(Iš kairės) J. Onaitytės, K. Smorigino, D. Overaitės ir V. Petkevičiaus personažai susipynę į komplikuotų santykių gumulą. (D. Matvejevo nuotr.)

Agonija dar nesibaigia

Agonija dar nesibaigia

Ledo rankos sugniaužta Jaunimo teatro premjera „Junas Gabrielis Borkmanas“.

Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje scenoje įvykusi Gintaro Varno režisuotos Henriko Ibseno dramos „Junas Gabrielis Borkmanas“ premjera, viena vertus, tapo turbūt pirmu didžiuoju darbu, kurį suplanavo, organizavo ir publikai pristatė naujoji teatro valdžia. Ji, net neabejoju, nekantriai laukė per paskutinius du dešimtmečius meniškai nuskurdintame teatre senokai nesilankiusios kūrybinės sėkmės.

Kita vertus, turbūt ir ambicingasis teatro vadovas Audronis Liuga nesitikėjo, kad naujasis pastatymas pagal norvegų teatro genijaus pjesę, pasakojančią apie desperatiškas nueinančios kartos pastangas iš paskutiniųjų kabintis už tuoj prabėgsiančio gyvenimo, taps nauja Jaunimo teatro pradžia.

Ir iš tiesų – turbūt kartais tam tikri seni dalykai turi išeiti, numirti, nuvysti, kad iš jų išaugtų šis tas naujo ir gyvybingo. Iš dalies apie tai kalbama pačioje H. Ibseno dramoje. Dar aiškiau apie tai publikai pasakoja naujasis G. Varno pastatytas „Junas Gabrielis Borkmanas“, kuriame pagrindinius vaidmenis kūrė senosios Jaunimo teatro žvaigždės Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir kadaise to paties G. Varno anuomečiame Kauno dramos teatre režisuotoje H. Ibseno „Hedoje Gabler“ pagrindinę veikėją įkūnijusi aktorė Jūratė Onaitytė.

Baigęs rašyti „Hedą Gabler“, 63-ejų H. Ibsenas grįžo į Norvegiją, kur praleido paskutinius savo gyvenimo metus ir sukūrė keturis vėlyvuosius tekstus. Trijuose jų (Lietuvoje jau statyti „Statytojas Solnesas“, „Kai mes mirę nubusim“ ir „Junas Gabrielis Borkmanas“) rašoma apie karjeros viršūnę pasiekusius, tačiau asmeninį, jausminį gyvenimą paaukojusius vyrus, kuriems netikėtai randasi galimybė susigrąžinti tai, kas jau lyg ir prarasta, tai, ko jie ilgai troško. Visuose šiuose tekstuose skaitytojas regi šeiminį H. Ibseno veikėjų gyvenimą, kuriame šilumos ir meilės nerasi nė su didinamuoju stiklu, – kaip pastebi daugelis H. Ibseno kūrybos bei gyvenimo tyrėjų, be galo panašų į paties autoriaus.

Junas Gabrielis Borkmanas (K. Smoriginas) – buvęs bankininkas, prieš keliolika metų įkalintas už finansines machinacijas, tačiau vis dar šventai tebetikintis savo nekaltumu, nors dėl jo žlugo daugelis klientų, kolegų ir draugų. Išėjęs į laisvę, Borkmanas apsigyveno buvusios mylimosios Elos Rentheim (D. Overaitė) dvare su dabartine sutuoktine Gunhilda (J. Onaitytė) – Elos seserimi dvyne, o jųdviejų sūnus Erhartas (Pijus Narijauskas) linksminasi žmogaus, atsakingo už Juno Gabrielio nuopuolį, salone. Visi jie vargiai vienas kitą mato: Borkmanas gyvena antrame Freken Elai priklausančio namo aukšte, Gunhilda – pirmame, Erhartas užsidegęs studijomis mieste ir meilės reikalais, o pati Ela grįžta tik dabar, kad baigtų gyvenimą savame dvare.

Spektaklio kūrėjams kalbant apie dviejų kartų santykius, gan aiškiai ir atvirai deklaruojama moralinė pozicija, kurioje jaunoji karta supaprastinama, lengvai ironizuojama.

Kiekvieną jų graužia savos obsesijos, visi jie su didžiausiu užsidegimu siekia savo vidinių aistrų, troškimų ir karštai puoselėja laimingo, visaverčio gyvenimo idėją. Fru Gunhilda gyvena iliuzija, jog vienintelis sūnus Erhartas padės nuplauti gėdą, kurią šeimos pavardei užtraukė vyro nusikaltimas. Pats Junas Gabrielis tebegyvena žlugusia begalinių vėjo malūnų, geležies rūdos kasyklų, turtų bei valdžios iliuzija. O Freken Ela, siekdama, kad nenutrūktų Rentheimų dinastija, nori, kad vaikystėje globotas Erhartas perimtų jos šeimos pavardę. Ir vienintelis visų laimės bei troškimų išsipildymo receptas – besąlyginis Erharto atsidavimas. Visi nori, kad jaunas žmogus gyventų dėl jų, o pats vaikinas trokšta pažinti gyvenimą, meilę, pamatyti pasaulio, daryti savo klaidų ir patirti savo laimę.

Spektaklyje, kaip man pasirodė, viena paskutinių scenų, kurioje į pietus su mylimąja Fru Vilton (Eglė Špokaitė) ir globotine Frida (Jovita Jankelaitytė) išsirengęs Erhartas Borkmanas atsisveikina su jo amžino ir beatodairiško atsidavimo jų laimės idėjoms reikalaujančia motina, tėvu bei globėja teta, yra artistų kiek šaržuojama, įgyja tam tikro lengvumo ir aktorinės žaismės, kurioje, regis, dominuoja nepalyginamai daugiau sceninės patirties, išraiškos priemonių bei prisitaikymų savo profesiniame bagaže sukaupę teatro veteranai. Kitaip tariant, spektaklio kūrėjams kalbant apie dviejų kartų santykius, gan aiškiai ir atvirai deklaruojama moralinė pozicija, kurioje jaunoji karta supaprastinama, lengvai ironizuojama, jos neišvengiamas pralaimėjimas susidūrus su pirmosiomis gyvenimo aukštikalnėmis atrodo dar realesnis nei H. Ibseno tekste, o senosios kartos idėja apie amžiną gyvenimą mintant jaunosios kartos vitališkumo ir impulsyvumo syvais sušvinta dar vaiskesnėmis spalvomis.

Atstovauja laukiančiai kartai

Jei spektaklyje kalbama apie dvi kartas – paprastai tariant, apie tą, kuri laukia, ir tą, kuri veikia, – tuomet spektaklis (mizanscenų kompozicijos, atskirų scenų montažas, statiškas, literatūrą esminiu teatrinės kūrybos šaltiniu laikančiam teatrui būdingas aktorinis buvimas scenoje ir kt.) neabejotinai atstovauja tai pirmajai.

Apskritai, stebint spektaklį, ir ypač pirmąjį, kur kas mažiau dinamišką, jo veiksmą, kyla įspūdis, jog jaunimiečių „Junas Gabrielis Borkmanas“ turėtų būti gerokai įdomesnis teatro ir literatūros tyrėjams, mokantiems mėgautis nesibaigiančiomis H. Ibseno išminties tiradomis, o ne vadinamajam paprastam ar masiniam žiūrovui, kuriam spektaklio autoriai tik retsykiais (visų pirma, scenose, kur žaviai ir žaismingai veikia niūrusis K. Smorigino Borkmanas ir jo finansinių sandėrių sužlugdytas, bet nepataisomas optimistas, besąlygiškai tikintis, jog žmogaus gyvenimą prasmingą daro būtent jo vaikų sėkmė ir laimė, V. Petkevičiaus raštininkas Fuldalas) suteikia galimybę mėgautis ne monumentaliai sudėtingais filosofiniais literatūros pasažais, o grynąja teatrine žaisme.

Ir, kaip visad, leisiu sau spėti, jog jei spektaklis ir bus gausiau lankomas, tai didžiausia dalimi dėl afišą puošiančių garsių aktorių pavardžių. Ir šiuo atžvilgiu „Junas Gabrielis Borkmanas“ turbūt yra labiau senojo – be galo konservatyvaus ir uždaro – Jaunimo teatro ideologinis produktas nei tai, ko iš naujojo teatro vadovo A. Liugos tebelaukia vis dar tikintys ambicingo, novatoriško ir maištingo teatro jaunai publikai idėja.

Man tai yra ženklas, jog Jaunimo teatro senatvinė kūrybos agonija su spektakliu „Junas Gabrielis Borkmanas“ dar toli gražu nesibaigia. Kad ir kaip to trokštų naujasis vadovas ar kūrybinių iššūkių išsiilgusi jaunoji kolektyvo dalis (o jaunystė, žinia, susijusi toli gražu ne vien su fiziniu žmogaus amžiumi).

Norint kam nors duoti naują pradžią, be viso kito, būtina dar ir (pasi)tikėti ateitimi, nebijoti klysti ir turėti visą pūdą entuziazmo bei meilės. Viso to aš kuo toliau, tuo labiau pasigendu G. Varno teatrinėje kūryboje. Toks ir šis „Junas Gabrielis Borkmanas“: profesionalus, skoningas, išvaizdus, su nuostabia Gintaro Makarevičiaus scenografija ir itin estetiškomis, nors ir ne mažiau iliustratyviomis Rimo Sakalausko vaizdo užsklandomis, retsykiais dinamiškesnėse scenose net sukeliantis šiltą šypsnį. Bet vis dėlto kažkur giliai savo esmėje, perfrazuojant paskutinius mirštančio Juno Gabrielio žodžius, „tarsi ledo ar geležies rankos sugniaužtas“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų