(Vyčio Snarskio pieš.)

Antroji religija

Antroji religija

Televizoriaus neturiu, bet nacionalinio transliuotojo kanalus internetu stebiu reguliariai. Keliskart per savaitę. Dažniausiai „Panoramą“. Ir futbolą, kai rodo.

„Panoramos“ reportažai iš atminties išsitrina gana greitai. Išliekamąją vertę mano galvai turi tik futbolas. Ryškiausius rungtynių momentus atsimenu praslinkus 20–30 metų. Pavyzdžiui, Zidano smūgį Materazziui atsiminsiu, net jei mano galvoje senatvėje kriketą loš Alzhaimeris su Parkinsonu. Taip aš ir įsivaizduoju amžinąsias vertybes.

99 procentai mano draugų pamišę dėl futbolo. Vaikšto į stadionus žiūrėti rungtynių, važiuoja į kitus miestus paskui savo palaikomus klubus – „Žalgirį“, „Atlantą“, trenkiasi į užsienius paskui Lietuvos nacionalinę rinktinę. Nutinka, kad apsižiūri, pavyzdžiui, jog paskui „Žalgirį“ skristi į Farerus už 600 euro pinigų per brangu, tuomet susimetam, kad bent keletas draugų nuvyktų. Man normalu, kad žmonės gyvena futbolu. Ištikimybę įrodo ne kalbomis, o darbais. Todėl manęs visai nestebina paskelbta statistika, esą pasaulio čempionatą (PČ) žiūrėjo pusė Lietuvos gyventojų. O kiek dar pažįstu tokių, kurie iš principo boikotavo ir nežiūrėjo, nes PČ surengtas teroristinėje šalyje. O kai nežinai, po kiek metų į PČ finalinę dalį pateks lietuviai, tuomet ir pas mus žiūrimumas bus kaip Islandijoje – devyniasdešimt keli procentai.

Pažįstu porą gerų žmonių, kurie tiki, kad krepšinis Lietuvoje populiaresnis už futbolą. Nes Kaune geras lankomumas. Nes yra pergalių. Bet tais metais, kai jų nėra, kai Lietuvos krepšinio rinktinė nepatenka į pasaulio čempionatus, tada mažai kam čia rūpi, kiek ten tas Gazolis Obradovičiui tritaškių įmetė. Gali būti, kad jokia lietuviška televizija tos kankynės nerodo. Krepšinį žiūrėti iš esmės morališkai sunku, nes baisiai daug reklaminių pertraukėlių, kurių skurdus turinys neduoda susikaupti nei žiūrovams, nei žaidėjams. Oranžinio kamuolio aistruoliai sugalvojo, kad krepšinis yra religija. Tik nebepamenu, ar jie krikščionybę laiko pirmąja Lietuvos religija, o krepšinį – antrąja? Ar atvirkščiai?

Jei į tą apskaitą įtrauktume futbolą, savaime suprantama, bet kuris sąžiningas buhalteris suskaičiuotų, kad šis reiškinys yra Lietuvos religija Nr. 1. Spėju, kad antroji vieta atitektų krikščionybei, nes, kaip bežiūrėsi, vienas pats Motiejus Valančius yra keliskart įtakingesnis už Motiejūną ir Valančiūną kartu sudėjus. Būna, kad Motiejūnas ir Valančiūnas sužaidžia prastai, tuomet tauta baisingai nervinasi ir keikia beveik visas minėtųjų aukštaūgių kūnų dalis, o negerti rusiškos degtinės, ko visus mokė M. Valančius, visada yra malonu ir širdžiai, ir kepenims.

Palikim krepšinį ilsėtis savo didybės paunksmėje ir pasvarstykime, ar turi šansų krikščionybė tapti pirmąja Lietuvos religija. Štai Lietuvos futbolo federacija (LFF) pastaraisiais dešimtmečiais daug nuveikė, kad futbolas mūsų šalyje merdėtų, o retkarčiais taptų pajuokos objektu. Tačiau FIFA, UEFA ir bendras pasaulinės futbolo pramogų pramonės įvaizdis yra toks galingas, kad kenkėjiška LFF veikla neduoda beveik jokių neigiamų rezultatų – futbolas kaip buvo pas mus populiarus, taip ir lieka. Po kiekvieno futbolo čempionato vaikai veržiasi į futbolo būrelius, kurių yra nesuskaičiuojama daugybė. Žodžiu, nereikia būti aštuonkoju orakulu, kad atspėtum, jog futbolas populiarumo padebesiuose bus ilgai ir stabiliai, net jei Lietuvos sporto prekių parduotuvės nustos prekiauti kamuoliais ir bucais.

Futbolo čempionatų transliacijų anonsai sukasi nuolat. O kur anonsai, pavyzdžiui, apie popiežiaus atvykimą? Skaitau visokius laikraščius, žurnalus, internetus – nieko negirdėjau apie tokį įvykį, kol IQ redaktoriaus nebuvau paprašytas parašyti šita tema. Net LRT neužklupau nė vieno anonso. Nesu krikščionis, todėl man nėra iki galo aišku, kuris popiežius atvažiuos? Vokietis ar argentinietis? Apie popiežių tautybes ir kad jie yra du, beje, sužinojau iš futbolo, kai prieš ketverius metus PČ finale Brazilijoje Vokietija žaidė prieš Argentiną.

Tarp pažįstamų yra keletas krikščionių. Turiu pripažinti, kad jie visokeriopai geri žmonės. Ne kartą esu pagalvojęs, kad Lietuva gyventų labai gerai, jei joje daugiau nei pusė žmonių būtų krikščionys. Ne nominalūs, o tikri. Tokie pat narsūs kaip tie, kurie sovietinės okupacijos metais leido pogrindžio spaudą, organizavo rezistencinius judėjimus. Kai domėjausi, pastebėjau, kad krikščionybė yra gana komplikuota religija, ten reikia išsiaiškinti ir sau pagrįsti daug visokių painių teologinių dalykų ir stebuklų – Švenčiausiąją Trejybę, Nekaltąjį prasidėjimą, kūno iš numirusiųjų prisikėlimą ir panašiai. Neabejoju, kad perpratę tokius dalykus žmonės nėra kvailiai, jais sunku manipuliuoti, papirkinėti menkniekiais.

Lietuvoje pastatyta tiek daug bažnyčių (kai kurios tikrai gražios), bet kažkas neveikia. Nesu tikras, bet spėčiau, kad bėdos panašios kaip ir švietimo sistemoje – mokyklų daug, o gerų mokytojų – vienetai. Turbūt ir kokybiškai krikščionybei trūksta gerų ganytojų.

Neabejoju, kad į susitikimą su popiežiumi sugužės minia žmonių. Tikiuosi, kad Popiežius nepaskelbs, kad atvyko uždaryti projekto „Krikščionybė Lietuvoje“, o išmintingai patars, kaip gyventi toliau, kad neprisidarytume rimtų bėdų.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų