(Reuters nuotr.)

Amžinieji karo belaisviai

Amžinieji karo belaisviai

Tai, kas iš tikrųjų vyksta karo zonoje, smarkiai skiriasi nuo to, kas matoma viešojoje erdvėje ir kaip tai interpretuojama, kaip teigia amerikietė rašytoja, žurnalistė Helen Benedict. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei ji pasakojo apie vyrų ir moterų patirtis kare, veteranų integracijos problemas bei būtinybę pakeisti sistemą.

– Straipsniuose ir knygose kalbate apie karinėse pajėgose tarnaujančių vyrų ir moterų padėtį. Kokių esminių dalykų visuomenė nemato arba nenori pripažinti?

– Pirmiausia reikia suprasti, kad karinės pajėgos Jungtinėse Amerikos Valstijose yra išskirtinis klubas, kuriame visi nariai privalo įrodyti lojalumą viršenybei. Jis uždaras kaip šeima, kurioje visi – broliai ir seserys, o jų vadai – tarsi tėvai, kuriems privalu paklusti. Ten nepripažįstama jokia kritika, o žmonės turi paslapčių. Jei nutinka kas nors neteisingo vienam asmeniui, – rasizmo, seksizmo ar patyčių atvejai, – apie tai niekas nesužino. Niekas nenori būti laikomas nepatikimu, nepaklūstančiu, tuo labiau silpnu.

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susidūriau bandydama šias patirtis atskleisti, buvo įtikinti žmones manimi pasitikėti ir papasakoti išgyvenimus. Todėl apklausiau karo veteranus – kariuomenę mažiausiai prieš metus palikusius asmenis. Supratau, kad tik praėjus šiam laikui žmonės gali kritiškai įvertinti save ir savo veiksmus, papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko ten, kur jie buvo pažeidžiami fiziškai ir emociškai. Priežastis – kariuomenėje išvešėjęs smegenų plovimo mechanizmas.

– Kaip vyksta smegenų plovimas kariuomenėje?

– Pasaulyje yra daugybė kultų, kurie dažnai susiję su religija, bet veikia už tradicinių religinių bendruomenių ribų. Pasitelkiami specifiniai metodai žmonių sąmonei ir veiksmams keisti, formuoti. Svarbiausia darbo dalis – priversti aplinkinius patikėti ir įtikėti tais metodais, idėjomis ir veikla. Žmonės atskiriami nuo šeimų, prieš tai buvusio gyvenimo, pakeičia gyvenamąją vietą, vardą. Kartais net imamasi fizinių kankinimų. Kultų lyderių pavyzdžiai gali būti vienos apokaliptinių sektų „Liaudies šventykla“ įkūrėjas amerikietis Jimas Jonesas, atsakingas už masinę savižudybių akciją, ar antropologas Carlosas Castaneda, propagavęs „praeities ištrynimo“ teoriją.

Panašios krypties laikomasi ir kariuomenėje. Į ją įžengę žmonės tampa priklausomi, o norint iš ten išeiti reikia daug valios, atsiriboti nuo to gyvenimo būdo, turėti perspektyvų ir tikėti galimybėmis. Tam ryžtasi nedaug kas.

Vienas įdomiausių mano atradimų susijęs su tuo, kaip keičiasi veteranų, ypač dislokuotų Irake, požiūris grįžus iš karo. Didžioji jų dalis kritiškiau vertina karo priežastis ir rezultatus, nei aš įsivaizdavau. Buvau įsitikinusi, kad jie dar ilgai tikės tuo, ko buvo mokomi. Tačiau jie sakė suprantantys, jog nebuvo jokių priežasčių kariauti, kad žmones jie žudė be jokios priežasties.

– Vienokį karą matome filmuose, kitokį – karo lauke. Jūs sakote, kad sunkiausias karas vyksta žmonių sąmonėje.

– Būtent todėl ir pasirinkau grožinės literatūros žanrą problemoms už karo lauko atskleisti. Ji man leidžia įsiskverbti į žmonių vidų, išsiaiškinti ir išgirsti jų jausmus, būsenas, suprasti karą, kurį jie patiria viduje. Jie kariauja su savo sąmone, bandydami save įtikinti, kad karas yra blogis, ir jie leidosi būti išnaudojami. Jie žudė žmones be jokios priežasties. Jei patys ir nelaikė ginklo rankoje, buvo dalimi tai dariusio mechanizmo, kuris, Irako karo atveju, sunaikino valstybę.

Kita vertus, jų kova dviguba. 30 proc. moterų ir 2 proc. vyrų per karą buvo išnaudojami seksualiai savo stovykloje. Taigi, jie ne tik matė mirštančius draugus, bet ir buvo žalojami kolegų. Štai kodėl tiek daug moterų, net ir grįžusios iš karo lauko, nusižudo. Jos paprasčiausiai to nepakelia. Tyrimai rodo, kad Irako karo veteranai yra 22 kartus labiau linkę atimti sau gyvybę nei civiliai vyrai. Moterys to imasi net 6 sykius dažniau nei vyrai, jei buvo seksualiai išnaudojamos.

– Ar efektyvios karo veteranų integracijos programos?

– Manau, kad jos paviršutiniškos. Vos grįžę iš karo lauko, buvę kariai ir tarnautojai turi užpildyti klausimyną. Jame yra tokio pobūdžio klausimai: ar matėte negyvą kūną, ar jūs nužudėte, matėte nužudytų savo draugų, ar patiriate įtampą? Dauguma pildančiųjų teiraujasi: „Ar jūs rimtai? Juk mes grįžome iš karo lauko! Kam dar klausiate?“ Kita vertus, ne visi linkę sakyti tiesą. Pavyzdžiui, pripažinus, kad žmogų kamuoja potrauminis nervinis sutrikimas, jam užsiveria labai daug durų įsidarbinti, mokytis ar net kurti šeimą, jis laikomas silpnu.

Investavusi labai daug laiko į kario parengimą ir mokymus, valstybė per mažai investuoja į jo sugrąžinimą į civilio gyvenimą.

Civilio gyvenimas visai kitoks nei kario. Pastarieji visada pasiruošę gintis ar kilti į ataką: jie nesėdi priešais langą, jiems neįdomūs nerimti pokalbiai, jie neturi kantrybės, vairuoja per greitai, geria ar vartoja narkotikus arba psichotropinius vaistus, kuriems priklausomybę galėjo įgyti kariuomenėje. Tačiau atsakę į anketos klausimus jie paleidžiami namo įdavus lankstinuką, kuriame rašoma, kodėl negalima mušti žmonos. Aš manau, kad investavusi labai daug laiko į kario parengimą ir mokymus valstybė per mažai investuoja į jo sugrąžinimą į civilio gyvenimą.

Mechaniškai suformavusi karį, ji nusigręžia nuo atsakomybės suformuoti tėtį, draugą, mokytoją ar verslininkę.

Tiesa, parengtos tam tikros integracijos programos. Jungtinėse Valstijose jas administruoja Veteranų reikalų departamentas. Sistema veikia taip: jei esi garbingai atleidžiamas nuo karinės tarnybos, gauni paslaugas, į kurias įeina terapija, taip pat socialinės garantijos ir kt. Tačiau jeigu esi atleidžiamas negarbingai arba buvai seksualiai, fiziškai išnaudojamas ir apie tai pranešei, negauni nieko. Tokius žmones sistema baudžia du kartus.

– Koks jaunuolių požiūris į karinę tarnybą? Ar jie linkę ten stoti net ir išgirdę apie egzistuojančias problemas?

– Kai kurie jauni žmonės neturi kito pasirinkimo, kaip tik stoti į kariuomenę. Didžioji dalis jų kilę iš mažų miestelių, kur nėra darbo. Ką jau kalbėti apie švietimo, sveikatos priežiūros paslaugas, kurios Jungtinėse Valstijose labai brangios.

Įdomu tai, kad į Irako karą buvo siunčiami žmonės, kurie to visiškai nesitikėjo. Prisijungę prie nacionalinių saugumo pajėgų, jie vylėsi, kad liks savo šalyje: padės nukentėjusiems nuo gaisrų ir potvynių, saugos svarbius pastatus ir kt. Tokia sistema vyravo nuo 1950-ųjų. Į karą jie buvo išsiųsti visai nepasiruošę.

Kitas dalykas, kurį pastebėjau atlikdama tyrimus, yra sąsaja tarp patirto išnaudojimo namie ir stojimo į kariuomenę. Studijos rodo, kad pusė visų tarnaujančių moterų vaikystėje buvo seksualiai žeminamos, pusė visų vyrų – mušami, dauguma patyrė ir viena, ir kita. Akivaizdu, kad nemaža dalis stojančių į armiją jau yra aukos. Bet, kol šį pasirinkimą labiausiai nulemia ekonominės priežastys, kitų pasakojimai apie gyvenimą ten jų apsisprendimo nepakeis.

– Atkreipiate dėmesį į lyčių lygiavertiškumo kariuomenėje svarbą. Kuo visgi skiriasi vyrų ir moterų padėtis?

– Pirmiausia skiriasi skaičiai. Moterų kariuomenėje yra labai mažai. Didžiausia buvusi proporcija JAV istorijoje yra 17 proc., vidurkis – 14 proc. Irako kare moterys sudarė dešimtadalį visų karių. Kita vertus, prieš dvejus ar trejus metus dalyvauti karinių jūrų pajėgų veiksmuose sausumoje moterims buvo draudžiama. Jos laikytos antrarūšėmis ir nelygiavertėmis. Kai taip nusprendžia institucijos, pelnyti kitų pagarbą tik sunkiau. Taip pat ilgą laiką kariuomenėje buvo taikomos tik vyrams sukurtos fizinio rengimo programos, neleidusios moterims pasiekti geriausių rezultatų.

Visgi šiandien integruoti moteris į visas kariuomenės šakas ir sritis yra privaloma, taip pat kuriamos universalios programos parengti tiek fiziškai, tiek emociškai. Akivaizdu, kad moterys fiziškai pajėgesnės žemiau juosmens, vyrai – rankų, nugaros srityje. Kita vertus, fizinio darbo nepakanka. Daugiausia dirbti reikia su savo sąmone ir kovoti su tuo, kas yra galvose.

H. Benedict

Nuo 1986 m. dėsto Kolumbijos universiteto aukštojoje žurnalistikos mokykloje.
2009 m. išleido knygą „Vienišas karys: asmeninis moterų Irake karas“ (The Lonely Soldier: The Private War of Women in Iraq), kurioje aprašo moterų patirtis per Irako karą.
2012 m. pagal jos noveles ir tyrimus sukurtas dokumentinis filmas „The Invisible War“ ir pradėta byla prieš Pentagoną dėl seksualinio išnaudojimo karinėje tarnyboje.
2013 m. rašytoja įtraukta į įtakingiausių XXI a. moterų, besipublikuojančių internete, sąrašą.

Komentarai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų