Alessandra Troncone (Gintarės Žaltauskaitės nuotr.)

A. Troncone: „Viešosiose erdvėse rodydamas meno kūrinį visada rizikuoji“

A. Troncone: „Viešosiose erdvėse rodydamas meno kūrinį visada rizikuoji“

Viena šiųmetės Kauno bienalės kuratorių – italė Alessandra Troncone – didžiausiu jos iššūkiu pavadino siekį suderinti vietos ir tarptautinį kontekstus. Kodėl tai svarbu ir ką apskritai šiuolaikinio meno parodai reiškia kontekstas, ji kalbėjo su IQ kultūros redaktore Viktorija Vitkauskaite.

– Kaip reikėtų interpretuoti šiųmetės bienalės temą „Po išvykimo / Prieš atvykstant“?

– Bienalės tema visų pirma perteikia kelionės idėją: leisdamasis į ją ne visuomet iš anksto aiškiai žinai, kur link keliauji. Todėl tema telkiasi į tą tarpinę būseną – kai dar nesi pasiekęs tikslo, bet jau pajudėjai. Tačiau kartu nusprendėme į šią temą pažiūrėti ir kiek konceptualiau. Geografiniu ir istoriniu atžvilgiu mes žvelgiame į Lietuvą kaip į posovietinę šalį, jausdami, jog ji, kaip ir kitos Sovietų Sąjungai priklausiusios valstybės, dabar yra tranzitinėje zonoje. Praeitis yra visai šalia jūsų, Sovietų Sąjungos žlugimas – dar nesena istorija. Ir visos jai priklausiusios valstybės šiandien iš naujo atranda savo tapatybę, idėjas, iššūkius. Šiuo atveju tema „prieš atvykstant“ reiškia ir susijaudinimą dėl tos ateities, kuri laukia jūsų šalies.

– Vakariečiai į jūsų minimą posovietinių šalių praeitį neretai žvelgia kaip į egzotiką ir atvykę čia pirmiausia ieško to istorijos puslapio reliktų. Tačiau patiems vietiniams tas puslapis būna jau įgrisęs, jie nori kuo greičiau tai pamiršti ir akcentuoti alternatyvą – tariamą ar esamą šalies „vakarietiškumą“. Ar teko su tuo susidurti Kaune?

– Per vienus pasiruošimo bienalei metus Kaune man teko būti keturis kartus. Su kitais kuratorių komandos nariais čia susitikdavome kas kelis mėnesius. Galiu pasakyti, kad jau vien per tuos metus mieste pamačiau nemažai pokyčių. Manau, kad tam daug įtakos turi ir projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“: jau juntamas pasiruošimas jam, daug gyvybės, energijos. Taigi šiuo atžvilgiu to vakarietiškumo tikrai yra, bet jo pastebiu ir kitose buvusiose sovietinėse šalyse. Anksčiau man yra tekę dirbti Lenkijoje, Ukrainoje, Čekijoje. Sakyčiau, kad visos šios valstybės yra įžengusios į skirtingus etapus. Man susidarė įspūdis, kad Lenkija savo tikslą jau pasiekė – ji atsidūrė ten, kur norėjo. Lietuva vis dar juda, atsilieka keliais žingsniais.

Vakariečiui žvelgti į buvusias komunistines šalis ieškant egzotikos – rizikingas dalykas. Mes tos rizikos stengėmės išvengti įsigilindami į miesto istoriją ir konkrečias vietas, kuriose vyksta bienalė. Mums buvo labai svarbu per tuos pastatus, kuriuose eksponuojame kūrinius, pamatyti Kauno ir visos šalies istoriją. Didžiausias mano asmeninis tikslas šioje bienalėje buvo suderinti vietos ir tarptautinį kontekstus. Sakyčiau, kad tai ne tik Kauno, bet apskritai visų šiandien vykstančių meno parodų tikslas – išlaikyti vietos ir globalaus kontekstų pusiausvyrą. Viena vertus, privalai paisyti lokalaus konteksto, atsižvelgti į konkrečios vietovės praeitį. Kita vertus, yra tam tikros, sakykime, taisyklės, kurios parodą perkelia į tarptautinį lygmenį.

„Dingęs bagažas“ stotyje (Remio Ščerbausko nuotr.)

– Kaip dėliojote savo kuruojamos bienalės dalies žemėlapį – pirmiau pasirinkote vietas, o tada galvojote apie kūrinius, ar atvirkščiai?

– Pagrindines vietas – tokias kaip Kauno paveikslų galerija ar traukinių stotis – jau buvo paskyrę bienalės organizatoriai. Tad šiuo atveju pradėjome nuo konkrečių erdvių, o jau tada sprendėme, kuriuos menininkus ir meno kūrinius rinktis. Tačiau buvo ir priešingai: pavyzdžiui, pirmiausia nusprendėme į bienalę įtraukti Deimanto Narkevičiaus videokūrinį „Aplankant Soliarį“. Vėliau svarstėme, kur jį eksponuosime, ir nutarėme, kad tam prasmingiausia erdvė būtų M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Šiųmetė bienalė vyksta ne tik tradicinėse muziejų erdvėse, bet ir neįprastose vietose. Štai italų menininko Alberto Garutti kūrinį galima pamatyti Kauno autobusų stotyje: tiesiog eini ir užmini ant grindinio plytelės, ant kurios parašyta „Visi nueiti gyvenimo žingsniai mane atvedė čia, dabar“. Taip kiekvienas praeivis gali įžengti į šį kūrinį tiesiogine žodžio prasme net pats to nesuprasdamas. Tam nereikia kaip nors specialiai ruoštis, planuoti vizito, pirkti bilieto – kūrinys pats ateina į tavo gyvenimą.

– Ar išvesdami bienalės kūrinius iš galerijų, muziejų į viešąsias erdves tikitės pritraukti ir daugiau auditorijos?

– Taip. Kita vertus, taip elgdamasis kuratorius turi būti labai atsargus. Viešosiose erdvėse eksponuoti meno kūrinius visuomet yra rizikinga. Visų pirma daugelis žmonių iš meno vis dar dažnai tikisi grožio. Jei eksponuodamas nebūsi atsargus, nepažvelgsi į kontekstą jautriai, efektas gali būti priešingas. Praeiviai pamatys meno kūrinį, kurio nesupras, ir galvos, kad neverta eiti į galeriją apžiūrėti likusios parodos. Tad šiuo atžvilgiu viešosios vietos yra didelė rizika: jose eksponuojamą kūrinį pamato visi ir visi apie jį turi savo nuomones.

Manau, kad meno kūrinys žmogų gali įtraukti emociškai net ir tuo atveju, jei jis visiškai nieko nežino nei apie jo autorių, nei apskritai apie šiuolaikinį meną. Štai kad ir minėtas A. Garutti kūrinys: perskaitęs tą sakinį imi mąstyti apie savo praeitį, o tam juk nereikia jokio specialaus pasiruošimo – tiesiog pasikliauk emocijomis. Be abejo, yra ir kitokių darbų, konceptualesnių, reikalaujančių didesnio žiūrovo susitelkimo.

Pažvelk – tai menas (Martyno Plepio nuotr.)

Prie Kauno traukinių stoties eksponuojame ukrainiečių menininko Mykolos Ridno instaliaciją „Dingęs bagažas“. Jį įkvėpė Kauno gete kalintos menininkės Ester Lurie istorija: ši moteris piešiniais dokumentavo gyvenimą gete, o savo kūrinius dėdavo į keraminius puodus ir juos užkasdavo. M. Ridnas sukūrė žmogaus ūgio puodynes, į kurių vidų pažvelgę žmonės gali pamatyti E. Lurie piešinius. Teko stebėti, kaip praeiviai pirmiausia pamato puodynes, prieina jų apžiūrėti, o tada ima ieškoti papildomos informacijos. Sakyčiau, šiuo aspektu instaliacijai pasirinkta vieta suveikė tikrai efektyviai.

– Kaip, kaskart atvykusi dirbti į kitą šalį, susiformuojate jos konteksto vaizdinį? Juk įvairių žmonių pasakojimai apie praeitį gali būti visiškai skirtingi – teberastume tokių, kurie ilgisi sovietmečio. Tad kaip iš jų iškristalizuojate šį tą panašaus į objektyviąją istorinę tiesą?

– Tai labai sunkus klausimas, nes jis siejasi su prieštaringa istorijos prigimtimi. Faktai yra objektyvūs, bet tai, kaip juos priimame, visuomet subjektyvu. Deja, turiu pripažinti, kad ir Italijoje yra žmonių, kurie ilgisi fašistinės šalies praeities. Bet ėmęs gilintis į istoriją ir susipažinęs su faktais matai, kad tuo periodu dėjosi blogi dalykai. Todėl įprastai stengiuosi pabendrauti su kuo daugiau skirtingų žmonių, susipažinti su istoriniais faktais ir iš viso to susiformuoti savo supratimą apie tai, kas toje šalyje ar vietovėje vyko anksčiau.

Labai įdomu pastebėti, kad dažniausiai istorinių įvykių vertinimas atveria ir skirtingų kartų kontrastus. Senesni žmonės neretai yra prisirišę prie sovietinės praeities, jaučia nostalgiją. Jaunimas į tai žvelgia jau visiškai kitaip. Ypač tai pajutau bendraudama su vietiniais Ukrainoje. Ir klausydamasis tų skirtingų pasakojimų supranti, kokia daugiasluoksnė yra istorija.

 

A. Troncone

Gimė 1984 m. Neapolyje.

2012 m. Sapienzos universitete Romoje apsigynė daktaro disertaciją, kurioje tyrinėjo Italijos parodų istoriją XX a. 7 ir 8 dešimtmečiuose.

Dalyvavo kuratorystės programose ir dirbo kuratore Amsterdame, Kijeve, Varšuvoje, Prahoje.

Šiuo metu yra viena šiuolaikinį meną ir archeologines vietoves jungiančio projekto Neapolyje vadovių, taip pat dėsto Neapolio menų akademijoje.

2019 m. tapo viena iš Kauno bienalės tarptautinės kuratorių komandos narių. Kiti kuratoriai: Neringa Stoškutė (Lietuva), Elisabeth Del Prete (Italija), Danielis Milnesas (Didžioji Britanija), Lýdia Pribišová (Slovakija).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų