Amžinos prieblandos zona

Amžinos prieblandos zona

Jei Lietuvos švietimo sistema turėtų savo pažymių knygelę, ją nuo tėvų reikėtų slėpti. Kaip iš vidutiniokų atsidurti pirmūnų garbės lentoje?

Po dvylikos mokyklos suole praleistų metų visi save galime laikyti švietimo profesionalais. Todėl ir kiekvieno, turinčio bent vidurinį išsilavinimą, nuomonės bei patarimai apie reikiamus pokyčius švietimo sistemoje turėtų būti svarbūs.

Kalbant rimčiau, nuomonių jau seniai nebeužtenka – reikia faktų, jų analizės ir kompetencijos. Pirmąjį šio trio dėmenį pateikia ką tik paskelbti naujausio tarptautinio Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) PISA tyrimo rezultatai, o kitus du – IQ kalbinti pašnekovai.

2015-ųjų švietimo situaciją analizuojantys PISA tyrimo rezultatai Lietuvoje sutikti nevienareikšmiškai. Viena vertus, švietimo būklę ir vaikų žinias sunku objektyviai atspindėti vien testų rezultatais. Be to, viešai trūksta duomenų apie tyrime dalyvavusių mokyklų ir jų mokinių imtį. Vertinant dalyvavusiųjų atsakymus taip pat lieka tik viltis, kad testai atlikti sąžiningai, be pedagogų pagalbos.

Kita vertus, PISA – tarptautinis tyrimas, vertinantis penkiolikamečių mokinių sukauptas žinias, įgytus gebėjimus ir nuostatas būtent ne lokaliame, o tarptautiniame kontekste. Ir šiame kontekste atsidūrusi Lietuva atrodo nekaip. Pagal gamtamokslinį, matematinį raštingumą ir skaitymo gebėjimų rezultatus ji atsidūrė 36–39 vietose, tai yra pasirodė prasčiau nei 70 tyrime dalyvavusių valstybių vidurkis ir šiek tiek blogiau nei 2012-ųjų tyrime.

Tiesa, šįsyk dalyvavo rekordiškai daug Lietuvos mokyklų – net 311. Ankstesniame tyrime jų buvo maždaug 90 mažiau, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dabar nusprendė įtraukti ir lenkų bei rusų mokyklas. Visos mokyklos atrenkamos pagal tam tikrus kriterijus – švietimo įstaigos tipą, vietovės tipą, kalbą. Klasterinė imtis sudaroma taip, kad tyrime dalyvaujančios mokyklos kiek įmanoma geriau atspindėtų Lietuvos padėtį. Nedalyvauti tyrime mokyklos gali tik dėl labai rimtos priežasties, pavyzdžiui, patalpose vykstančio remonto.

Kiekvienų PISA tyrimų ciklas trunka trejus metus. Pirmaisiais ruošiama ir į įvairias kalbas verčiama tyrimų medžiaga. Antraisiais mokyklose parengtos užduotys yra testuojamos: šiame etape dalyvauja mažiau mokyklų nei tikrajame tyrime, o jų rezultatai niekur neskelbiami. Identifikavus ir pašalinus netikslius, blogai suformuluotus klausimus, trečiaisiais metais atliekamas pats tyrimas.

Todėl artimiausiu metu tuomečių penkiolikamečių gamtos mokslų, matematinis raštingumas ir skaitymo gebėjimai bus tikrinami 2018-aisiais. Ką turėtume padaryti jau šiandien, kad gauti rezultatai atrodytų viltingiau, o ir bendra švietimo būklė teiktų daugiau optimizmo?

Pasidaryti išvadas. Nors PISA tyrime Lietuva dalyvauja nuo 2004 m., apie jo rezultatų įtaką formuojant tolesnę švietimo politiką kalbėti sudėtinga. Nacionalinis tyrimo EBPO PISA koordinatorius Mindaugas Stundža mano, kad gal būtent dėl 2012-ųjų rekomendacijų mokyklose buvo atkreiptas didesnis dėmesys į berniukų ir mergaičių raštingumo ir skaitymo gebėjimų skirtumus. Palyginti su 2012 m., berniukų skaitymo gebėjimai labai menkai, bet visgi išaugo 3 taškais, o mergaičių rezultatai pablogėjo 13 taškų (iš viso skaitymo gebėjimų rezultatų lentelėje Lietuva surinko 472 taškus – 19 taškų mažiau nei tyrimo dalyvių vidurkis). „Galime tik filosofiškai manyti, kad šis tas buvo daroma, galbūt pasistengta keisti užduotis taip, kad jos būtų patrauklesnės berniukams, kuriuos įprastai sunku sudominti“, – svarstė Nacionalinio egzaminų centro Mokinių pasiekimų tyrimų ir analizės skyriaus vedėjas M. Stundža.

Tiesiog kaip sistema vegetuojame – tai turbūt pagrindinė švietimo tendencija.

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius mano, kad prastėjantys PISA rezultatai – tik bendros smunkančios švietimo sistemos būklės atspindys: „Manau, kad gavę PISA rezultatus nedarėme nieko. Tiesiog kaip sistema vegetuojame – tai turbūt pagrindinė švietimo tendencija. Rusai turi posakį „lėtai, bet užtikrintai žemyn“, atspindintį sovietinės sistemos esmę. Jis tinka ir čia. Ne tik PISA – kiti tyrimai, nestandartizuoti testai vis rodo tą patį: padėtis sistemingai prastėja, ir mes nerandame jėgų tai sustabdyti.“

Prisiminti funkciją. Sunku būtų rasti kitą sritį Lietuvoje, kurioje vyrautų tokios kardinaliai priešingos nuomonės ir vizijos kaip švietime. „Taip“ ar „ne“ mokyklų reitingams, egzaminų sistemai, aktyvesnei tėvų įtraukčiai į mokymo procesus – šie nuomonių skirtumai kyla dėl to, kad šiandien nebeaiški pagrindinė mokyklos funkcija. Skirtingos vizijos lemia trypčiojimą vietoje, išaugantį į sunkiai valdomą chaosą. S. Jurkevičiaus nuomone, būtina keisti kalbėjimo retoriką apie mokyklą: „Realią padėtį rodantys egzaminų rezultatai kai kuriuos žmones nervina. Tada prasideda kalbos apie mokyklą, kurioje galbūt nebūtų egzaminų ir panašiai, kad vaikai galėtų gerai jaustis. Taip tampame nusilpusia bejėge sistema, kuri nežino pagrindinio savo tikslo. Mano manymu, esminė mokyklos paskirtis yra mokytis ir sistemingai dirbti. O tam reikia ir daugiau tvarkos, ir didesnių reikalavimų.“

Nenuvertinti drausmės. PISA rezultatai rodo mokinių gebėjimų, žinių ir vėlavimo į pamokas arba jų praleidinėjimo ryšį. Tačiau apklausoje dalyvavę mokyklų direktoriai nurodė nemanantys, kad trūkstamas drausmingumas turi įtakos mokinių matematiniam, gamtamoksliniam raštingumui arba skaitymo gebėjimams. Galbūt tokią poziciją lemia noras išvengti konfliktų ar konfrontacijos su, tikėtina, iš sudėtingesnės socioekonominės aplinkos kilusiais moksleiviais. Vis dėlto tyrimo rezultatai liudija, kad nuolat į pamokas vėluojančių ar jas praleisti linkusių mokinių rezultatai yra prastesni nei drausmingesnių bendraamžių.

Nesusitelkti vien į gimnazijas. Gabūs, talentingi vaikai gimsta ne vien sostinės Vokiečių, Pilies ir Vilniaus gatvių kvartale. Tačiau PISA rezultatai atskleidžia didžiulį atotrūkį tarp Lietuvos didžiųjų miestų ir kaimo mokyklų rezultatų. Tai galima paaiškinti ir galbūt ydinga tyrimo metodika, ir Lietuvos mokyklų tinklo pertvarkos padariniais.

Švietimo ekspertės Virginijos Būdienės nuomone, įprastai didžiuosiuose miestuose įsteigtų gimnazijų ir kaimuose likusių vidurinių ar pagrindinių mokyklų rezultatus lyginti būtų nekorektiška. „Mes suskaldėme mokyklas, išselekcionavome vaikus, o dabar norime vienodų rezultatų. Turtingesnių, labiau išsilavinusių, motyvuotų tėvų vaikai iš kaimų mokyklų anksčiau išvežami mokytis į gimnazijas, o lieka tie, kurie mokytis nenorėjo, – tai mūsų struktūrinės švietimo sistemos reformos „rezultatas“, už kurį turime prisiimti atsakomybę“, – sakė V. Būdienė.

Jeigu mažesnių miestų ir kaimų švietimo įstaigoms būtų skiriama kur kas daugiau dėmesio nei dabar, ateityje čia būtų motyvuoti likti mokytis ir gabesni vaikai, o pačios progimnazijos ar pagrindinės mokyklos nebebūtų stigmatizuojamos. „Tai būtų teisingiau ir socialiniu, ir edukacijos atžvilgiu“, – mano buvusi švietimo ir mokslo viceministrė V. Būdienė.

Atsigręžti į mokytoją. Apie menką mokytojo profesijos populiarumą, smunkantį autoritetą, mažus atlyginimus ir vis žemesnę kartelę stojantiems į Edukologijos universitetą kalbama seniai, tačiau niekas nesikeičia. M. Stundža atkreipė dėmesį, kad profesijos populiarumą lemia ir psichologiniai niuansai, pavyzdžiui, pripažinimas visuomenėje, statuso vertinimas: „Puikiai suvokiame, ką reiškia būti mokytoju, pavyzdžiui, Singapūre ar Vokietijoje, ir ką – Lietuvoje.“

Tai lemia ir kitą reiškinį: didelė dalis Lietuvos mokytojų šiandien yra garbaus amžiaus, nes jaunam žmogui ši profesija nei materialiniu, nei psichologiniu atžvilgiu dažnai neatrodo patraukli. Jei nebus imtasi pokyčių, jau artimoje ateityje siekiant pritraukti naujų veidų brandos egzaminų rezultatų kartelė gali būti leidžiama dar žemiau.

V. Būdienės nuomone, reikėtų iš esmės tobulinti ir mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą: „Kvalifikacijos kėlimas migravo į vadybinių ar lyderystės gebėjimų mokymąsi, bet ne į didaktikos. O juk būtent mokomojo dalyko didaktikos tobulinimas yra labiausiai apleista veikla. Apie tai daug kalbama, bet viskas baigiasi gana provincialia, mėgėjiška švietimo centrų veikla.“

Žvelgti kūrybiškiau ir individualiau. PISA tyrimo rekomendacijose siūloma ugdant labiau akcentuoti skirtingus pasiekimų lygmenis. Dažnai mokymo priemonės yra skirtos įsivaizduojamam vidutiniam moksleiviui, tačiau toje pačioje klasėje gali mokytis ir dalyko pagrindų dar neperpratęs, ir gerokai toliau pažengęs moksleivis. „Jeigu gabus mokinys nuolat spręs tik vidutinio sunkumo užduotis, jis nelavins savo gebėjimų. Analogiškai reikėtų atsižvelgti ir į mokinius, kuriems trūksta bazinių žinių, – jiems taip pat reikalinga pagalba“, – sakė M. Stundža.

Skirtingų žinių ir gebėjimų mokiniams vienoje klasėje pagelbėtų individualizuotas požiūris į mokymą. „Esame tokia maža šalis, bet viską darome labai uniformuotai, pagal lekalus, nors galėtume veikti individualiau“, – įsitikinusi V. Būdienė. Tam sąlygas teoriškai suteikia ir esamas mokytojų ir mokinių santykis. Statistiškai Lietuvoje vienam pedagogui tenka apie 12 moksleivių – tai vienas geriausių rodiklių Europoje. PISA tyrimuose itin aukštai įvertintos Estijos sėkmė aiškinama keliomis priežastimis, kurių viena – demografiniai praradimai. Esą mažėjant gyventojų mažėja ir mokinių skaičius klasėje, todėl pedagogai kiekvienam jų gali skirti daugiau dėmesio. Tačiau Lietuvos atveju šis veiksnys pranašumu kol kas netapo.

Neskubėti naikinti mokinio krepšelio. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos programoje įrašytas pasiūlymas naikinti mokino krepšelius gali būti efektyvus, jeigu tai daroma neskubant, įvertinant visus teigiamus ir neigiamus galimus aspektus. V. Būdienės nuomone, švietimo įstaigų finansavimą vis dėlto reikėtų diferencijuoti: mažesnėms mokykloms klasės krepšelis iš tikrųjų gali būti palankesnis nei mokinio. „Didesnėms mokykloms tokio modelio netaikyčiau. Apskritai nemanau, kad mokinio krepšelio naikinimas gali būti panacėja“, – teigė V. Būdienė.

Anot Vilniaus licėjaus vadovo S. Jurkevičiaus, lopyti esmines švietimo sistemos spragas vis dėlto reikėtų pradėti ne nuo mokinio krepšelio. Nebūtinas veiksmas tik išjudintų sistemą, o koks jo rezultatas – kol kas sunku spręsti: „Reikia ieškoti pagrindinių priežasčių, didinti reikalavimus mokiniams, įvesti daugiau egzaminų, gal tada kas nors pasikeis. Kol kas esame susipainioję visose srityse ir niekaip nerandame išėjimo.“

O ką manote jūs? Kokių veiksmų reikėtų imtis, siekiant pakelti švietimo lygį Lietuvoje?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų