Antrojo Maidano nebus

Antrojo Maidano nebus

Armėnijoje prasikalė pirmieji protestų prieš autoritarinę ir nuo Rusijos per daug priklausomą valdžią daigai. Tačiau kol kas šalyje nėra tinkamos dirvos jiems subręsti.

Birželio pabaigoje Armėnijoje paskelbta naujiena, kad 17 proc. bus didinama elektros kaina, į Jerevano gatves paskatino išeiti minias protestuotojų. Tai – didžiausi neramumai, kokius Armėnija patyrė pastaraisiais metais. Dalis ekspertų, stebėdami Jerevano įvykius, ieškojo paralelių su Kijeve vykusiu Euromaidanu. Tačiau jau antrą protestų savaitę minia Armėnijos sostinėje vieningai nušvilpė buvusį sovietinių laikų disidentą, pasirodžiusį su ES vėliava. Net euroentuziastams tapo aišku, kad įvykiu lyginti su Ukraina yra gerokai per anksti – Jerevane niekas prisidengdamas ES vėliava neketina kelti revoliucijų.

Tyrimų bendrovės „Gallup“ 2014-aisiais atliktos apklausos duomenimis, 66 proc. armėnų teigiamai vertina Rusijos politiką, ir tokiu palaikymu lenkia net Baltarusiją. Armėnija – penkta palankiausiai į Maskvą žiūrinti valstybė pasaulyje, šiuo požiūriu nusileidžianti tik Kazachstanui, Maliui, Kirgistanui ir Tadžikistanui. Tokias armėnų simpatijas Rusijai bene geriausiai paaiškintų Stokholmo sindromas: būdami nuo Rusijos priklausomi bemaž visose srityse, armėnai nebegali adekvačiai vertinti to, kad jau seniai yra tapę santykių su Maskva įkaitais. Armėnija neturi naftos, visas dujas importuoja iš Rusijos, o koncernas „Gazprom“ pernai įsigijo paskutinį dujų paskirstymo monopolininkės penktadalį akcijų, priklausiusį Armėnijai. Buvusį šalies taupomąjį banką „Armsberbank“ taip pat jau beveik dešimtmetį kontroliuoja Rusijos valstybinis bankas VTB. Elektros gamybą, kaip ir didžiąją dalį Armėnijos pramonės, kontroliuoja Rusijos bendrovė, kurios skolos ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl ketinta kelti elektros energijos tarifus.

 

Korupcija siekia valdžios viršūnes

Tai jau trečias kartas per dvejus metus, kai elektros kainos Armėnijoje smarkiai kyla. 2013 m. jos augo 27 proc., 2014 m. – dar 10 proc. Šįsyk Armėnijos elektros tinklai (AET), priklausantys Rusijos bendrovei „Inter RAO UES“, paskelbė norintys pabranginti elektrą 40 proc. – nuo 41,85 Armėnijos dramo (maždaug 8 euro centų) iki 58,93 (apie 11 euro centų). Atrodytų, iš kur panika, juk Lietuvoje standartinis vienos zonos tarifas siekia 12,9 euro centų. Tačiau armėnams, pratusiems prie pigios energijos, toks staigus pokytis išties skausmingas. Trečdalis žmonių Armėnijoje gyvena žemiau skurdo ribos, o vidutinė mėnesinė alga – vos 346 eurai (Lietuvoje – beveik 700 eurų).

Žinia apie rugpjūtį įsigaliosiančius naujus elektros tarifus Jerevano gatvėse sutelkė daugiau nei 20 tūkst. žmonių. Girdint, kaip armėnų protestuotojai skanduoja „Mes esame savo šalies šeimininkai!“, buvo galima manyti, kad tai besikalantys antirusiškų nuotaikų daigai. Tačiau tokie šūkiai daugiausia grindžiami elementariu apmaudu, o ne politiškai suformuluotais tikslais.

„Šis gana vienašališkas prezidento Seržo Sargsayano žingsnis [kelti elektros energijos kainas] nustebino ne tik proeuropietišką visuomenės dalį, bet ir dalį valdžios elito. Akivaizdu, kad trūko vidinių diskusijų. Todėl energijos kainų augimo grėsmė visuomenei simbolizuoja, kad ekonominė glaudaus bendradarbiavimo su Rusija nauda nėra tokia akivaizdi. Taip pat šie protestai įgyja priešiškumo korupcijai šalyje prasmę, nes valstybę ir jos ekonomiką kontroliuoja Respublikonų partija bei jos remiami kiti politikai, oligarchai“, – teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Vilius Ivanauskas.

Armėnijos elektros tinklus valdanti įmonė sulaukė kritikos strėlių iš „Transparency International“ organizacijos už tai, kad nuo 2011-ųjų prabangių automobilių nuomai išleido beveik milijoną JAV dolerių, nors turi didžiulių skolų. Taip pat nustatyta, jog paslaugas bei prekes ji įsigijo už vidutiniškai 20 proc. aukštesnę nei rinkos kainą iš verslininkų, tiesiogiai susijusių su Armėnijos valdančiaisiais. Vienoje skandalingų įmonės ataskaitų matyti, kad bendrovė net tūkstantį kartų brangiau nei rinkos kaina pirko betoną iš Armėnijos magnato Gagiko Tsarukyano, kuris laikomas vienu įtakingiausių šalies oligarchų, įmonės. G. Tsarukyanas – buvęs Armėnijos politikas, antros didžiausios parlamente „Klestinčios Armėnijos“ partijos įkūrėjas ir buvęs pirmininkas, buvusio prezidento Roberto Kocharyano pagrindinis verslo partneris. Šis magnatas – tipinio Armėnijos oligarcho, kurio ryšių tinklas ir įtaka driekiasi nuo aukščiausių Jerevano pareigūnų iki Maskvos, pavyzdys. Nenuostabu, kad armėnai, dar sykį paprašyti už elektrą mokėti brangiau, įsiuto – tarifų kainos tokiame kontekste iškelia daug didesnes valdančiųjų neskaidrumo problemas.

 

Kolektyvinis autoritarizmas

„Freedom House“ duomenimis, politinės partijos Armėnijoje gali laisvai organizuotis ir dalyvauti rinkimuose, tačiau administraciniai ištekliai sutelkti valdančiosios partijos rankose – taip ribojamos realios opozicijos galimybės pretenduoti į valdžią. Šalies politinė sistema uždara, o dominuojanti Respublikonų partija sukūrė stiprų voratinklį, neleidžiantį kitoms jėgoms perimti svarbiausių valdžios institucijų. Skirtingai nei kitose autoritarinėse posovietinėse valstybėse, Armėnijoje nėra vieno diktatoriaus ir asmenybės kulto. Prezidentas greičiau reprezentuoja korumpuotą ir autoritarinę partiją, nei siekia vienasmeninės valdžios.

Respublikonų partija parlamente išlaiko valdžią jau nuo 1999-ųjų. 2003 m. prezidento rinkimuose ji palaikė kontroversiškai vertinamą R. Kocharyaną, o 2008-aisiais į rinkimus delegavo šiuo metu jau antrą prezidento kadenciją einantį partijos pirmininką, buvusį krašto apsaugos ministrą S. Sargsyaną.

Pastarojo pergalę rinkimuose abukart lydėjo opozicijos kaltinimai rinkimų pažeidimais, o 2008 m. net kilo kruvinų neramumų. Tąkart susirėmimuose žuvo aštuoni protestuotojai ir du policininkai. 2013 m. rinkimai taip pat nebuvo ramūs. Keli opozicijos kandidatai netikėtai atsiėmė kandidatūras, dar vienas ėmėsi bado streiko, o kone rimčiausias S. Sargsyano varžovas, ne pelno siekiančios organizacijos „Civilitas Foundation“ įkūrėjas Vardanas Oskanianas buvo pašalintas pateikus kaltinimus pinigų plovimu (vėliau šie kaltinimai taip ir nebuvo patvirtinti).

Neramumai po ekonominių ar politinių lūžių Armėnijoje nėra retas reiškinys, tačiau jie ilgai netrunka. Prieš protestuotojus dažniausiai taikomos represinės policijos priemonės. Ne išimtis ir šįkart – trečią neramumų dėl pakilusių elektros tarifų dieną panaudotos vandens patrankos, suimta keliasdešimt protestuotojų, o policijos pajėgos puolė mušti žurnalistus ir gadinti jų techniką. Kai žinia apie smurtą prieš taikią minią pasiekė užsienio žiniasklaidą, valdančiųjų tonas pasikeitė – pasiūlyta tartis su protestuotojais ir net padengti išaugusius tarifus iš valstybės biudžeto, kol bus atliktas Rusijos įmonės auditas.

 

Rusijos įžeisti nevalia

Tai jau antras policijos susidūrimas su taikiais protestuotojais šiemet. Metų pradžioje rusų karys Giumri mieste, kuriame įsikūrusi apie 5 tūkst. Rusijos kareivių bazė Armėnijoje, sušaudė šešis žmones. Spontaniškai kilusiuose protestuose armėnai piktinosi žudiko perdavimu Rusijai bei karinės bazės išplėtimu po Rusijos ir Gruzijos karo 2008-aisiais. Tuomet kilę protestai taip pat išvaikyti naudojant jėgą. Tačiau Armėnijos valdžia net neišreiškė nepasitenkinimo Rusijos kariais.

Sutartis dėl karinės bazės nuomos su Rusija, kuri laikoma šalies saugumo garantu, pasirašyta iki 2044-ųjų. Saugumo padėtis ne mažiau nei ekonominiai įsipareigojimai malšina optimizmą dėl Armėnijos visuomenės siekių realiai didinti nepriklausomybę nuo Maskvos. Armėnija iš vienos pusės laiko uždariusi sienas su NATO nare Turkija, o iš kitos – su neutraliteto besilaikančiu, tačiau beveik 5 proc. savo BVP ginkluotei skiriančiu Azerbaidžanu, kuris atvirai eskaluoja įtampą dėl vis dar rusenančio Kalnų Karabacho konflikto. Tokia geopolitinė situacija verčia Armėniją laviruoti tarp Rusijos ir ES, tačiau rizika prarasti Maskvos užnugarį atrodo per brangi.

Akivaizdi Rusijos reakcija, kas gali atsitikti per daug į eurointegracinius procesus įsitraukusioms šalims, matyt, buvo esminis veiksnys, sustabdęs Armėnijos trauką link ES.

Anot Jerevano universiteto politikos mokslų daktaro Aleksandro Markarevo, Armėnija yra gana savarankiška ir vis dėlto galėtų didinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos, jei tik jaustų didesnio bendradarbiavimo iniciatyvą iš tarptautinės bendruomenės. „Ekonominiu atžvilgiu nėra kitų šalių, kurios norėtų investuoti į Armėniją panašiu mastu kaip Rusija. Bendra įtampa regione atbaido potencialias tiesiogines užsienio investicijas, tad Rusijai priklauso išties didelė Armėnijos pramonės dalis. Kalbant apie saugumą, šią dieną jį lemia Armėnijos ir Rusijos, kaip tik paskolinusios 200 mln. JAV dolerių ginkluotei atnaujinti, ištekliai. Tačiau, nors Armėnija priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai, esama sutarčių bei įsipareigojimų ir su NATO. Armėnija pati yra atvira strateginiam bendradarbiavimui su skirtingais veikėjais bei organizacijomis, bet Rusija kol kas labiausiai rodo kooperacijos iniciatyvą“, – kalbėjo A. Markarevas.

Armėnų politologas teigia nemanantis, kad panašūs protestai galėtų virsti į realų perversmą: „Protestai dėl elektros tarifų nebuvo organizuoti opozicinių jėgų ir apskritai klaidinga būtų manyti, jog valdantieji Armėnijoje yra prorusiški, o opozicija – proeuropietiška. Tokios ryškios skirties nėra. Nuosekliai provakarietiška opozicinė jėga yra tik viena – Paveldo partija. Tačiau šiuo metu patys valdantieji ieško būdų bendradarbiauti su Vakarais ir yra pasiruošę vykdyti balansuojančią užsienio politiką, nevertindami Rusijos kaip vienintelės strateginės partnerės. Teigiamai žiūrima ir į derybų dėl Asociacijos sutarties su ES atnaujinimą, jei ši nesikirs su Armėnijos naryste Eurazijos ekonominėje sąjungoje.“

Tačiau būtent tai ir yra pagrindinė problema – neįmanoma tikėtis gilesnės integracijos, bandant išlaikyti abi ekonomines sąjungas. Kažkuriuo metu vis tiek tenka rinktis. Ir kol kas žvilgsniai krypsta į Rusiją.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų