Aurimas Švedas (Fotobanko nuotr.)

Istorikas A. Švedas: „Atmintis su mumis žaidžia ir nuolat save perkuria“

Istorikas A. Švedas: „Atmintis su mumis žaidžia ir nuolat save perkuria“

Kultūros istorikas, Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto docentas dr. Aurimas Švedas sako, kad šiandienos Lietuvoje jo kolegų bendruomenė išgyvena aukso amžių. Su pašnekovu IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie kintantį istorikų vaidmenį ir kodėl jiems svarbu neužsidaryti bibliotekose.

– Įvairiose viešosiose diskusijose vis iškyla klausimų, ką šiandien galime vadinti kultūra. Kaip šią sąvoką suprantate jūs – kultūros istorikas?

– Viena VU Istorijos fakulteto studijų programų yra kultūros istorija ir antropologija. Joje nėra nė vienos disciplinos, kurią griežtąja prasme laikytume menotyrine. Istorikai ieško savojo apibrėžimo, kuris yra tolokai nuo aukštosios kultūros kaip vienintelio kultūros objekto supratimo. Kalbame ne tik apie elito kultūrą (kuri, žinoma, taip pat svarbi), bet ir apie mums reikšmingą kasdienybės kultūrą. Tai yra darbo, kasdienių tarpusavio santykių, vaiko gimimą ir auginimą gaubiančią kultūrą. Savo kultūrą turi ir karas: pavyzdžiui, sutariama, kad pasidavę jo belaisviai nusipelno gailestingumo. Sportas taip pat turi savo kultūrą. Galime sakyti, kad pasaulio futbolo čempionatai tam tikru atžvilgiu yra ir geopolitika, ir verslas, ir šiuolaikinė karo sublimacijos forma, kartu ir tarptautinis kultūrinis įvykis.

Kultūra yra pernelyg platus laukas, kad jį visą galėtų aprėpti vienos studijų programos studentai. Manau, istorikai sąmoningai nelenda į tas sferas, kuriose labai sėkmingai dirba kinotyrininkai ar literatūrologai. Kita vertus, kiek tenka stebėti man labiausiai imponuojančius savo srities specialistus – Agnę Narušytę, Giedrę Jankevičiūtę, Živilę Pipinytę ir daug kitų, – jie visi, įsigilinę į savo dalyką, ilgainiui pradeda užsiimti kultūros istorijos studijomis. Juk labai sunku kalbėti apie fotografiją, paveikslą, kino filmą, ištraukus jį iš supančio ryšių, kontekstų ir prasmių lauko.

– Jūsų kuriama LRT radijo laida „Istoriko teritorija“ pasižymi temų įvairove – nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros gaisro iki serialo „Sostų karai“. Ar neteko papildomai aiškinti kolegoms ar pašnekovams, jog šios sritys – taip pat istoriko laukas?

– Šiandienos Lietuvoje istorikų bendruomenė yra kaip niekada įvairi. Tam tikru atžvilgiu šis cechas išgyvena aukso amžių. Dar niekada mūsų nebuvo tiek daug, dar niekada neturėjome tokios laisvės ir tiek daug galimybių. Natūralu, kad nėra vienos sampratos, kuo turėtų užsiimti istorikas ar koks yra kultūros istoriko amatas. Bet šalia tradicinio požiūrio į istoriką kaip politinio elito, karo, diplomatinių derybų tyrinėtoją egzistuoja ir kiti. Man labai smagu, kad fakultete, kuriame dirbu, atstovaujama maksimali tų požiūrių įvairovė.

Kurdamas radijo laidą nenorėjau parodyti vien istoriko požiūrio į praeitį, istoriją, atmintį ir tai, kaip šie dėmenys susijungia. Man labai įdomu susirasti pašnekovų, kurie nebūdami istorikais domisi tais pačiais bendražmogiškais dalykais. Praeities, istorijos ir atminties laukas yra didžiulis. O istorikų pernelyg mažai, kad jie galėtų užsiimti viskuo, kas šią akimirką domina visuomenę. Natūralu, jog šalia akademinius tyrimus atliekančių žmonių yra entuziastų, rekonstruojančių, pavyzdžiui, istorinę virtuvę, besigilinančių į tai, kaip buvo kaldinami kalavijai, ar dėmesingai studijuojančių savojo miesto praeitį. Šiuos dalykus jie gali išmanyti net geriau nei akademikai, nes tam paskiria savo gyvenimus. O kur dar, pavyzdžiui, komiksų kūrėjai, meninių kino filmų komandos, romanų autoriai – tam tikru atžvilgiu istorijos bei atminties teritorija priklauso ir jiems, todėl praeities tyrinėtojas tėra vienas iš dialogo, kuriame gimsta šiuolaikinės istorinės kultūros formos, dalyvių.

– Esate citavęs prancūzų istoriką Pierre’ą Norą, teigusį, jog šiandien vykstantys globalizacijos, demokratizacijos procesai tuo pat metu provokuoja atminties eroziją. Kaip manote, ar istoriko misija yra tą eroziją sustabdyti?

– Atminties studijų lauke dirba labai daug teoretikų, kurie nėra vien istorikai: jie ateina ir iš kultūrologijos, antropologijos, filosofijos, literatūrologijos lauko. Ir nuomonių, kaip reikėtų interpretuoti tai, kas darosi su individo ir visuomenės atmintimi, yra labai įvairių. Vieni teoretikai mano, kad atmintis dabar išgyvena bumą: mes jai atnašaujame, o ji pasiglemžia mūsų gyvenimus ir nebeleidžia rūpintis dabartimi. Kiti teigia priešingai, pavyzdžiui, apie atminties eroziją kalbantis P. Nora.

Manau, jis teisus sakydamas, kad greitesnis gyvenimas verčia mus telktis į šiandieną. Nebėra laiko lėtai skaityti sudėtingoms storoms knygoms apie praeitį. Beje, pasikeitė ne tik mūsų santykis su laiku, bet ir su erdve. Nuo Lisabonos ir jame esančio Šv. Jeronimo vienuolyno šiandien mus skiria maždaug šešių ar septynių valandų skrydis ir palyginti nedidelė pinigų suma kredito kortelėje. Taigi, daugelį dalykų, apie kuriuos prieš pusšimtį metų žmonės tik skaitė knygose, mes galime paliesti ne tik žvilgsniu, bet ir pirštais. Kitaip sakant, šiandien turime galimybę patirti istoriją naujais būdais ir kartu prarasti supratimą apie jos vertę. Ją vartojame labai aktyviai, bet ir labai vienpusiškai: darome asmenukes, pasižymime, kad čia buvome, bet nebemąstome, ką mums tai reiškia. Istorija dabar iš tiesų yra intensyvios politikos ir rinkodaros (beje, raginančios ją vartoti kuo ekstravagantiškiau atostogų metu) dalis. Tai man kelia nerimą.

Per kelis dešimtmečius įvyko tokie tektoniniai lūžiai, kurių istorikai negalėtų sustabdyti net ir norėdami – tiesiog neturi tam priemonių. Apskritai manau, kad dažnu atveju jie patys iki galo nesupranta, kokia dabar situacija, nes to niekas nesuvokia. Graikų istorikas Antonis Liakas, mėgindamas nusakyti šią keistą, unikalią ir ekstremalią situaciją, yra pavartojęs gražią metaforą: praeities dinorauzai ištrūko iš teminio parko (t. y. bibliotekų bei universitetų auditorijų) ir dabar klajoja tarp mūsų. Ne visi iš šių dinozaurų yra nepavojingi, kai kurie trokšta kraujo.

Vienintelis dalykas, ką istorikai gali daryti – nepasislėpti bibliotekose nuo to, kas vyksta. Nes taip prarandamas buvimo čia ir dabar jausmas. O istorikas yra visuomenės narys: jis turi jausti, kuo gyvena jo laikotarpio žmonės, kokius svarbiausius egzistencinius klausimus jie sprendžia. Svarbiausia būti labai jautriems tam, kas vyksta, dėmesingai stebėti ir neapsigauti sakant, kad tik mes vieninteliai galime tai suprasti. Aš manau, kad istorikai šiuo atveju nėra unikalūs – visa humanitarų bendruomenė ieško atsakymų, kas darosi su pasauliu ir kaip jame būti.

– Galbūt medituoti, kaip siūlo populiarusis istorikas Yuvalis Noah Harari?

– Galbūt. 2009-aisiais indų kilmės amerikiečių istorijos teoretikas Dipeshas Chakrabarty tekste „Istorijos klimatas. Keturios tezės“ suformulavo labai svarbų klausimą – kaip įmanoma mąstyti ir kalbėti apie istoriją, jeigu gyvename dabartyje, kuri galbūt nebeturės ateities? Todėl istorikai turi būti čia ir dabar. Istorija kaip disciplina, anot D. Chakrabarty, remiasi prielaida, kad mūsų pra¬eitis, dabartis ir ateitis yra sujungtos žmogiškosios patirties tęstinumo. Todėl manojo cecho žmonės visų pirma turėtų medituoti bandydami apčiuopti šių trijų laiko dimensijų jungtis ir visokeriopai prisidėti prie dabarties formų kūrimo.

2017 su Daliumi Abariumi (kairėje) ir Kipru Mašanausku pristatant projektą „Gloria Lietuvai“ (Fotobanko nuotr.)

– Ar vertindami praeitį galime pasikliauti individo atmintimi ir tuo, ką jis mums apie tai pasakoja? Kokia šiuo atveju jūsų kaip pokalbių laidos kūrėjo ir kelių knygų apie iškilias asmenybes autoriaus patirtis?

– Manau, ir po šio pokalbio mudu skirtingai atsiminsime, kaip ir apie ką kalbėjomės, o perskaitęs tekstą tikriausiai būsiu nustebęs. Iš tiesų atmintis su mumis žaidžia, ji nuolat save perkuria. Tačiau be žmogiškosios atminties arba užmaršties archyvo kartais tiesiog nebeturime kitų šaltinių, todėl tik ja viena ir tegalime pasikliauti. Daugelio sovietmečio, Nepriklausomos Lietuvos istorijos niekaip negalėsime rekonstruoti be žmogaus atminties. Kita vertus, kalbantis su žmonėmis man labai svarbu ne tik tuomečiai jų poelgiai bei šiuos nulėmusios priežastys, bet ir jų pastangos atsakyti į klausimą: „Kokia yra mano patirčių prasmė šiandien?“ Istorija prisipildo prasmės tada, kai sau užduodame šį klausimą.

Ilgus, prasmingus gyvenimus, sklidinus įvairių, dažnai ribinių patirčių, gyvenę žmonės man yra labai įdomūs pašnekovai, nes jie gali papasakoti ne tik apie tai, kaip buvo, bet ir kaip jie tada sprendė pačią svarbiausią egzistencinę problemą: kaip išlikti žmogumi? Kaip išgelbėti savo sielą?

– 2016 m. VU studentai jus išrinko geriausiu Istorijos fakulteto dėstytoju. Tuomet sakėte, kad dėstydamas daugiausia dėmesio skiriate ne klausimui, kaip buvo iš tikrųjų, bet bandymams suvokti, ką, kaip ir kodėl atsimename apie praeitį. Ar apskritai įmanoma atsakyti, kaip buvo iš tikrųjų?

– Istorikai tyrinėja realybę, kurios nebėra. Tuo skiriamės nuo gamtos mokslų atstovų, kurie dažnu atveju juos dominančius reiškinius gali atkurti ir stebėti dirbdami laboratorijose. Pateiksiu vieną pavyzdį. Mes matome nediduką sudužusio vitražo fragmentą – keturias baltas kojas – ir turime atsakyti į klausimą, ar vitraže buvo pavaizduotas žirgas, ar vienaragis. Kartais istorikai suklysta. Šios klaidos leidžia suvokti mūzai Klėjai tarnaujančiųjų dramatizmą – einame tiesos link, bet ji vis tiek išlieka nepasiekiama ir neaprėpiama. Viltis viena: jeigu šiandien konkretų klausimą galime ištirti 50 proc. tikslumu, galbūt ateityje mūsų kolegos turės naujų šaltinių, naujų interpretavimo būdų ir į jį atsakys 75 proc. tikslumu. Parašęs knygą istorikas niekada negali dėti taško ir sakyti, kad po jo jau niekas daugiau šia tema nieko nepasakys. Ateis jauni, alkani istorikai, tirs tas pačias temas, koreguos esančias išvadas. Todėl užsiminęs apie istorijos dramatizmą turiu pasakyti, kad čia pat slypi ir jos grožis – nuolatinė nenutrūkstanti kūryba.

– Kartais kai kuriuos faktus ar jų interpretacijas į atminties paviršių vėl ištraukia ne istorikai, bet publicistai, rašytojai, viešųjų ryšių specialistai ir kiti. Pirmiausia kalbu apie Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ atvejį, kai autorius kaltintas tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimu ir konkrečių partizanų šmeižtu. Kas, jūsų nuomone, labiausiai lėmė šį skandalą?

– Čia į vieną kamuolį susipynė labai daug dalykų. Tikiu rašytojo išsakyta mintimi, kad visų pirma jis apie partizanų karą norėjo pasakoti savo – tuomečių trisdešimtmečių – kartai. Pasakoti būtent tokiu būdu, kaip, autoriaus įsivaizdavimu, jie galėtų išgirsti šią istoriją, ją suprasti, atpažinti egzistencines situacijas, susitapatinti su jose buvusiais žmonėmis. Kaip istorikas ir rašantis žmogus galiu suprasti, kad mes turime teisę pasirinkti tam tikrą pasakojimo strategiją. Beje, M. Ivaškevičiaus kartos žmonės suprato rašytojo intencijas.

Kitas dalykas – partizanų karas priklauso ir istorijos, ir gyvosios atminties sferoms, o tai jau reikalauja empatijos iš kalbančio apie skausmingą praeitį asmens. Akivaizdu, kad rašytojas turi teisę rinktis pasakojimo strategiją, o tam tikra atminties grupė turi teisę pasijusti įskaudinta, jeigu, jos nuomone, pasakotojas nepademonstravo deramos atidos ir jautrumo. Čia prieinu prie trečiojo niuanso – autoriaus apsisprendimo kaip savo romano simbolį naudoti Jono Žemaičio personaliją. Tai – svarbi romane kuriamo pasakojimo strategijos dalis, tačiau šio pasirinkimo kaina yra aukšta. Jeigu rašytojas pagrindiniu romano personažu būtų pasirinkęs, tarkim, Joną Aukštaitį, tai jau būtų visai kitas postmodernistinio žaidimo strategijos lygmuo. Rašytojas būtų turėjęs didesnę manevro laisvę paaiškinti savo sprendimus, o visuomenė būtų įgijusi papildomų galimybių interpretuoti tekstą. Jei neklystu, M. Ivaškevičius pats yra pripažinęs, kad dabar pagrindiniu savo romano herojumi turbūt nesirinktų realaus žmogaus prototipo.

Dar svarbu tai, kad visuomenė nebuvo ir iki šiol nėra pasiruošusi skaityti tokį romaną kaip „Žali“, kitaip sakant – pristigo elementarių gebėjimų suprasti ir interpretuoti grožinės literatūros tekstą. Teatro kritikas Vaidas Jauniškis juokavo, kad leidyklai pasiryžus trečią kartą kartoti tiražą reikėtų išleisti įvadą „Žali“ žaliems“. Šis įvadas esą padėtų knygą skaityti, suvokti ir interpretuoti. Iš tiesų dauguma kritikų šį literatūrinį kūrinį skaitė ir citavo pažodžiui, iš jo reikalavo istorinio tyrimo tikslumo. Išvardijau vos keturias priežastis iš begalybės visų, sukūrusių tą degųjį mišinį. Ir net nesu tikras, ar pasakiau svarbiausias.

– „Literatūros ir meno“ publikacijoje rašėte, jog istoriko kaip autoritetingo archyvų ir visuomenės tarpininko era baigėsi. Šiandien iš jo reikalaujama sudominti, pasiaiškinti, kuo jo veikla naudinga, taip pat pralinksminti ar sujaudinti. Ar, jūsų nuomone, su šiais pokyčiais istorikai susitaikė?

– XIX a. ar XX a. pirmojoje pusėje istoriko eksperto, iš kurio laukta, kad jis pasakys galutinę ir neginčijamą savo nuomonę, kaip buvo iš tikrųjų, vaidmuo buvo labai komfortiškas. Tačiau tai jau praeitis. Šiandien iš universitetuose ir institutuose dirbančių praeities tyrinėtojų norima labai daug. Būti vien geru istoriku nebepakanka – reikia dar susikurti vaidmenį ir jį gerai atlikti viešojoje erdvėje. Jei tiesiog rašai knygas, bet nesi nuomonės formuotojas, tavo sklaidos laukas tampa labai menkas, o galimybė pasiekti žmones, kuriems galbūt reikia tų idėjų – nykstamai maža. Įprastai istorikai nėra pasiruošę dalyvauti toje, anot Williamo M. Thackeray, tuštybės mugėje, kurios gyvastingumu rūpinasi šiandienos žiniasklaida. Tačiau akivaizdu, kad praeities tyrinėtojai mokosi sudėtingo išgyvenimo XXI a. medijų pasaulyje meno. Įprasta, jog šiame pasaulyje visi šaukia ir niekas nesiklauso.

Man dabartiniame Lietuvos viešajame gyvenime ypač trūksta žmonių, vadinamų viešaisiais intelektualais, kurie, nepaisant visų mano paminėtų aplinkybių, būtų apsisprendę būti viešojoje erdvėje ir dirbti visuomenės labui: rašyti komentarus, duoti interviu, dalyvauti diskusijose svarstant įvairius, dažnai nemalonius klausimus.

Pokalbių su I. Veisaite knyga paskelbta geriausia 2018 m. publicistikos ir dokumentikos srityje. (Scanpix nuotr.)

– Vienas rėksmingų diskusijų pavyzdžių buvo Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ apie Holokaustą Lietuvoje ir vėliau jos paskelbti melagingi teiginiai apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Išties kurį laiką galėjo atrodyti, kad viešųjų ryšių ekspertė yra kompetentingiausia istorikė Lietuvoje. Bet galbūt esama ir istorikų bendruomenės kaltės? Juk jei ekspertai nesivelia į diskusiją, neskuba atsakyti į visuomenei kylančius klausimus, tada žmonės gręžiasi į tą, kuris garsiausiai šaukia?

– Holokausto tema faktų atrankos, analizavimo ir interpretavimo atžvilgiu lietuvių istoriografijos yra ganėtinai nuodugniai ištirta. Solidūs istorikai prirašę tomų tomus, bet jie neperžengia ekspertinio žinojimo ribų ir nefunkcionuoja visuomenės istorinėje kultūroje. Tiesą sakant, istorijos mokslas šiandien sudaro labai nedidelę šiuolaikinės istorinės kultūros dalį. Tad atsiranda tarpininkų tarp archyvų, universitetų auditorijų, viešosios erdvės ir visuomenės poreikis. Šie tarpininkai idealiu atveju turėtų atlikti „idėjų kontrabandininko“ vaidmenį (taip elegantiškai savo veiklą yra apibūdinęs prancūzų rašytojas Michelis Tournier). Kartais šį vaidmenį prisiima tokie žmonės kaip Tomas Venclova, parašęs asmeninę Vilniaus istoriją, parengęs puikų gidą po šį miestą, publikavęs daug kitų akademiniu požiūriu solidžių tekstų. O kartais – tokie kaip R. Vanagaitė. Jos „Mūsiškiai“ amato atžvilgiu man nepasirodė kokybiška knyga, joje radau dalykų, kuriuos vertinu skeptiškai arba kritiškai. Bet buvau linkęs su jais susitaikyti, nes supratau, kad ši knyga atliko akademinio lauko ir visuomenės tarpininko vaidmenį, suaktualino nepatogius klausimus.

Kalbant apie R. Vanagaitės komentarus Vanago atžvilgiu, man sunku pasakyti, kodėl ji taip elgėsi – ar dėl neišmanymo, ar darydama viešųjų ryšių akciją. Tačiau galiu kalbėti apie tai, ką darė ir ko nedarė istorikai. Manau, jei mūsų bendruomenė būtų anksčiau įsitraukusi į įsižiebusį atminčių konfliktą, paaiškinusi, kokias ir kodėl klaidas savo komentaruose padarė R. Vanagaitė, galbūt pykčio bangų būtų kilę mažiau ir gal jų poveikis būtų mažesnės griaunamosios jėgos. Žinoma, greitai sureagavo Arvydas Anušauskas – vienas geriausių aptariamos srities ekspertų, tačiau dalis visuomenės jo žodžius priėmė kaip politiko kalbėjimą. O mes, istorikų bendruomenė, pavėlavome maždaug savaite, todėl padariniai buvo ganėtinai dramatiški.

– Jei tokių atvejų pasikartotų šiandien, ar istorikai reaguotų greičiau?

– Nesu tuo tikras. Akivaizdu, kad žmonės jaučia talentingai parašytų istorinės publicistikos, istorijos populiarinimo, pagaliau visuomenės ir kultūros kritikos žanrui priskirtinų knygų stygių. Tik nežinau, ar istorikai pasiryžę jas rašyti. Už tai universitete dėstantis istorikas profesionalas negauna jokių jam būtinų akademinės veiklos taškų, kad ir kaip bjauriai biurokratiškai tai skamba. Iš esmės turi apsispręsti, ar telksiesi į akademinę veiklą, ar tarnausi visuomenei ir tuo metu nerašysi to, kas padėtų kurti savo įvaizdį mokslo konkurencijos pasaulyje ir medžioti „akademinius ordinus“. Beje, šis darbas ne tik nepalankus, bet ir labai sudėtingas, nes tikrai nėra paprasta rašyti patraukliai, aiškiai formuluoti mintį, nesislėpti už citatų ir nepaleisti skaitytojo dėmesio. Taigi nežinau, ar istorikai rašys tokias knygas. Bijau, kad ne. O tai reiškia, kad didelė ir svarbi istorinės kultūros lauko dalis formuosis nedalyvaujant profesionaliems praeities tyrinėtojams.

Akivaizdu, kad XX a. istorijos ir atminties teritorijos yra lyg miškas sausros metu, todėl jame bet kurią akimirką gali vėl įsiplieksti viską niokojančių gaisrų. Tad istorikai neturėtų sakyti „Tai mūsų neliečia! Kas nori susivokti sudėtinguose klausimuose – tegul eina į bibliotekas!“ ir leisti minėtiems atminčių gaisrams niokoti mūsų visuomenės gyvenimą.

– Ar jūs tokiomis savo veiklomis kaip radijo laida, knygos, diskusijos irgi jaučiatės tarnaujantis visuomenei?

– Tiesiog bandau į viena sulieti savo kaip istoriko tyrimų lauką ir įvairius savo kaip žmogaus interesus bei pomėgius. Man tai labai svarbu. Gyvenime siekiu kiek įmanoma daugiau vientisumo. Nenorėčiau kasdien iki 17 val. kankintis darbe, o vėliau „gyventi sau“, daryti tai, kas džiugina širdį. Todėl sakytinei istorijai, arba ilgojo pokalbio žanrui, priskirtinų knygų rašymo, istorinės publicistikos tekstų rašymo „Literatūrai ir menui“, diskusijų moderavimo ar radijo laidos kūrimo neinterpretuoju kaip sąmoningo siekio reikštis viešojoje erdvėje ar kaip tarnystės visuomenei – man tiesiog taip viskas susiklostė. Mėgstu su išmintingais ir turinčiais ką papasakoti žmonėmis kalbėtis apie įvairius dalykus (rengdamas su jais pokalbius ar skaitydamas ir komentuodamas šių žmonių parašytas knygas), tad ilgainiui mano veikla tapo įvairi.

 

 

A. Švedas

Gimė 1974 m. Dusetose.

2006 m. VU apgynė daktaro disertaciją „Sovietinė Lietuvos istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos“. Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos rengiamame geriausių 2006 m. disertacijų konkurse tapo laureatu.

Dėstomi dalykai: „Istorijos ir antropologijos mokslų įvadas: didieji istorijos klausimai“; „Kinas ir istorija“; „Teoriniai atminties studijų pagrindai“; „Istorijos komunikacija, praeities vartojimas ir tapatybių konstravimas“; „Istoriografija tarp mokslo ir meno: istorijos pasakojimo formų įvairovė XXI amžiuje“.

Svarbiausios publikacijos: „Visa istorija yra gyvenimas: 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas“, „Epizodai paskutiniam filmui. Režisierius Almantas Grikevičius“ (kartu su Lina Kaminskaite-Jančoriene), „Piešimas buvo tarsi durys. Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas“, „In the Captivity of the Matrix: Soviet Lithuanian Historiography, 1944–1985“, „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų