Baigęs studijas Vilniuje, A. Stauskas grįžo gyventi ir dirbti į Dusetas. (Viktorijos Vitkauskaitės nuotr.)

A. Stauskas: „Kai miesteliuose nelieka jaunimo – nelieka ir perspektyvų“

A. Stauskas: „Kai miesteliuose nelieka jaunimo – nelieka ir perspektyvų“

Kultūros centro Dusetų dailės galerijoje surengta Šarūno Saukos paroda pernai pritraukė beveik dešimtkart daugiau žmonių, nei gyvena pačiose Dusetose. Tačiau už tokių įspūdingų skaičių slepiasi kasdienis nelengvas darbas, tuštėjimo jausmas ir aštroka realybe pagardintas optimizmas. Apie visa tai su šios kultūros įstaigos direktoriumi Alvydu Stausku kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Šiemet Dusetos yra Lietuvos mažoji kultūros sostinė. Kaip šis titulas pasijuto jūsų ir jūsų vadovaujamos galerijos veikloje?

– Mažosios kultūros sostinės, žinoma, gauna mažiau dėmesio nei didžiosios, mažiau ir finansavimo. Tai – ūkinė šio reikalo pusė. Tačiau moraliniu atžvilgiu toks titulas tampa šansu susitelkti bendruomenei, pajusti pasididžiavimą savo miestu ar miesteliu.

Dusetos visuomet turėjo išskirtinumo, nes jose visais laikais gyveno daug ryškių asmenybių. Dusetų krašte gimė, augo, mokėsi Antanas Vienažindys, Paulius Širvys, Kazimieras Būga, Jonas Jakštas, Meilė Kudarauskaitė, būrys kalbininkų. Iš jaunosios kartos paminėčiau aktorių Nerijų Gadliauską, kultūros istoriką Aurimą Švedą. Mūsų krašte visada pulsavo kultūros samprata, mes visuomet turėjome į ką lygiuotis. Be to, 1972 m. Raimondas Gapšys tuometėje Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje (dabartinėje gimnazijoje – IQ past.) įvedė sustiprintą dailės mokymą. Visų klasių moksleiviai kas savaitę turėdavo po penkias šešias dailės pamokas. Tokių mokyklų tuomet Lietuvoje buvo vos kelios. Mokėmės visko: tapybos, kompozicijos, meno istorijos, taikomosios dailės. Dabar sustiprinto mokymo nebeliko, tačiau muzikos mokykloje atsirado dailės skyrius ir taip susiformavo savarankiška Dusetų meno mokykla. Kartais juokaujame, kad Dusetose yra didžiausia menininkų koncentracija šalyje, atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Aišku, turbūt visi žino, kad čia gyvena Nomeda ir Šarūnas Saukos, atsikėlę į Dusetas vienai vasarai, o likę jau trisdešimčiai metų. Beje, Nomeda dirba ir dailės pedagoge mūsų mokykloje. Vien šios menininkų poros buvimas Dusetoms jau daro tam tikrą įtaką.

Taigi galime sakyti, kad Dusetoms tapus kultūros sostine nenustebome – kultūra čia visada buvo svarbi. Smagiausia, kad tapus mažąja kultūros sostine į renginius įsijungė ir žymūs mūsų kraštiečiai. Pavyzdžiui, ruošiantis organizuoti menų festivalį Dalius Abaris pasakė: „Šita šventė turi būti išskirtinė.“ Jis pats daug prisidėjo prie organizavimo ir netgi finansavimo. Aktyviai įsijungė ir A. Švedas – kelias dienas kalbino žymius menininkus, moderavo susitikimus. Džiugu, kad buvę mūsų mokyklos mokiniai grįžta į Dusetas su savo potencialu, žiniomis ir prisideda prie miesto veido formavimo.

Žinoma, jaučiame emigracijos įtaką – kaip ir kiekvienas Lietuvos miestelis, ypač esantis atokiau nuo didžiųjų miestų. Kai mokiausi K. Būgos mokykloje, ją lankė daugiau kaip 800 moksleivių. Dabar jų yra mažiau nei 300. 1983 m. buvome pirmoji laida, baigusi vidurinę su sustiprintu dailės mokymu. Mano klasė buvo ypatinga ir tuo, kad pusė moksleivių liko gyventi čia, Dusetose. Daugiau tokios statistikos niekada nebebuvo, o dabar iš abiturientų apskritai Dusetose pasilieka vienas arba nė vieno.

– Bet nenusiteikiate pesimistiškai galvodamas, pavyzdžiui, apie tai, kas ateityje rūpinsis galerija ir kultūros centru, kas juose lankysis?

– Vilties yra, nes vis išgirstu, kad koks menininkas mūsų apylinkėse įsigijo būstą ar jauna šeima persikraustė čia gyventi iš Vilniaus. Štai neseniai viena vertėja su šeima atsikėlė iš sostinės į Dusetas. Kitas lietuvių menininkas, nuo mažens gyvenęs Vokietijoje, dabar irgi su žmona persikėlė čia – įsikūrė sodyboje šalia ežero. Graži gamta, daugybė ežerų žmones traukia. Tikiuosi, nebus taip, kad visa Lietuva ateity išsivaikščios ar gyvens tik miestuose.

Kita vertus, nereikia turėti iliuzijų, kad kultūra išgelbės Dusetas ir pritrauks marias žmonių. Menininkai turi didžiulę įtaką formuojant įvairių miestų erdves: jie sugeba jas aptikti, įžvelgti potencialą ir paversti patraukliomis. Taip nutiko Vilniaus Užupyje. Tačiau nemanau, kad taip gali nutikti Dusetoms. Tai labiau didiesiems miestams būdingas reiškinys.

– Giedrė Kazlauskaitė neseniai vienos knygos recenziją pradėjo taip: „Regionuose mano širdį suspaudžia liūdesys. Gal dėl visa ko nykimo, daiktų ir reiškinių irimo, apleistumo, tuštėjimo, merdėjimo.“ Ar jums – regiono gyventojui – tokios nuotaikos ir tokios nuomonės yra pažįstamos?

– Be abejo. Vis kalbu optimistiškai, bet realybė rodo, kad dabar yra mokyklų tuštėjimo metas. Jaunų žmonių išėjimas iš miestelių – labai skausmingas reiškinys. Jei nėra vaikų – nėra ir perspektyvų. Ateityje teks uždaryti dar daugiau mokyklų, o jos, kaip ir bažnyčia, yra kertiniai akmenys miestelių identitetui, kultūrai, gyvybei. Kai miršta mokyklos, nyksta parapijos, o bažnyčia atrakinama tik kartą per savaitę ar per laidotuves – liūdna. Jeigu per metus miestelyje miršta 50 žmonių, o gimsta tik 10, toks santykis baugina.

Pokyčių matau ir kalbant apie kultūros renginius. Dar prieš kokius penkerius metus nebuvo taip sunku pritraukti vietos lankytojų, kaip dabar. Turi ypač stengtis, galvoti, kviesti. Pirmiausia gyventojų tiesiog sumažėjo. Be to, ir likusieji paseno, galbūt ir sunkiau juda, nenori išeiti iš namų. Televizorius užpildo senstančio žmogaus realybę.

Be abejo, mes, kultūros darbuotojai, visada džiaugiamės, kad dar yra, kas ateina dainuoti, šokti, groti. Bet daug kas sako, jog mūsų karta – jau paskutinė to norinti. Jaunesniesiems kažin ar to reikės. Kartų kaita paliečia ir specialistus. Vis galvoju, kas po dešimt metų pakeis senstančius pedagogus? Kas važiuos į kaimą dirbti mokytoju, gydytoju? Kyla nemažai klaustukų.

Viltis mūsų regione siečiau su turizmo plėtra. Vien Zarasų rajone yra 300 ežerų. Be to, Zaraso ežero sala yra unikali erdvė. Jei šalia dar pagaliau iškiltų bent vienas padorus viešbutis, kaip planuojama, jau būtų gerai. Zarasus nuo antrojo Latvijos miesto – Daugpilio – skiria vos 25 kilometrai. Jau ir dabar vasaromis, kai siūloma įvairių vandens pramogų, daug lankytojų ten atvyksta iš Latvijos. Bet apskritai regionuose labai trūksta protų atitekėjimo. Pritraukti lėšoms, rašyti projektams, ieškoti galimybėms reikia tai gebančių daryti žmonių. Tai aktualu ir kultūros institucijose, ir turizmo sektoriuje.

– 1995 m. įkurta Dusetų dailės galerija Lietuvoje ne kartą viešai buvo pastebėta ir įvertinta. Pernai jai skirta geriausio antrosios kategorijos kultūros centro premija, pernai sulaukėte ir įspūdingo lankytojų skaičiaus – Š. Saukos parodą aplankė 5000 žmonių. Meno mugėje „ArtVilnius“ esate pelnę „Rinktinės žiūrovų galerijos“ premiją, jūsų atstovaujami kūrėjai yra tapę „rinktiniais žiūrovų menininkais“. Ar tokie įvertinimai kiek nors palengvina kasdienį jūsų darbą ir pastangas pritraukti daugiau lėšų, daugiau menininkų, surengti daugiau ir kokybiškesnių renginių?

– Įdirbis visuomet kažkiek atsiperka. Tai – lyg tavo sukauptas bagažas. Kita vertus, puikiai suprantame, kad mūsų savivaldybė nėra ekonomiškai stipri. Nors požiūris į mus geranoriškas, be to, patys esame biudžeto asignavimo valdytojai ir tikrai nesijaučiame skriaudžiami, suvokiame, kad rajono galimybės yra labai ribotos.

Kalbant apie respublikinį finansavimą – daug kas priklauso ir nuo mūsų žmogiškųjų išteklių. Tai yra kokias idėjas sugebėsime generuoti, kokias paraiškas galėsime parengti ir t. t. Žinoma, regionų gaunama parama yra tikrai maža. Per metus visiems Lietuvos regionams skiriama apie 3 mln. eurų. Padalykime tą sumą iš 60 rajonų ir matysime, kiek pinigų lieka visiems muziejams, bibliotekoms, kultūros centrams, galerijoms. Be to, kartais į tas lėšas pretenduoja ir didieji renginiai, pavyzdžiui, įvairūs festivaliai, kurių biudžetai skaičiuojami dešimtis tūkstančių. Jeigu vienam tokiam reikšmingam projektui skiriama pinigų, mažiesiems kultūros veikėjams toje vietovėje beveik nieko ir nebelieka.

Žinoma, visada galima tobulinti ir gerinti žmogiškuosius išteklius. Bet reikėtų suvokti, kad dauguma mūsų darbuotojų gauna vos didesnę nei minimalią algą. Pastaroji, beje, keliama sparčiau nei kultūros darbuotojų atlyginimai. Tai ar galima tokiu atveju tikėtis kokių nors labai pakilių nuotaikų?

– Ar tenka susidurti su didele darbuotojų kaita?

– Ne, nors, žinoma, vienas kitas žmogus išeina. Bet Dusetose nelabai kur yra ir eiti, nebent viską palikti ir apskritai išsikraustyti. Beje, jeigu darbuotojo parašytas projektas ir laimi finansavimą, tai nereiškia, kad tam darbuotojui didės atlyginimas. Taigi šiuo atžvilgiu motyvacijos ir optimizmo – mažoka.

Tiesą sakant, tokias pačias nuotaikas matau ir dalyvaudamas meno pasaulyje kaip galerininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Metai po metų dailininkų situacija šalyje tampa vis sunkesnė. Realybė rodo, kad žmonės nebeįsigyja meno taip, kaip anksčiau. Tai lemia daug veiksnių. Vienas jų – bendros tendencijos: minimalizmas, kai stengiamasi turėti vis mažiau daiktų, kuklesni būstai, mažesnis gyvenamasis plotas. Jaunimas apskritai stengiasi neapsikrausti daiktais, nes žino, kad kitais metais galbūt gyvens Briuselyje, Niujorke ar Pekine. Įsigytas meno kūrinys taps tiesiog kliuviniu. Dabar visas gyvenimas daug kam sutelpa į du lagaminus.

Vizualiųjų menų sektoriuje padėtį keičia ir atsiradusi didžiulė reprodukcijų, skaitmeninės spaudos invazija. Tiražuoti tapo įprasta. Todėl vizualiesiems menams, ypač dailei, nėra lengva. Be to, tapo lyg ir natūralu parodas, ekspozicijas rengti už ačiū. Dainininkams ir muzikantams juk mokame už koncertus, poetai ir rašytojai taip pat kviečia į renginius su bilietais. O dailininkas pats savo lėšomis įsirėmina kūrinius, pats juos suveža į galeriją, biblioteką ar ministeriją, sukabina, pakviečia į atidarymą, pavaišina, po parodos viską susivynioja ir išsiveža – ir jam niekas net nepadėkoja.

Š. Saukos paroda pritraukė tūkstančius lankytojų (Dusetų dailės galerijos archyvo nuotr.)

– Teatro, šokio, muzikos, šiuolaikinių menų kūrėjai kalbėdami apie savo darbus vis dažniau akcentuoja socialinę funkciją: esą menas turi mažinti socialinę atskirtį, įtraukti kuo įvairesnių žmonių, būti prieinamas jaunimui iš socialinės rizikos šeimų. Kiek jūs savo veiklose į tai atsižvelgiate?

– Daugybę metų dirbau pedagogu, todėl jaunoji karta man visada rūpėjo ir rūpės. Taip, dabar labai patrauklu ir populiaru įvairiuose meniniuose projektuose akcentuoti socialinės atskirties mažinimą ir t. t. Tačiau man kartais tai atrodo šiek tiek pritempta, lyg ne visai iš dūšios. Nežinau, ar galima sakyti, kad menas pakeis pasaulį. Man atrodo, būna veiksnių, kur menas nepajėgus nieko padaryti.

Tačiau tai nereiškia, kad estetinis lavinimas yra nesvarbus – priešingai. Kai dar buvau moksleivis, sustiprintas dailės mokymas buvo įvestas tam, kad žmogus taptų visapusiškai išsilavinęs. Nesvarbu, kad tave traukia matematika – vis tiek reikia išmanyti ir dailės sroves, architektūros stilius. Pavyzdžiui, Japonijoje vizualiesiems menams iki šiol skiriama daug dėmesio ugdant vaiką. O mūsų švietimo sistemoje ypač paskutinėse klasėse svarbūs lieka tik pasirenkamieji dalykai – estetiniam lavinimui beveik nebūna vietos. Iš dalies tai kompensuoja meno mokyklos, bet jų ne visur yra, o ir ne visi vaikai jas lanko. Be to, moksleiviams šiandien yra daugybė kitų pasirinkimų: baseinai, sporto būreliai, šokiai. Tačiau mokykla vis tiek turėtų ugdyti estetinį jautrumą nepriklausomai nuo pasirenkamųjų dalykų.

Mano klasėje iš 23 moksleivių tik dviese tapome dailininkais. Visi kiti, net ir netapę menininkais, bet sustiprintai mokęsi dailės, vis tiek ja domėjosi. Per klasės susitikimus visuomet turėdavome apie ką pakalbėti: kas kokią naują parodą aplankė, kas kokį meno kūrinį įsigijo.

Mano galva, estetinis lavinimas svarbus ne tik socialinę atskirtį patiriantiems vaikams, bet apskritai visiems žmonėms. Ar žiūri spektaklį, ar keliauji po užsienio miestus – meno suvokimas padeda visose srityse. Pažiūrėkime, kiek dabar yra problemų su paminklais viešosiose erdvėse: kiek daug nuomonių, kiek mažai supratimo ir nelabai aukšto meninio lygio kūrinių. O juk viskas prasideda nuo meno edukacijos. Kai mes, tuomet trys jauni mokytojai, kūrėme Dusetų galeriją, galvojome: tai darome dėl vaikų, parodysime jiems geriausią meną Lietuvoje. Ir kol mokykloje buvo sustiprintai mokoma dailės, iš tiesų jų ateidavo daug. Dabar – kur kas mažiau. Be abejo, mes įsikūrę prie pat meno mokyklos ir K. Būgos gimnazijos, tad smarkiai skųstis negalime – vaikų vis tiek ateina. Tačiau kartais net nacionaliniuose Lietuvos muziejuose mane nuliūdina tuščios erdvės. O užsienio muziejai paprastai klega nuo vaikų.

Žinoma, daug įtakos lankomumui turi ir muziejų vadyba, bet vien jos neužtenka. Turi ir mokyklose, ir šeimose keistis požiūris į muziką, dailę, estetinį lavinimą. Smagu, kad atsiranda vis daugiau edukacinių užsiėmimų, kuriuose dalyvauja moksleivių klasės. Vis dėlto vaikų su tėvais muziejuose pastebiu mažokai.

 

A. Stauskas

Gimė 1965 m. Dusetų seniūnijoje, Jaskoniškių kaime.

1989 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademiją).

Nuo 1996 m. – Dusetų dailės galerijos vadovas. 2012 m. Dusetų kultūros centrui susiliejus su Dusetų dailės galerija tapo Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktoriumi.

2008 m. Lietuvos radijo išrinktas Metų žmogumi, apdovanotas garbės medaliu „Už nuopelnus Dusetų kraštui“.

2009 m. pelnė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo Lietuvos šviesuolio apdovanojimą.

Lietuvos meno galerininkų asociacijos narys, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų