Amžini direktoriai

Amžini direktoriai

Mokyklų vadovų rotacijai nenori pritarti nei politikai, nei pedagogai. Ar tai išties sugriautų švietimo įstaigas? O gal išjudintų sustingusią sistemą?

Žinia apie vienos garsiausių Lietuvos gimnazijų direktoriaus Bronislovo Burgio atsistatydinimą vidury mokslo metų garsiai nuvilnijo per švietimo bendruomenę. Nuo pat 1990 m. Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijai vadovavęs B. Burgis pasitraukimo motyvų detaliai neaiškino, tačiau žiniasklaidai paminėjo tris priežastis: savo amžių (jam 64 metai), sveikatos būklę ir „tam tikrą epizodą, kuris išsiskyrė iš kitų“. Manoma, kad šis susijęs su kai kurių gimnazijos moksleivių tėvų skundais ir pasipiktinimu dėl sprendimo už tvarkos pažeidimus iš gimnazijos išmesti prasižengėlius. „Supratau, kad jeigu neišeisiu, paminsiu savo įsitikinimus, nubrauksiu viską, ką iki tol buvau pasiekęs“, – dienraščiui „Kauno diena“ teigė buvęs direktorius.

24 metus KTU gimnazijai vadovavęs B. Burgis buvo vertinimas kaip inovatyvus, atsidavęs savo gimnazijai, jis neslėpė ir kritinio požiūrio į Lietuvos švietimo sistemą. KTU gimnazijoje bus rengiamas konkursas eiti direktoriaus pareigas ir tikimasi, kad iki metų pabaigos ji turės naują vadovą.

Šis įvykis priminė, kad valdžios kaita mokyklose ar gimnazijose yra gana retas reiškinys. Mokyklos (ar gimnazijos) direktoriaus pozicija galėtų būti laikoma vienu stabiliausių vadovų postų viešosiose įstaigose ar valstybės institucijose. Kaip nustatyta akademiniame tyrime (Eglė Čeponytė, „Lietuvos švietimo įstaigų politizacija: Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono lyginamoji analizė“, „Politologija“, 2014 m., Nr. 2), Vilniaus miesto ir rajono mokyklų vadovų vidutinė karjeros trukmė – 20,6 metų. Galima manyti, kad visos Lietuvos vidurkis būtų panašus. Kitaip tariant, statistiškai tipinėje šalies mokykloje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vadovas galėjo pasikeisti vos kartą. Tokio stabilumo tikriausiai galėtų pavydėti bet kuri kita viešojo sektoriaus sritis. Tačiau ar tai nekelia rizikos, kad mūsų švietimo sistema užstrigs inercijoje?

Kadencijos nesužavėjo

Nenuostabu, kad kai kuriems politikams kilo noras pagreitinti mokyklų direktorių kaitą ir įvesti jų rotaciją. Toks principas jau pritaikytas daugelyje viešojo sektoriaus sričių, pradedant teisėsauga ir baigiant sveikatos apsauga. Ilgamečių ligoninių direktorių, teismų, prokuratūros ar policijos vadovų buvimo poste laikas ribotas, paprastai ne daugiau nei dvi kadencijos po penkerius metus.

Pastaraisiais metais jau du kartus bandyta nustatyti mokyklų ir kitų valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų (išskyrus aukštąsias mokyklas) vadovų kadencijų trukmę. 2013 m. birželį pasiūlymą įvesti penkerių metų trukmės kadencijas, neribojant jų skaičiaus, pateikė konservatorius Valentinas Stundys. Ši Švietimo įstatymo pataisa grąžinta tobulinti jau po pateikimo. 2014 m. rugsėjį konservatoriai Antanas Matulas ir Irena Degutienė dar kartą pateikė Švietimo įstatymo projektą, kuriuo siūlė nustatyti penkerių metų kadenciją švietimo įstaigų vadovams. Anot A. Matulo, rugsėjo 25 d. pristačiusio Seime šį pasiūlymą, tokia yra valstybės politika – daugelyje sektorių kadencija jau įvesta. Jo teigimu, stebint kelias panašias mokyklas, kurios gauna tą patį finansavimą, galima matyti, kad viena įstaiga klesti, kita bemaž bankrutuoja, viena patenka į reitingų dešimtuką, o kita – jų apačioje. Analizuojant padėtį prieita išvada, kad permainų nebus be naujų žmonių.

Tokie argumentai parlamentarų neįtikino. Vieni aiškino pažįstą puikių mokyklų direktorių, kurie dirbo po kelias dešimtis metų ir jų „niekas nepakeis“, kiti – kad konkursai taps pretekstu miestų ar rajonų merams susidoroti su gerbiamais, bet politiškai neįtinkančiais vadovais. „Kai merai nori, tai susidoroja ir su mokyklų vadovais, – aiškino Seimo narys socialdemokratas Eduardas Šablinskas. – Tad, kolegos, kategoriškai prašyčiau balsuoti prieš vien dėl mūsų vaikučių ateities.“ Šį prašymą dauguma Seimo narių palaikė ir įstatymo projektą grąžino tobulinti.

Vis dėlto pačios kadencijų nustatymo idėjos neatsisakyta. Spalį vėl įregistruotas panašus įstatymo projektas, tik šį kartą kiek detalesnis – numatyta tvarka, kaip būtų įgyvendinamas toks teisės aktas.

Lietuvos mokyklų vadovų asocia­cija (LMVA) taip pat jautriai reagavo į siūlymą nustatyti švietimo įstaigų vadovų kadencijas. Ji spalio 29 d. priėmė rezoliuciją, kuria kvietė politikus nepritarti penkerių metų švietimo įstaigų direktorių kadencijai. „Skaudu, kad Švietimo įstatymo pataisa kirs tiems švietimo įstaigų vadovams, kurie yra išdirbę dešimt ir daugiau metų. Nors būtent jie labiausiai prisidėjo prie naujos nepriklausomos Lietuvos mokyklos kūrimo, dirbo įvairiose Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupėse, rengė švietimo dokumentus, kūrė naujas mokyklos valdymo struktūras bei modelius ir patys juos išbandė. Manyčiau, kad nereikėtų mokyklų vadovų įsukti į politinių intrigų verpetus. Jų darbą vertinti per atestaciją, o gerai pareigas atliekančiam direktoriui sudaryti galimybę toliau dirbti“, – tikino LMVA prezidentė Ramutė Mečkauskienė.

Ar visiškai nemobilus mokytojas ir mokyklos vadovas suteiks tokių gebėjimų moksleiviams, kurie turėtų susidurti su mobilumo galimybėmis?

Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius taip pat nemano, kad kadencijų trukmė ar mokyklų vadovų rotacija pagerins švietimo padėtį. „Šią tvarką galima traktuoti kaip dar vieną bandymą švietimo sistemą įvelti į beprasmišką kaitą ir nukreipti visuomenės dėmesį nuo esminių problemų, – teigė S. Jurkevičius. – Visuotinė įstaigų vadovų kaita sukeltų tik dar daugiau nestabilumo ir sumaišties. Be to, sunku tikėtis, kad sugebėsime tinkamai parengti viešo konkurso vadovo pareigoms eiti sąlygas.“

Bijo netekti savų

Kad politikai baiminasi prarasti ideologiškai artimus mokyklų vadovus, pripažino ir pats A. Matulas: „Man šiek tiek keista, kad mano kolegos konservatoriai-krikščionys demokratai kalba: gal nereikia teikti to įstatymo projekto, išmėtys mūsiškius. Sutinku šiandien socialdemokratą ir jis sako: žinai, mes nebalsuosime, išmėtys mūsiškius. Visi kažko bijome. Ir čia savi, ir čia savi.“

Tai, kaip politikai suskubo nuo galimų konkursų ginti esamus mokyklų direktorius, liudija gana rimtą šalies švietimo sistemos problemą – Lietuvos bendrojo ugdymo ir švietimo įstaigos labai politizuotos. Kaip teigia minėto tyrimo autorė E. Čeponytė, bent jau Vilniaus miesto ir rajono švietimo įstaigų vadovų politizacijos laipsnis buvo didesnis nei kitų Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijų (agentūrų ir valstybės valdomų įmonių) vadovų. Nustatyta, kad 2001–2013 m. Vilniaus mieste ir rajone bendras politizuotų mokyklų direktorių skaičius siekė 43 proc. – t. y. tiek iš viso jų priklausė partijoms, kurios dominavo miesto ar rajono savivaldybėse. Šis skaičius ypač didelis Vilniaus rajone, kur jau keletą dešimtmečių savivaldybės taryboje ir administracijoje dominuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Nustatyta, kad net 77 proc. šiame krašte tirtų mokyklų vadovų buvo politizuoti (susiję su valdančiąja partija, esantys jos nariais), Vilniaus mieste – 26 proc.

Galima numanyti, kad labiausiai politizuoti mokyklų vadovai tuose miestuose ar rajonuose, kur ilgą laiką renkama ta pati partija ar savivaldybei vadovauja tas pats meras. Ypač nedidelių miestelių, rajonų švietimo įstaigų direktoriai yra tam tikras „administracinis išteklius“ – pati mokykla yra viešo gyvenimo centras, dažnai bene vienintelė vieta, kur galima rasti tinkamą salę įvairiems viešiems renginiams. Todėl partijoms paranku turėti savą direktorių.

„Bandymas mokyklos vadovus įtraukti į politiką apskritai iškreipia natūralų švietimo sistemos funkcio­navimą, – mano S. Jurkevičius. – Matant, kaip skirstomos lėšos mokyklų renovacijai, galima padaryti išvadą, kad ne visada parama pasiekia tuos, kuriems jos labiausiai reikia. Tai neatsakingas požiūris, kartais ir tiesioginis lėšų švaistymas. Neskaidrios politikos skverbimasis į švietimą dar labiau žlugdytų mokyklą kaip instituciją ir keltų visuotinį visuomenės nepasitikėjimą tiek vadovais, tiek mokytojais.“

Geras vadovas – amžinas vadovas?

Buvęs švietimo ir mokslo viceministras Vaidotas Bacys pasibaigus kadencijai ministerijoje grįžo vadovauti mokyklai. Tačiau ne didmiesčio gimnazijai, o nedidelei Šiaulių rajono Aukštelkės mokyklai, turinčiai apie 90 mokinių. Prieš tapdamas švietimo ir mokslo viceministru jis dešimt metų buvo Šiaulių Didžvario gimnazijos direktorius.

„Manau, kad svarbiausia dirbti profesionaliai ir nuoširdžiai, nesvarbu, kur šis darbas, – kalbėjo V. Bacys. – Jei geri švietimo vadybininkai nebijotų dažniau keisti savo darbo vietos ir imtis naujų iššūkių, perduoti gerosios praktikos, galbūt visa sistema taptų tolygesnė, nebūtų tokių skirtumų tarp miesto ir kaimo mokyklų.“ Anot buvusio viceministro, mokytojų ir mokyklų direktorių mobilumas nėra blogai. „Vargu ar šiuolaikinis jaunimas sugebės išvengti mobilumo, poreikio judėti iš vieno darbo į kitą, keisti karjeros vietą. Todėl galima svarstyti, ar visiškai nemobilus mokytojas ir mokyklos vadovas suteiks tokių gebėjimų moksleiviams, kurie turėtų susidurti su mobilumo galimybėmis?“ – teigė V. Bacys.

Vilniaus licėjaus vadovo S. Jurkevičiaus nuomone, dirbtinis rotacijos ar mobilumo skatinimas jokios naudos neduotų: „Švietimo įstaigų vadovų kilnojimas iš vienos mokyklos į kitą padėties pakeisti iš esmės negali. Turi deramai veikti visa sistema, kuri ir galėtų užtikrinti gerą mokyklų funkcionavimą.“

Statistiškai tipinėje šalies mokykloje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vadovas galėjo pasikeisti vos kartą.

Tad kol kas siūlymas įvesti rotaciją yra tik gana abstrakti idėja, kelianti daug neaiškumų patiems mokyklų vadovams. „Dar nežinia, kaip ta rotacija atrodytų. Nesusitarta, ar turėtų būti konkretus kadencijos terminas, ar tik periodinės atestacijos, vertinimai, po kurių būtų galima pasiūlyti kelias galimybes – pačiam pasitraukti iš pareigų ar pasiūlyti kitą karjeros alternatyvą, – kalbėjo V. Bacys. – LMVA baiminasi, kad neįveikę atestacijos direktoriai galės būti tiesiog išmesti be jokių socialinių garantijų. Manau, reikėtų dėl to aiškiai susitarti – kokios socialinės garantijos būtų taikomos visiems dirbantiems mokyklų vadovams.“

Kvalifikacijos vertinimo dilemos

2011 m. patvirtinta nauja konkursų į švietimo įstaigų vadovų pareigas tvarka. Prieš dalyvaudami juose kandidatai turi išlaikyti papildomą atrankos testą, kuriuo nustatomi jų gebėjimai ir kvalifikacija. Tikėtasi, kad tai padės objektyviau atrinkti būsimus švietimo įstaigų vadovus.

Kaip rodo šį darbą atliekančios Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros (NMVA) duomenys, per trejetą metų į įvairių tipų švietimo įstaigų vadovų postus išrinkti 152 asmenys. Nauji direktoriai pradėjo vadovauti 81 bendrojo ugdymo įstaigai, 33 ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo ir 5 profesinio mokymo įstaigoms. Dar 33 nauji vadovai paskirti į įvairias kitokio tipo švietimo institucijas: pedagogų švietimo, suaugusiųjų mokymo, kūno kultūros ir sporto centrus, specialiąsias, meno, lengvosios atletikos mokyklas ir pan.

Galbūt ši tvarka padeda išvengti visiškai nekompetentingų mokyklų vadovų, tačiau jų politizacijos lygio nesumažino. Vilniaus mieste ir rajone po 2011 m. priėmus mokyklų vadovus jis net padidėjo – pasiekė 50 proc. Kaip nurodo tyrimo autorė E. Čeponytė, taip nutiko iš esmės dėl to, kad daugiau nei pusė pagal naująją tvarką priimtų direktorių politizavosi (tapo valdančiosios partijos nariais) jau paskirti į pareigas, t. y. šis procesas įvyko „iš apačios į viršų“. Kita vertus, bent jau teoriškai 2011 m. vadovų atrankos reforma turėjo sumažinti politizacijos „iš viršaus žemyn“ mastą, nes partijoms tapo sunkiau stumti savo narius konkursuose. Tam trukdo centralizuota egzaminavimo sistema ir daugiau į procesą įsitraukusių veikėjų. Kaip nurodė NMVA, tik apie pusę visų kandidatų išlaiko egzaminus ir gali tapti vadovais.

Kvalifikacijos ir kompetencijų ver­tinimo sistema galioja tik naujai skiriamiems direktoriams. Nuo seno dirbantiems mažai kas gresia. Tiesa, vyksta atestacijos, tačiau jos vis dar labiau simbolinės. Tai pripažįsta net dabartinis švietimo ir mokslo ministras. „Atestacija ir toliau popierinė – jei buvo kursuose, jei neprikrėtė kokių nors juokų, jis atestuojamas ir sutartis pratęsiama. Jei sakome, kad turime daug mokyklų direktorių, tarp jų yra visokių, turime pakelti atestacijos kartelę“, – šį rudenį kalbėjo Dainius Pavalkis.

Ministras irgi abejoja rotacijos būtinumu, mano, kad verčiau reikia padidinti atestacijos reikalavimus. Tai esą turėtų užtikrinti dar šią žiemą ketinamas steigti Pedagogikos institutas, kuris vertintų švietimo įstaigų ugdymo programas.

Patys mokyklų vadovai gana skeptiškai vertina dabartinę atestacijos sistemą. „Pirmiausia tiek mokytojų, tiek vadovų atestacija nukreipta į formalius dalykus, kurie negali užtikrinti tinkamos kvalifikacijos. Jeigu taip būtų keliama medikų, ekonomistų ar kitų sričių profesinė kvalifikacija, realiai iškiltų valstybės egzistencijos klausimas, – teigė S. Jurkevičius. – Švietimo sistema palankiausia įvairiems imitaciniams procesams, kurių padariniai į paviršių iškyla tik praėjus geram laiko tarpui.“

Mokyklų vadovų kadencijoms artimiausiu metu greičiausiai nebus pritarta. Kita vertus, vargu ar tai pagerintų bendrą švietimo padėtį. Gerokai didesnė bėda, kad visa sistema neatsikrato inercijos ir nejaučia esminių, kokybinių pokyčių poreikio. Imitacinis ir prisitaikymo modelis net ir vykstant nepaliaujamoms reformoms tapo natūraliu mokytojų ir vadovų elgesio požymiu. Tad net ir kas savaitę vienam miegamajam kambariui keičiantis patalyne su kitu, pati patalynė nuo to švaresnė netaps.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų