(Scanpix nuotr.)

Afrika – nauja kovos su „Islamo valstybe“ arena

Afrika – nauja kovos su „Islamo valstybe“ arena

Sahelyje stiprėja žiaurios islamistų grupuotės. Reportažas iš Nigerijos ir Nigerio.

Sudėjusios galvas į priešingas puses miega dvi mergaitės. Jų rožinės suknelės papuoštos aukso spalvos detalėmis, plaukai tvirtai supinti į kasas. Širdžiai mielas vaizdas ‒ jei ne balti tvarsčiai ant rankų ir kojų.

Palatos lovose pilna pacientų, styro amputuotų galūnių bigės. Prie durų sukabintos spalvotos kortelės nukentėjusiesiems rūšiuoti: raudona – skubiausi atvejai, juoda – tie, kuriems nebepadėsi. Kad ir kaip niūriai tai skambėtų, jos liudija Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (TRKK) chirurgų darbo efektyvumą, paskatintą be paliovos plaukiančių sprogimų ir šūvių aukų srautų. Maidugūryje ši klinika – bene vienintelis deramai funkcionuojantis objektas.

Maidugūris – svarbiausias šiaurrytinis Nigerijos miestas, atsidūręs du plačius Afrikos ruožus abipus Sacharos užėmusių džihadistų veiksmų centre. Šiaurėje aktyvios zonos juosia Viduržemio jūrą – nuo Egipto iki Alžyro per Libiją ir Tunisą. Piečiau ‒ tęsiasi nuo Somalio ir Kenijos rytuose iki pat Malio, Burkina Faso ir Senegalo vakaruose per Nigeriją ir Nigerį (žr. žemėlapį). Paskirus mūšio laukus skiria milžiniški atstumai – nuo Senegalo sostinės Dakaro iki Majamio ne daug toliau nei iki Somalio sostinės Mogadišo.

Žinių apie konfliktą skelbiama mažai, nors pernai jis nusinešė per 10 tūkst. gyvybių – beveik vien civilių. Kaip nurodo specialiosioms JAV pajėgoms Afrikoje vadovaujantis generolas Markas Hicksas, kovojama su bene didžiausia oficialiai „Islamo valstybei“ prisiskyrusių narių grupe už Irako ir Sirijos ribų. Į karą įsitraukė JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Vokietijos kariai. Taip pat jis traukia „Islamo valstybės“ likučius.

Liūdnos Afrikos dienos

Nerimą kelia tai, kad iš pažiūros viršų šiame kare ima džihadistai. Pasak generolo Bruno Guibert’o, vadovaujančio apie 4,5 tūkst. prancūzų karių, regione vykdančių antiteroristinę operaciją „Barchanas“, matoma rimta kampanijos pažanga: „Nepasakyčiau, kad padėtis blogėja, tiesą sakant – gerėja.“ Statistika byloja ką kita: žiaurių išpuolių, kuriuose dalyvauja džihadistų grupės, skaičius Afrikoje 2010–2017 m. išaugo daugiau kaip 300 proc. Afrikos strateginių tyrimų centras prie JAV Gynybos departamento nurodo, kad per tą patį laiką daugiau kaip dvigubai – iki dvylikos – išaugo ir Afrikos šalių, kuriose nuolat vyksta kariniai veiksmai, skaičius. Daugelio karininkų iš Vakarų nuotaika prasta. Jei neatsiras daugiau karių, „be jokių abejonių pralaimėsime“, sako aukštas prancūzų karininkas.

Didžioji įvairių džihadistų grupių dalis prisiekė ištikimybę „Al Qaedai“ arba „Islamo valstybei“. Somalyje tai – „Al Shabab“, Nigerijoje – „Boko Haram“ ir jos atšakos, Malyje – „Jama’a Nusrat al-Islam wal-Muslimin“. Kiekvienoje šalyje konfliktą gali pakurstyti vietinės nuoskaudos. Tačiau ideologiškai sukilėliai turi bendrų bruožų. Daugelis jų sustiprėjo, kai 2011 m. žlugus Muammaro Gaddafio režimui pakriko Libija. Pasklido šalies arsenaluose sukaupti ginklai, susiformavo visoje Sacharoje veikiantys kontrabandos – nuo žmonių iki narkotikų ‒ tinklai. Matyti, kad džihadistai mokosi vieni iš kitų ir traukia pinigus bei paramą iš Artimųjų Rytų kovotojų grupių. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas įspėjo: „Iššūkis mums ‒ suvaldyti konfliktus <…> ir neleisti jiems jungtis į vieną.“

Svarbiausias mūšio laukas – Nigerija ir jos kova su „Boko Haram“. Tai didžiausias žemyno ūkis ir daugiausia gyventojų (apie 180 mln.) turinti Afrikos šalis, užimanti beveik tokį plotą kaip Prancūzija ir Vokietija kartu sudėjus. Jei tiek išteklių turinti šalis nesusitvarko su džihadistiniu užkratu, ko tikėtis skurdesnėms Afrikos valstybėms su mažesniais pajėgumais? Pasak anksčiau aukštas pareigas JAV kariniame štabe Afrikoje (AFRICOM) ėjusio atsargos generolo: „Jei kris Nigerija, atsivers milžiniška smegduobė ir įtrauks dar šešias ar septynias šalis.“ Nigerijos sunkumai – akis atveriančios pamokos daugeliui kitų Afrikos šalių ir jų sąjungininkėms iš Vakarų.

Jei kris Nigerija, atsivers milžiniška smegduobė ir įtrauks dar šešias ar septynias šalis

Nigerijos vyriausybės teigimu, karas jau laimėtas. „Nugalėjome „Boko Haram“, – sako aukščiausio rango Nigerijos generolas Tukuras Buratai. Tačiau tai tik tušti žodžiai Kiribiri kaimui, esančiam už maždaug 20 kilometrų nuo Maidugūrio, kur vyriausybės kontroliuojamos teritorijos ribas žymi negilus griovys. Policininkas rodo į krūmynus kitapus: „Ten nesaugu, ten „Boko Haram“ valdos.“

Būtent Maidugūrio apylinkėse užgimė „Boko Haram“, kurios atšakos – žiauriausia teroristų grupuotė pasaulyje. Jų ekstremalumu šlykštisi net „Islamo valstybė“ ir „Al Qaeda“. Grupę įkūrė charizmatiško musulmonų dvasininko Mohammedo Yusufo, 2002 m. Maidugūryje įsteigusio religinę mokyklą ir mečetę, sekėjai. „Jis kalbėdavo labai įtikinamai, – sako vienas vyras, dalyvavęs Yusufo pamoksluose kaip policijos informatorius. – Jo klausydamas, sutikdavau su kiekvienu žodžiu.“

Taip prasideda beprotybė

Yusufas ragino sekėjus atmesti valstybę (nes ją sukūrė žmogus, o ne Dievas) ir „bet kokias islamui prieštaraujančias žinias“, tarp jų ir tai, kad Žemė apvali arba kad lietus formuojasi garuojant vandeniui. Nors šiaurinėse Nigerijos valstijose jau seniai verčiama gyventi pagal šariatą, t. y. islamo teisę, Yusufas manė, kad tenykštė interpretacija nepakankamai griežta. Jis reikalavo drausti lankyti pasaulietines mokyklas (grupės pavadinimas „Boko Haram“ hausų kalba reiškia „vakarietiškas švietimas – nuodėmė“).

2009 m. Yusufo vyrai pradėjo puldinėti policiją ir kariuomenę, žudyti jo islamo interpretacijai nepritariančius dvasininkus. Nigerijos policija Yusufą suėmė ir nušovė minios akyse prie policijos būstinės Maidugūryje (vyriausybė tvirtino, kad į jį šauta, kai bandė bėgti). Yusufo sekėjai išsislapstė, o vėliau pasirodė vadovaujami Abubakaro Shekau. 2011 m. jie susprogdino bombas Nigerijos policijos būstinėje ir Jungtinių Tautų (JT) pastate Nigerijos sostinėje Abudžoje. 2014 m. pabaigoje jie jau buvo užėmę nemažus plotus trijose šiaurrytinėse Nigerijos valstijose, pagarsėję pasaulyje (kai Čiboke iš mokyklos pagrobė beveik 300 mergaičių) ir veržėsi link Maidugūrio. Korupcijos išretintoje Nigerijos kariuomenėje vyravo netvarka. Daliniuose buvo neegzistuojančių karių, kurių atlyginimą pasisavindavo vadai. Vienas karininkas iš Vakarų prisimena kuopą, kurią sudarė tik 20 karių, kai jų turėjo būti 100–150.

Skirtingai nuo „Islamo valstybės“ Sirijoje ir Irake, kuri įsteigė civilines administracijas tvarkytis pasiskelbusiame kalifate, „Boko Haram“ iš pradžių net nebandė valdyti. Grupuotei labiau patiko chaosas. Ji sprogdino mečetes ir turgavietes, žudė kaimiečius, grobė moteris ir vaikus. Vienas mergaites parduodavo į vergovę, kitas vertė tapti gyvomis bombomis. Atlikęs tyrimą, Vest Pointo karo akademijos Kovos su terorizmu centras nustatė, kad daugiau kaip pusė iš 434 grupuotės nuo 2011 m. balandžio iki 2017 m. birželio panaudotų gyvų bombų buvo moterys. JT vaikų reikalų agentūros UNICEF teigimu, pernai „Boko Haram“ bomboms nešti panaudojo mažiausiai 135 vaikus.

Beprasmiškas žiaurumas turbūt atspindi A. Shekau mąstymą. Šis paslaptingas veikėjas yra žinomas iš vaizdo įrašų, kuriuose žeria padrikus monologus. Viename jis paaiškina, kodėl Čiboke pagrobtos mergaitės buvo parduotos į vergiją: „Alachas sako, kad turiu parduoti. Jis įsako man parduoti.“ Vienas jo pamokslų klausęs vyras pasakojo, kad vaikystės pažįstami A. Shekau prisimena kaip ūmaus būdo atsiskyrėlį. „Net cituodamas Koraną jis šaukia visu balsu, – kalbėjo minėtasis vyras. – Jis elgėsi labai agresyviai ir priekabiai.“

A. Shekau brutalumo pasirodė per daug net „Islamo valstybei“, kuriai jis 2015 m. prisiekė ištikimybę, pakeitęs „Boko Haram“ pavadinimą į „Islamo valstybės provincija Vakarų Afrikoje“ (IVPVA). 2016 m. „Islamo valstybė“ IVPVA vadu paskyrė Abu Musabą Al Barnawi, padalydama grupę į dvi frakcijas.

Tuo pat metu tūkstančiai kaimiečių ir Maidugūrio gyventojų apsiginklavo mačetėmis arba savadarbiais šautuvais ir prisijungė prie savigynos būrio – Pilietinių jungtinių pajėgų (PJP), kontroliuojančių miesto vartus. Naujasis Nigerijos prezidentas Muhammadu Buhari, šiaurietis ir buvęs karinis diktatorius, įsakė šalies generolams persikelti į Maidugūrį. Kaimyninės valstybės – Čadas, Nigeris, Kamerūnas – skyrė karių tarpvalstybinėms pajėgoms. Per kelis mėnesius kariuomenė susigrąžino daugumą didžiųjų miestų, stumdama maištininkus į miškus arba milžiniškus Čado ežero pelkynus, kur susiduria keturių valstybių sienos.

Nuo tada reikalai įstrigo ir nejuda iš vietos. Kariuomenė kontroliuoja pagrindinius miestus ir dalį juos jungiančių kelių; maištininkų rankose ‒ kaimo vietovės ir gyvenvietės. Amerikiečių manymu, A. M. Al Barnawi vadovauja apie 3,5 tūkst. kovotojų (A. Shekau ‒ kokiems 1,5 tūkst.), tad tikėtina, kad jam paklūsta didžiausios „Islamo valstybės“ pajėgos pasaulyje. Sirijoje ir Irake, kaip manoma, liko tik keli tūkstančiai „Islamo valstybės“ vyrų.

IVPVA išmoko gaminti pakelės bombas, įgudo geriau vykdyti išpuolius. Organizacijos žmones, daugelio manymu, rengia ir konsultuoja kitos džihadistų grupės, įskaitant „Islamo valstybę“.

Pastebėta ir užsienio kovotojų. „Ten yra žmonių iš Malio, Libijos“, – sakė 26 tūkst. savanorių turinčių Pilietinių jungtinių pajėgų vadas Abba Kalli. Savo sugebėjimus IVPVA pademonstravo vasarį, kai grupuotės vyrai įsiveržė giliai į jiems nepriklausančią teritoriją, turėdami tikslą iš mokyklos Dapčyje, kaimyninėje Jobės valstijoje, pagrobti 110 mergaičių. „Palikę savo valdas jie sukorė apie 250 mylių, atakavo ir vėl atsitraukė, – teigė vienas karininkas iš Vakarų. – Nigerijos kariuomenė taip nesugebėtų.“

Nors šalies kariuomenė dirba gerokai efektyviau nei 2015 m., ji perkrauta ir stokoja kovos dvasios. Šiaurės Rytuose dislokuoti apie pusė iš maždaug 70 tūkst. kariuomenės pėstininkų.

Kariuomenė neinformuoja apie sužeistuosius ir žuvusiuosius, bet patikimi šaltiniai sako, kad pernai žuvo per 300 Nigerijos karių, o dar 1,5 tūkst. buvo sužeista. Kai dislokuota tokia pajėgų dalis, valstybė negali rotuoti žmonių ar dalinių, leisti jiems pasitraukti iš kovų pailsėti ir pasitreniruoti. Vienas specialiųjų pajėgų karys pasakojo, kad jau ketvertą metų nuolat dalyvauja operacijose.

Emocinė kaina matosi apsiblaususiose ir paraudusiose vieno iš jo bendražygių akyse, žvelgiančiose per marihuanos dūmus.

Skirtingai nuo senosios „Boko Haram“, kuri nesivargino valdyti, IVPVA stiprina kontrolę pasienio kaimuose. Vietiniai turi mokėti „mokesčius“, statomi kelio užtvarai, kad iš pravažiuojančiųjų būtų galima reketuoti pinigus. IVPVA siūlo saugumą ir savaip suprantamą teisingumą tose teritorijose, kurių valstybė nebekontroliuoja. Nors stoti į atvirą kovą su Nigerijos kariuomene dėl teisių į teritoriją grupė negali, ji formuoja pirmykštį kalifatą. „Kaimuose virš trobų plevėsuoja juoda [„Islamo valstybės“] vėliava“, – sakė vienas karininkas.

Nigerijos generolai kalba apie „širdžių ir protų užkariavimą“, bet elgiasi priešingai. Kariuomenė sistemingai valo kaimo vietoves, degindama kaimus ir varydama žmones į purvinas Maidugūryje ir kituose „įgulos miestuose“ įrengtas stovyklas. Dėl kovų Nigerijoje ir kaimyninėse šalyse namų neteko apie 2,4 mln. žmonių. Kariuomenės teigimu, žmones būtina perkelti toliau nuo kovų, kad jie būtų apsaugoti, o džihadistai neturėtų maisto ir stogo. „Užkaboriuose nėra nekaltų žmonių“, – įsitikinęs PJP vadas A. Kalli.

Nigerijos generolai kalba apie „širdžių ir protų užkariavimą“, bet elgiasi priešingai.

Dauguma stebėtojų mano, kad kariuomenės veiksmai, kai žudoma nesirenkant, ir žmonių varymas į įgulos miestus tik pakursto maištą. Stovyklose beveik nėra darbo. Kelią į jas pastoja kariuomenės ir PJP prižiūrimi kontroliniai punktai, kuriuose reikalaujama kyšių. Žmogaus teisių grupės „Amnesty International“ teigimu, stovyklose prievartaujamos moterys ir mergaitės, šimtai, o gal net tūkstančiai į jas suvarytų žmonių mirė iš bado arba nesulaukę medikų pagalbos. „Tai puikiai pasitarnauja IVPVA verbavimo strategijai, kurioje teigiama, kad Nigerijos valdžiai į juos nusispjauti, – skundėsi vienas pagalbos darbuotojas. – Tikra džihadistų gamykla.“

Nigerijos valstybės nesėkmės neapsiriboja stovyklomis. Ten, kur siaučia „Boko Haram“, beveik niekas negauna švietimo, gydymo ir kitų viešųjų paslaugų. Bamoje, kur kažkada gyveno per 250 tūkst. žmonių, ligoninė tapo namus praradusių žmonių stovykla. Pagalbos darbuotojai mano, kad Nigerijos vyriausybė į miestą paskyrė ne daugiau kaip du civilinius administratorius. Iš esmės, Nigerijos šiaurės rytai yra žlugusi valstybė prastai funkcionuojančios valstybės sudėtyje.

JT plėtros programa nustatė, kad 71 proc. žmonių prie Afrikos džihadistų grupių prisijungė dėl saugumo pajėgų brutalumo. Dauguma jų yra neišsilavinę ir iš skurdžių vietovių. Tą nedaugelį paslaugų, teikiamų stovyklose, siūlo tokios grupės kaip „Médecins Sans Frontières“ (MSF) arba Pasaulio maisto programa, padedanti maitinti apie 2 mln. žmonių. To negana: MSF klinikoje Maidugūryje daugiau kaip pusėje lovų – visiškai paliegę vaikai, kai kurie nuo bado lūžinėjančiais ir spalvą pakeitusiais plaukais.

Tačiau net tarp skurdo yra ekonominio augimo ženklų. Didelėje namus praradusių žmonių stovykloje Bakasyje plačiai šypsosi Hajja Kale Muhammad, iškėlusi rankinę, kurią pasiuvo už TRKK skirtas lėšas nusipirkta siuvamąja mašina. H. K. Muhammad nuo „Boko Haram“ su keturiais vaikais pabėgo prieš trejetą metų. Dabar ji turi verslą, kuris duoda apie 50 tūkst. nairų (120 eurų) per savaitę – visai padoru šalyje, kur minimalus atlyginimas ‒ tik 18 tūkst. nairų per mėnesį. Pernai TRKK apie 60 proc. išteklių šiaurės Nigerijoje skyrė skubiajai pagalbai maistu, dabar šią dalį skiria plėtrai. Pasaulio maisto programa taip pat bando padėti ant kojų atsistoti žemdirbiams ir žvejams, aprūpindama juos sėkla ir žvejybos tinklais. Šiai veiklai net sugalvotas naujas specialus pavadinimas – „trigubas mazgas“, kai vienu metu teikiama neatidėliotina pagalba, siūloma pagalba plėtrai ir užtikrinamas saugumas, tikintis, kad šios pastangos sustiprins viena kitą.

Krinta į akis Nigerijos vyriausybės neveiklumas. Prieš porą metų ji pristatė įspūdingą keturių tomų planą, kaip atkurti Šiaurės Rytus, bet beveik visą humanitarinį ir plėtros darbą paliko tarptautinėms organizacijoms. „Jie perdavė mums kūdikį ir dabar mes turime jį laikyti“, – sako vienas pagalbos darbuotojas.

Toks abejingumas kelia nerimą Vakarų kariuomenėms, kurios neturi noro įsitraukti į dar vieną karą. JAV ir Jungtinė Karalystė rengia Nigerijos karius, konsultuoja ir teikia žvalgybinę informaciją. JAV specialiosios pajėgos patruliuoja kartu su kariuomene Nigeryje, o Prancūzija vykdo plataus masto operacijas visame Sahelyje. Galingosios Vakarų valstybės finansuoja regionines antiteroristines pajėgas G5, kuriose dalyvauja kariai iš Burkina Faso, Čado, Malio, Mauritanijos ir Nigerio.

Skirtingai nuo Somalio, kur JAV dislokavo apie 500 karių ir vykdo reidus bei bepiločių orlaivių antskrydžius džihadistams naikinti arba į nelaisvę imti (birželį ten žuvo vienas JAV karys), Nigerijoje Vakarų valstybės nėra linkusios tiesiogiai kištis į kovą su IVPVA. Iš dalies dėl to, kad ši organizacija nekelia didelės tiesioginės grėsmės Vakarų šalims (bent kol kas). Čado ežeras neprieinamas, tad maža atvykstančių ar išvykstančių užsienio kovotojų. O ir kraštas ten siaubingai skurdus, todėl netraukia Vakaruose gimusių džihadistų, kurie jau Irake ir Sirijoje skundėsi materialinių patogumų trūkumu. Kitos regione veikiančios džihadistų organizacijos geba pulti Vakarų taikinius, pavyzdžiui, viešbučius, vietoje, tačiau sėkmingus išpuolius Europoje pastaraisiais metais rengia tik Libijoje veikianti „Islamo valstybės“ atšaka.

Kai pernai spalį Nigeryje per pasalą žuvo keturi amerikiečiai kariai, kyla abejonių, ar JAV norės plačiau kištis į Afrikos reikalus.

Kai pernai spalį Nigeryje per pasalą žuvo keturi amerikiečiai kariai, kyla abejonių, ar JAV norės plačiau kištis į Afrikos reikalus. Minėtasis incidentas JAV kainavo daugiausia gyvybių Afrikoje vykstančiose kovose nuo tada, kai prieš 25 metus Mogadiše žuvo 18 karių. Po to įvykio JAV išvedė savo pajėgas.

Mokykla? Turbūt juokaujate (Scanpix nuotr.)

Po pasalos Nigeryje planai taip pat veikiausiai peržiūrimi. JAV kariams Afrikoje įsakyta rečiau dalyvauti misijose ir mažiau rizikuoti. Šiemet Pentagonas informavo AFRICOM, kad per trejetą metų specialiosios pajėgos Afrikoje gali būti sumažintos 50 proc. Norėdami užpildyti atsivėrusią spragą, britai, prancūzai ir jų sąjungininkai turėtų dislokuoti daugiau savo karių.

Nubrėžti liniją

Yra manančiųjų, kad reikia daugiau, o ne mažiau karinių veiksmų. Antskrydžiais vakariečiai galėtų nukauti daug priešų ir sustabdyti organizuotus IVPVA žingsnius metams, o gal ir keliems. Bet vien antskrydžiais grupės tikriausiai neįveiktum. „Galėtume eliminuoti vadovybę, bet ar nuo to būtų geriau?“ – klausia vienas britų karininkas. Vakarų karininkai kalba, kad reikia ilgam įsipareigoti mokyti, aprūpinti ir padėti vietinėms pajėgoms, o prireikus ‒ teikti aviacinę paramą.

Generolas M. Hicksas džihadizmo stiprėjimą Afrikoje lygina su Talibano įsitvirtinimu Afganistane 1993 m. „Vakarams keliama grėsmė kol kas užuomazgos fazėje ir su tuo galima tvarkytis prieinama kaina ir kraujo, ir turto prasme“, – teigė generolas. Pūliniui leidus tvinkti toliau, grėsmė gali pasiekti tokius mastus, kad Vakarų pajėgos bus priverstos įsikišti tiesiogiai ir visuotinai.

Bet nuo 2001 m. Afganistane veikiančios Vakarų pajėgos išmoko dar vieną pamoką – vien karine intervencija problemos neišspręsi. Ja galima sutrikdyti džihadistus ir laimėti laiko, kad vėl palenktum nepatenkintus ir likusius paraštėse į savo pusę. Iš esmės tai apsiaustų Afrikos šalių vadovų darbas ‒ jei tik jie tam pasiruošę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų