Akistata vonios kambaryje

Akistata vonios kambaryje

Amerikiečių poetui Allenui Ginsbergui tikriausiai priklauso pirmos žymios asmenukės Lietuvoje autorystė. Ieva Rekštytė patenka į veidrodžių labirintą ir seka ekscentriškojo bitniko viešnagės Vilniuje pėdsakais.

„Šnipinėju save Vilniuje (Lietuvoje), antra naktis Sovietų Sąjungoje, su pižama, ką tik išsivalęs dantis, pro didelę plytelėmis išklotą sieną ir vonios kambario duris, viešbučio kambaryje, pasirengęs miegoti po ilgos kelionės lėktuvu Niujorkas–Stokholmas–Maskva su Arthuru ir Inge Milleriais, visi deleguoti Amerikos menų ir literatūros instituto į Sovietų rašytojų sąjungą. Pristačiau Whitmaną kaip dvasinį išsilaisvinimą (anot JAV Juodosios, Moterų, Cenzūros ir galiausiai Gėjų bibliotekų), o sovietų pirmininkas Fedorenka atsakė, kad aš per daug nutolau nuo literatūrinių reikalų.“ (Spalio 18 d., 1985 m.)

Toks šios nuotraukas aprašas pasiekia mano elektroninį paštą iš Niujorko. Rašytojo palikimą tvarkančio „Allen Ginsberg Estate“ vadybininkas  Peteris Hale’as teigia, kad daugiau apie vizitą Vilniuje ir kelis jo metu darytus autoportretus A. Ginsbergas neužsimena nė vienoje iš trijų savo biografijų, tai vienintelis autentiškas jo įrašas. „Tiesa, galite pabandyti paieškoti, gal apie šią kelionę jis pasakojo žurnaluose, su kuriais bendradarbiavo, – laiške rašo Peteris. – Tačiau tikimybė menka, be to, užtruktų labai daug laiko naršyti archyvuose.“ O poeto archyvas, švelniai tariant, platus. Į Toronto Thomo Fisherio retų knygų biblioteką neseniai suplūdo beveik 8 tūkst. fotografijų, tad P. Hale’ui teko nemažai tyrinėti šią gausią medžiagą. Dar daugiau nei 200 sidabro atspaudų „Larry&Cookie Rossy“ šeimos fondas perleido Toronto universiteto meno centrui. Ir tai tik vizualusis, tačiau menkai žinomas amerikiečių poeto (kaip teigia  jo kūrybos gerbėjas, rašytojas Rolandas Rastauskas, – vieno iš jo kartos lietuvių autorių „pribuvėjų, godotojų ir karalių“) palikimas.

1944–1997 m. laikotarpio (nuo tada, kai A. Ginsbergui buvo aštuoniolika, iki jo mirties) nuotraukose atsiveria miestų, kuriuose rašytojas lankėsi, ir bohemos, su kuria bičiuliavosi, metraštis. Iš fotografijų žvelgia Bobas Dylanas, Paulas McCartney, Iggy Popas, Willemas de Kooningas, Johnas Cage’as, Jackas Kerouacas (dokumentiniame filme „The Life and Times of Allen Ginsberg“ savo homoseksualumo neslėpęs poetas prisipažįsta, kad romano „Kelyje“ autorius jam visada atrodė labai patrauklus) ir kiti. Visi šie unikalūs kadrai taps prieinami mokslininkams, o kai kurie bus eksponuojami ir visuomenei – tai rašoma Toronto universiteto tinklalapyje.

Tačiau grįžkime prie vonios kambario Vilniuje, kuriame po varginančios kelionės save su įplyšusia pižama fiksuoja susitaršęs poetas. R. Rastauskui atrodo, kad šios nuotraukos esmė arba, kitaip tariant, „vinis“ – būtent nugaroje žiojinti pižamos skylė, kuri byloja apie „prakeiktą rašytojų nevalyvumą“.

Kitas amerikiečių autoriaus vertėjas į lietuvių kalbą poetas Marius Burokas pastebi, kad šis autoportretas gerai iliustruoja paties rašytojo dvasią. A. Ginsbergas buvo šiek tiek narcisistinė asmenybė ir mėgdavo daryti autoportretus bei fiksuoti save įvairiose aplinkose. „Tai atitinka ir rašytojo išplėtotą dvejopos asmenybės motyvą, be to, žaidybiškumą, ironiją ir norą pasirodyti“, – sąsąjų randa M. Burokas. „Kita vertus, tai galbūt ir bandymas užfiksuoti vietą, kurioje būta. Jis mėgdavo palikti įvairių savo buvimo pėdsakų, todėl labai keista, kad apie šį vizitą nėra jokių platesnių paminėjimų. Įdomu, ar jis tiesiog šią savo kelionę praleido neaprašęs, ar kas nors jos metu atsitiko…“ – svarsto pašnekovas. M. Burokas atkreipia dėmesį, kad kažkodėl gana nemažai rašytojų mėgo save įamžinti veidrodyje, o fotografija užsiėmė dauguma bitnikų, tačiau A. Ginsbergo kadrai išsiskiria kokybe ir profesionalumu.

Kur vis dėlto poetas save šnipinėjo? Didžiausia tikimybė, kad tai anuomet reprezentatyviausiu laikytas „Lietuvos“ (dabar – „Radisson Blu Hotel Lietuva“) viešbutis, kuriame būdavo apgyvendinami kone visi svečiai iš užsienio. „Kiek žinau, tame viešbutyje buvo išplėtota gera stebėjimo sistema, tad tokio neaiškaus ir nepatikimo sistemai rašytojo, kaip A. Ginsbergas, niekur kitur ir negalėjo apgyvendinti“, – spėja M.  Burokas. R. Rastauskas neatmeta galimybės, kad poetas galėjo apsistoti ir „Neringoje“.

Būtent šiam lietuvių autoriui su A. Ginsbergu teko susidurti akis į akį. Susitikimą su vienu iš savo literatūrinių stabų jis vaizdžiai aprašo esė rinkinyje „Kitas pasaulis“, tekste „Kur veda poeto barzda“: „Su Allenu Ginsbergu likimas suvedė 1985 metų lapkričio 21 dieną. Vilniuje vyko tradiciniu tapęs SSRS ir JAV autorių susitikimas, į kurį vietos faunai patekti nebuvo jokių šansų (tautai atstovavo flora!): berods, net pats tėtušio Hemo vietininkas Marijos žemėje Romualdas Lankauskas liko stirksoti lauke už durų. Išgelbėjo Juozas Pocius, pranešęs, kad gyvi dievai aplankys Jaunimo teatrą – Arthurui Milleriui rūpėjo parodyti kolegoms kortą, ant kurios jis buvo pastatęs. Toji korta buvo Nekrošius, o spektaklis – „Pirosmani, Pirosmani“. <…> Per du žingsnius sėdintis Ginsbergas buvo nepanašus į savo atvaizdus. Šalia tvirto kaip uola Millerio bitnikų dainius atrodė kažkoks iškleręs ir išsibarstęs, primenantis ne biblinį pranašą, o nematomų rankų tampomą marionetę.“

Tačiau šioje nuotraukoje matyti, kad išsibarstęs, kaip sako R. Rastauskas, ir jau senstelėjęs (tuomet jam buvo 59-eri) poetas vis dar žaidžia ir eksperimentuoja. Ir savimi, ir kūryba. Grįžęs iš Vilniaus garsusis bitnikas dar sukurs nemažai vykusių eilėraščių ir ne vieną kartą „privatų gyvenimą pavers viešu“. Tokia, anot jo, yra poezijos prigimtis.

Daugiau leidinio naujienų