Getty Images nuotr.

Alachas ir peilis

Alachas ir peilis

Iš Lietuvos jau vežama pagal islamo reikalavimus paskerstų gyvūnų – chalalinė – mėsa, tačiau gamintojai vis dar stovi ant savo didžiojo šanso slenksčio

Nuo šių metų pradžios įsigaliojo beveik prieš metus priimtos ritualinį skerdimą įteisinančios Gyvūnų gerovės įstatymo pataisos. Lietuvoje leista ūkinius gyvūnus skersti neapsvaigintus, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais. Tai pirmas ir labai nedidelis žingsnis.

Chalalinė (arab. halal – leistina) mėsa gaunama tik paskerdus pagal islamo teisę leistiną gyvūną (pavyzdžiui, karvę arba avį, bet ne kiaulę arba asilą) ir tik skerdžiant zabiha būdu, kai apmokytas religingas musulmonas peiliu perrėžia gyvūnui kaklą ir ištaria Alacho vardą. Judėjams leistina košerinė mėsa gaunama skerdžiant shechita būdu – labai panašiu į musulmonišką, tik viskas atliekama griežtai apmokyto religingo žydo. Be to, ruošiant košerinę mėsą yra niuansų, pavyzdžiui, ji sūdoma ir mirkoma vandenyje, kad būtų pašalintas likęs kraujas.

Musulmoniškas rinkas mėsos gamintojai laiko perspektyvesne eksporto kryptimi, nes musulmonų gerokai daugiau nei žydų, o chalalinė mėsa pagaminama greičiau ir paprasčiau nei košerinė.

„Košerinio skerdimo atveju dažniausiai užsakovas pasirūpina – visą kolektyvą atveža. Jie turi komandas, kurios važinėja po įvairias šalis ir skerdžia pagal užsakymus. Ruošiant chalalinę mėsą darbuotojai būna vietiniai“, – sakė įmonės „Arvi kalakutai“ direktorius Tadas Jankauskas. Košerinės produkcijos jo bendrovė dar nėra pardavusi, tačiau paukštyne lankėsi rabinai iš Britanijos žydų bendruomenės ir Izraelio, atliktas bandomasis skerdimas. „Galiu atvirai teigti, kad košerinis būdas keletą kartų lėtesnis už chalalinį“, – teigė pašnekovas. Nedidelės chalalinės kalakutienos partijos iš Marijampolės jau išvežtos į Vakarų ir Šiaurės Europą, o vienas didžiausių užsakymų Rytų rinkoms iškeliavo į Tadžikistaną.

Musulmoniškas rinkas mėsos gamintojai laiko perspektyvesnėmis, nes musulmonų gerokai daugiau nei žydų, o chalalinė mėsa pagaminama greičiau ir paprasčiau nei košerinė.

Pasak T. Jankausko, Europoje chalalinės produkcijos poreikis auga kiekvieną mėnesį ir atitinkamas sertifikatas gali padėti juntamai padidinti pardavimą: „Kalbant apie šiandieną, realu yra uždirbti nebent Vakaruose, taip pat tokiose šalyse kaip Tadžikistanas. O perspektyvoje Artimieji, Tolimieji Rytai – vienareikšmiškai labai didelė galimybė visai Lietuvai. Mūsų visų gamintojų nepakaks šių šalių poreikiui patenkinti. Kalbant apie Jungtinius Arabų Emyratus ir panašias rinkas, per metus ar pusantrų gali būti matomi apčiuopiami rezultatai.“

Ar tiekiant chalalinę ir košerinę mėsą galima užsidirbti didelį pelną? „Taip nėra, bet tikrai apsimoka“, – teigė „Arvi kalakutų“ direktorius. „Tai nėra pelningiau, tai rinkų diversifikavimas“, – pritarė Klaipėdos rajone įsikūrusios mėsos gamintojos „Agrovet“ eksporto vadovė Daina Butėnė. Įmonė kol kas chalalinės produkcijos eksportavo tik į Daniją ir Švediją, bet tikisi, kad Artimųjų Rytų rinkos ir Alžyras ateityje sudarys 20 proc. apyvartos. Tačiau Alžyras sunkiau pasiekiamas dėl prancūzų konkurencijos, o Artimųjų Rytų valstybės dar delsia pritarti tiek dėl atitikties veterinariniams, tiek religiniams standartams.

Norint chalalinę produkciją parduoti ES, pakanka Lietuvoje išduoto musulmonų bendruomenės sertifikato, jei tik juo pasitiki klientas. Tačiau ketinant tiekti į musulmoniškas valstybes produkcija turi būti sertifikuota dvejopai – turėti įprastus veterinarinius ir maisto saugos sertifikatus, kuriuos suderina valstybės įstaigos, taip pat priimančiosios šalies išduodamą arba pripažįstamą chalalinės produkcijos sertifikatą.

Užtrunka metus

Tarpvalstybinis veterinarinių sertifikatų derinimas su priimančiąja šalimi paprastai užtrunka apie metus, siuntinėjami raštai ir klausimynai, o jei vien atsakymų popieriuje nepakanka, atvyksta tikrinimo delegacija, bet jos gali tekti palaukti.

„Kartais šalys pasako, kad laukiančiųjų eilė didelė, o per metus galime atlikti du ar tris auditus. Tuomet reikia tiesiog prašyti, siųsti delegacijas, kad prioritetai pasikeistų. Arba nepasikeistų“, – sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistas Deividas Kliučinskas.

Pasitaiko, kad institucijos ignoruoja siuntinėjamus raštus ir klausimynus. „Būna, kad, kol nenuvažiuoji, nesusipažįsti, niekas nepajuda. Kartais nežinai, su kuo bendrauti, jei šalyje kilę neramumų ir situacija greitai keičiasi. Tai tikrai nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti Europoje ar kitose Vakarų šalyse“, – pasakojo VMVT Veterinarijos sanitarijos skyriaus vadovas.

Lietuva dėl kai kurių mėsos ar paukštienos produktų eksporto jau sutarusi su Šiaurės Afrikos šalimis, liepą lankėsi tikrintojai iš Irano (žr. žemėlapį). Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Egiptas, su veterinariniu reikalauja ir chalalinio sertifikato, o Kosovui ar Uzbekistanui gali tikti ir įprastu pramoniniu būdu paskerstų gyvūnų mėsa.

Pasak D. Kliučinsko, šalys kaip Iranas ar Alžyras norėtų ne pavienių mėsos partijų, o tapti lietuviškos produkcijos vartais į, atitinkamai, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regionus, todėl ragina savo teritorijoje steigti bendroves arba bendras įmones.

Gyvenimo šansas?

Didieji Lietuvos mėsos ir paukštienos gamintojai nėra įdarbinę musulmonų chalalinei produkcijai gaminti, tačiau perka skerdimo paslaugą iš kol kas vienintelės ją teikiančios įmonės „Zam Zam Lithuania“, kurią įkūrė uzbekas Farruhas Azimovas, religingas musulmonas. Lietuvoje apsistojęs pabėgėlis šį verslą plėtoja su žmona – Lietuvos totore – ir jos tėvais. Pasak jo, įmonė nuolat turi užsakymų, o darbuotojų trūksta.

F. Azimovas mėsos neperka ir neparduoda, tik paslaugą: atvažiuoja, skerdžia, deda chalalinės produkcijos spaudą, o mėsą realizuoja pati įmonė. Pastarajai nereikia samdyti ir nuolat mokėti atlyginimo atskirai musulmoniškai brigadai.

F. Azimovas glaudžiai susijęs su Lietuvos musulmonų sunitų religiniu centru – muftiatu, kuris vienintelis Lietuvoje išduoda chalalinės produkcijos sertifikatus, galinčius tikti sunitų bendruomenėms Vakaruose ir kai kurioms negriežtus reikalavimus keliančioms valstybėms.

„Zam Zam Lithuania“ ne tik teikia skerdimo paslaugą, bet ir prižiūri, ar laikomasi chalalio reikalavimų, – šią funkciją dalinai perėmė iš muftiato. Taigi kol kas, kalbant apie chalalinės mėsos gamybą pagal sunitiškus reikalavimus, „Zam Zam Lithuania“ turi galimybę tapti itin paklausios paslaugos teikėja ir tarpininke. F. Azimovas ir dabar suveda klientus su mėsos tiekėjais. Kalbant apie chalalį, pasak jo, musulmonai vieni kitais pasitiki labiau – kaip ir žydai žydais.

Įmonė su muftiatu organizuoja delegacijos iš Jungtinių Arabų Emyratų vizitą, per kurį turėtų būti patikrinta tiek Lietuvos muftiato samprata apie chalalį, tiek įmonės „Zam Zam Lithuania“ darbo standartai, tiek norinčios bendrovės, kuriose atliekamas zabiha skerdimas.

„Jei jie patvirtina, kad atitinkame visus chalalio reikalavimus, tai yra geras rodiklis visame Artimųjų Rytų regione, tarkime, Saudo Arabijoje ir mažesnėse aplinkinėse valstybėse, užsidega žalia šviesa eksportui į tas šalis“, – sakė T. Jankauskas.

Neapsvaiginami

F. Azimovas teigė, kad paukščius, pareikalavus gyvūnų apsaugos specialistams, jo įmonės mėsininkai skerdžia lengvai apsvaigintus elektra, nors pagal musulmoniškus reikalavimus to ir neturėtų būti. Galvijai, pasak jo, skerdžiami visiškai sąmoningi.

Peilis negali būti rodomas gyvūnui ar galandamas prie jo, draudžiama skersti kitų gyvūnų akivaizdoje. Kaklo vena, arterija, trachėja ir stemplė perpjaunama itin aštriu peiliu vienu judesiu. Visa tai – šimtmečius skaičiuojanti technologija, kuria siekiama sumažinti gyvūno stresą ir kančias.

Musulmoniškas ir judėjiškas skerdimas Vakarų valstybėse sulaukia prieštaravimų dėl to, kad gyvūnai paprastai skerdžiami neapsvaiginti, pavyzdžiui, elektra, dujomis arba mechaniškai sužalojant smegenis. Skersti neapsvaiginus yra neteisėta Danijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje. Vietos žydų ir musulmonų bendruomenės piktinasi, kad tai ne gyvūnų apsauga, o diskriminacijos ir prietarų išraiška. Izraelis prikišamai primena, kad toks draudimas buvo įvestas ir nacių.

Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje bandymai uždrausti skersti neapsvaigintus gyvūnus buvo nesėkmingi. Lenkijoje 2013-aisiais priimtą draudimą po metų Konstitucinis teismas pripažino pažeidžiančiu religijos laisvę.

Žydų ir musulmonų bendruomenių atstovai teigia, kad preciziškai atliekamas shechita arba zabiha nesukelia kančių, gyvūnai menkai jaučia pjūvį ir staigiai praradę kraują sąmonės netenka per kelias sekundes. Vis dėlto stebėjimus atlikę ES finansuoto mokslinio projekto tyrėjai 2010 m. išvadose teigia, kad karvės sąmonę praranda per 5–90 sekundžių. Kita vertus, įprastinėje pramonėje gyvūnus preciziškai apsvaiginti taip pat ne visada pavyksta – kartais mechaniškai sužalotomis smegenimis galvijas išlieka sąmoningas arba atgauna sąmonę po elektros šoko.

Galiausiai didžiausių skandalų dėl žiauraus elgesio su gyvūnais kilo ne dėl vienos ar kitos skerdimo technikos, o dėl jos nesilaikymo – sadizmui prilygstančių laikymo sąlygų ir personalo elgesio. Tokių atvejų pasitaikė ir pagal religines normas turinčioje dirbti pramonėje, ir įprastoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų