(Fotobankas)

Aktualusis klausimas: ką veikti baigus prezidento kadenciją?

Aktualusis klausimas: ką veikti baigus prezidento kadenciją?

Nemažai vaikų užaugę svajoja tapti karaliais arba prezidentais – tada, mano jie, būtų galima daryti, ką tik nori. Nors vaikų fantazijos yra tolokai nuo realybės, kadencijas baigę prezidentai dažnai susiduria su klausimu, ką veikti. Daryti absoliučiai viską, ką nori, jie, žinoma, negali.

Nors daugelyje šalių premjerai turi daugiau galios priimti sprendimus, prezidento postas suteikia statusą, beveik garantuotą darbą numatytam laikotarpiui ir pasitikėjimą. Tad ką veikti, kai laikas politiniame zenite išsenka? Eiti į pensiją, užsiimti šalutine veikla, likti politikoje? O gal atsakyti už savo veiksmus?

Buvusios šlovės spinduliuose

Valdas Adamkus (Alfa.lt nuotr.)

Karjeroje po prezidentavimo amžius yra vienas svarbiausių veiksnių. Nemažai buvusių prezidentų, iš posto pasitraukę garbaus amžiaus, viešumoje rodosi rečiau ir daugiau užsiima šalutine veikla, kai jaunesni politikai, regis, turi daugiau ambicijų.

Tarp pirmųjų galima paminėti Valdo Adamkaus (1998–2003; 2004–2009 m.) atvejį – antrąją kadenciją jis baigė būdamas 82-ejų. V. Adamkus liko matomas viešumoje, tačiau į politiką nebesikiša.

Galbūt natūralu, kad politinių postų nebesiekia ir tokie politikai kaip Italijos prezidentai Giorgio Napolitano (2006–2015 m.; antrą kadenciją baigė būdamas 89-erių) ir Carlo Azeglio Ciampi (1999–2006 m.; kadenciją baigė būdamas 85-erių). Į užtarnautą pensiją sulaukęs 85 metų pasitraukė ir buvęs Graikijos prezidentas (2005–2015 m.) Karolos Papoulias.

JAV, kur prezidentas yra ne tik simbolis, bet ir reali vykdomoji valdžia, prezidento institucija iš tiesų yra aukščiausias politinės karjeros taškas. Nors Barrackas Obama (2009–2017 m.) iš posto pasitraukė palyginti neseniai ir jo tolesni planai nėra aiškūs, tiek Billas Clintonas (1993–2001 m.), tiek George’as W. Bushas (2001–2009 m.) viešumoje liko pakankamai aktyvūs, tačiau postų, leidžiančių priimti politinius sprendimus, nebeužėmė. G. W. Bushas paskelbė memuarus, pasirodo renginiuose ir televizijoje, o B. Clintono ryškiausia veikla yra labdaros projektai, pranešimai įvairiose konferencijose bei parama žmonos Hillary Clinton ir kolegų demokratų politinėms ambicijoms.

Buvęs Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas (2006–2016 m.) šiandien užsiima analitine, patariamąja ir akademine veikla. Aktyvumu pasižymėjo ir pirmoji moteris prezidentė Baltijos šalyse latvė Vaira-Vykė Freiberga (1999–2007 m.), kuri po prezidentavimo tapo įvairių tarybų nare ir aktyvia pranešėja tarptautinėse konferencijose.

Nemažai karjerą baigusių prezidentų dalyvauja vadinamajame Madrido klube (isp. Club de Madrid), skirtame skatinti demokratijos plėtrą. Iš 95 nuolatinių klubo narių 64 yra buvę prezidentai. V. Adamkus yra vienintelis klubo narys iš Lietuvos.

Ambicingieji

M. Saakašvilis (Scanpix nuotr.)

Ne visiems patinka leisti dienas šildantis buvusioje šlovėje.

Vienas ryškiausių „ambicingųjų“ eksprezidentų pavyzdžių – Algirdas Brazauskas (1993–1998 m.). Baigęs prezidentauti, jis padarė pertrauką. Tuo metu jam buvo 65 metai. 2001 m. A. Brazauskas grįžo į didžiąją politiką, iškart tapo premjeru ir šį postą išlaikė iki 2006-ųjų. Reikėtų paminėti ir po apkaltos iš pareigų nušalintą Rolandą Paksą (2003–2004 m.) – šis įkūrė politinę partiją „Tvarka ir teisingumas“, o nuo 2009 m. dirba Europos Parlamente.

Latvijoje vieną kadenciją prezidento poste išbuvęs Valdis Zatleris (2007–2011 m.) po 2011-aisiais pralaimėtų rinkimų (šalyje valstybės vadovą renka parlamentas) įkūrė Reformų partiją, kuri tais pačiais metais tapo antra didžiausia partija Seime.

Buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwaśniewskis (1995–2005 m.), iš prezidento posto pasitraukęs 53-ejų, užsiėmė dėstymu ir dalyvavo įvairių tarptautinių organizacijų veikloje. A. Kwaśniewskis dalyvavo Ukrainos ir ES derybose dėl asociacijos sutarties, o po Maidano neramumų pasuko į verslą – yra Ukrainos dujų operatoriaus „Burisma Holdings Limited“ valdybos narys.

Santykinai jaunas Slovėnijos prezidentas Danilo Türkas (2007–2012 m.) po kadencijos mėgino tapti Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi – tai pareigos, laikomos aukščiausiu postu tarptautinės diplomatijos sferoje – tačiau nesėkmingai.

Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy (2007–2012 m.) padarė pertrauką politikoje, o 2014 m. tapo Sąjungos už liaudies judėjimą (UMP) vadovu. 2015 m. Prancūzijos departamentų rinkimuose jo partija laimėjo du trečdalius visų departamentų. Partijai pakeitus pavadinimą į Respublikonų, N. Sarkozy siekė tapti jos kandidatu 2017 m. prezidento rinkimuose, tačiau partijos atrankoje liko tik trečias. Ši nesėkmė tapo pretekstu pasitraukti iš politikos.

Kur kas ekstremalesnis pavyzdys, kurį vargu ar pavyktų pakartoti bet kuriam „į atsargą“ išėjusiam politikui, – buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis (2004–2007; 2008–2013 m.). Po antrosios kadencijos jis paliko gimtąją šalį. Vėliau jam buvo pateikti kaltinimai piktnaudžiavimu valdžia, todėl dėl teisinių priežasčių jis atsisakė Gruzijos pilietybės. 2015–2016 m. jis dirbo Odesos gubernatoriumi, priėmė ir prarado Ukrainos pilietybę, o 2018 m. iš šios šalies buvo deportuotas.

Teisėsaugos kumštyje

Park Geun-Hye (Scanpix nuotr.)

Tiems eksprezidentams, kurie gali rinktis, ką norėtų veikti, tikrai pasisekė. Mat kai kuriems jų kolegoms tolesnį gyvenimą diktuoja teisėsauga.

Tiek jau minėto M. Saakašvilio, tiek N. Sarkozy istorijos gali būti geri pavyzdžiai. Šių metų kovą buvusį Prancūzijos prezidentą sulaikė ir apklausė policija. N. Sarkozy buvo pareikšti kaltinimai korupcija, neteisėtu kampanijos finansavimu iš Libijos bei valstybės lėšų išeikvojimu.

Jo pirmtakui Jacques’ui Chiracui (1995–2007 m.) po prezidentavimo irgi teko minti teismo slenksčius. 2011 m. jam buvo skirta lygtinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė byloje dėl fiktyvaus įdarbinimo, tiesa, nusikaltimas padarytas, kai jis ėjo Paryžiaus mero pareigas.

Izraelio prezidentas Moshe Katsavas (2000–2007 m.) buvo apkaltintas prievartavimu ir seksualiniu priekabiavimu. Dėl šios priežasties jam teko pasitraukti iš posto, o vėliau jį nuteisė septyneriems metams kalėjimo. Už grotų jis praleido penkerius.

Iš politikos olimpo skaudžiai krito ir Pietų Korėjos prezidentė Park Geun-hye (2013–2017 m.). Ji buvo apkaltinta piktnaudžiavusi valdžia ir korupcija, o šių metų balandį buvusi šalies vadovė nuteista 25 metams kalėjimo. 2013 m. kadenciją baigęs kitas Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-bakas (2008–2013 m.) buvo sulaikytas šių metų kovą. Jam pateikti kaltinimai korupcija, lėšų švaistymu ir mokesčių vengimu. Jei bus pripažintas kaltu, maksimali jo laukianti bausmė gali būti įkalinimas iki gyvos galvos. Kaltinimai korupcija aukščiausiems vadovams Pietų Korėjoje nėra naujiena. Kalėjime pabuvojo ir 1993 m. kadenciją baigęs Roh Tae-woo (1988–1993 m.), o kyšininkavimu apkaltinas 2003–2008 m. prezidentavęs Roh Moo-hyunas praėjus metams po kadencijos pabaigos nusižudė.

Nemalonumų su teisėsauga patyrė ir Brazilijos prezidentai. Luizas Inácio Lula da Silva (2003–2010 m.) šiemet už korupciją nuteistas kalėti 12 metų. Kaltinimai manipuliavus biudžetu iš posto išvertė ir buvusią šalies prezidentę Dilmą Rousseff (2010–2014 m.), o ją pakeitusiam Micheliui Temerui 2017 m. taip pat buvo pateikti kaltinimai korupcija. Vis dėlto prieš teismą pastarasis nestojo, sulaukęs parlamento paramos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų