai. Jei jau jų priimti negali, tada, mano galva, geriau dirbti tokį darbą, kur pats esi atsakingas už save. Pavyzdžiui, kūrybinį darbą. Man, ko gero, tai būtų priimtiniau.

A. Anušauskas

1963 m. rugsėjo 29 d. gimė Vilniuje, 1981 m. baigė Vilniaus 34-ąją vidurinę mokyklą (dabar Vilniaus Sausio 13-osios progimnazija).

1981–1982 m. mokėsi Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje (dabar Vilniaus technologijų mokymo centras), 1982–1989 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijo istoriko specialybę.

Nuo 1989 m. dirbo Lietuvos istorijos institute, vėliau Vytauto Didžiojo, Vilniaus pedagoginiame, Vilniaus universitetuose.

1990 m. tapo krašto apsaugos savanoriu, 1995 m. – Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantu.

1995 m. apsigynė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete, 2001 m. tapo docentu.

1997–2008 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, periodinio žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ mokslinis redaktorius.

2007 m. tapo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) (dabar TS-LKD) nariu.

2008 m. pirmą kartą tapo parlamento nariu, šiuo metu dirba Seimo Antikorupcijos komisijoje, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, yra TS-LKD frakcijos narys.

Veiklos sritys: teroro, genocido, slaptųjų tarnybų istorija; televizijos dokumentinių filmų scenarijų kūrimas.

25 knygų autorius ir bendraautoris, 14 dokumentinių filmų scenarijų autorius, apie 100 studijų ir straipsnių Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Prancūzijos ir Vokietijos moksliniuose leidiniuose autorius.

Pastaraisiais metais parašė ir išleido knygas „Prezidento žvalgas – du gyvenimai“, „Aš esu Vanagas“, „Užmirštas desantas“ ir kt.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų