A.Kondrataitė: „Šiuolaikinė keramika vis labiau artėja prie dizaino“

A.Kondrataitė: „Šiuolaikinė keramika vis labiau artėja prie dizaino“

Keramikė Agnė Kondrataitė, prieš mėnesį išsilaisvinusi iš kitų darbų rutinos, pradėjo gyventi visavertį menininkės gyvenimą, visą kūrybinę energiją ir laiką paskirdama savo mėgstamiausiai veiklai. Taip pat nieko nelaukdama suskubo ruoštis asmeninei parodai, kurį šį rugsėjį vyks „Lietuvos aido“ galerijoje.

 

Matydama architektės mamos ir tos pačios profesijos brolio veiklą keramikos studijų Vilniaus dailės akademijos metais A. Kondrataitė vis dairėsi perspektyvų interjero dizaine. Tuo metu vyravo įvairių sričių dizainerių bumas, taigi keramika, kaip ir kitos meno rūšys, tykiai rutuliojosi užgožta dizaino fenomeno. Protarpiais pajusdama stipriai pučiantį dizaino mados vėją, paraleliai keramikos magistrantūros, mergina kolegijoje krimto ir interjero apipavidalinimo teoriją. Tačiau netrukusi suprasti, kad nieko naujo nesužinanti, studentė atsidavė savo pagrindinei veiklai – keramikos studijoms ir kūrybai.

Vis dėlto nuo interjero A. Kondrataitė neatitolo – jis tapo pagrindine menininkės sukurtų skulptūrų, indų, interjero dekoravimo elementų tolesnio gyvavimo, palikus kūrybines dirbtuves, erdve. Nors pastaruoju metu jaunosios keramikės žvilgsnis vis dažniau krypsta į tarptautinių ekspozicijų erdves (netrukus vienas jos kūrinių atsidurs tarptautinėje keramikos parodoje Kroatijoje greta kitų 125 šiuolaikinių menininkų iš viso pasaulio darbų), A. Kondrataitei svarbu, kad galiausiai jos darbai atrastų pastovius namus ir tarnautų bei džiugintų savo šeimininkų akis.

„Iš aplinkinių dažnai girdžiu – gražu, patinka, dėl to labai džiaugiuosi, tačiau nesistengiu tiražuoti tik perkamiausių kūrinių. Nepamirštu to, kas džiugina mane, kas geriausiai atspindi pačios kūrybines mintis. Nesu iš tų, kurie pataikautų masiniam skoniui“, – sako A. Kondrataitė ir priduria turinti tikslą kurti tokius daiktus, kurie nebūtų tiesmuki ir paliktų apsčiai erdvės žiūrovo fantazijai. Vienas tokių, turbūt tapęs A. Kondrataitės stilistiniu parašu, – plastiška, judesyje užfiksuota žmogaus skulptūra, užgimusi magistro baigiamajame darbe.

A.Kondrataitei artimiausia modernioji keramika.

Keramikė juokiasi, kad stodama į šią specialybę tikėjosi kurti tiktai indus, bet išėjo taip, kad visus šešerius studijų metus piešė ir lipdė beveik tik žmogų. „Iš pradžių tas skrupulingas proporcijų matavimas, matematiniai pieštuko štrichai man atrodė tikra kankynė. Tačiau netrukus pajutau žmogaus proporcijas, o kartu ir smagumą jį piešti. Tuo metu susižavėjau šiuolaikiniu šokiu, lankiausi visuose festivaliuose, netgi mėginau šokti pati, bet supratau, kad labiausiai patinka perteikti judesį skulptūroje“, – kūrybiniais atradimais atvirai dalijasi menininkė.

Tyrinėdama žmogaus plastiką A. Kondrataitė suvokė, kad kiekviena skulptūra galiausiai išeina vis kitokia: rodos, vienas paspaudimas sukuria vis kitokį charakterį, emociją. Iki šiol idėja per judesį išreikšti asmenybę yra pagrindinė menininkės įkvėpimo versmė. „Šiuolaikinėje keramikoje ir skulptūroje sunku sukurti ką nors absoliučiai naujo. Galvoje kyla idėja, džiaugiesi savo atradimu ir netikėtai aptinki kažką panašaus kokiame nors leidinyje, parodoje ar internete. Man širdžiai artimiausia šiuolaikinė-modernistinė keramika – lengva, išgrynintų formų, plastiška – kur reikšmingas kiekvienas spaudas, linkis, faktūrinis niuansas. Kurdama daug dėmesio skiriu daikto lengvumui – ar tai būtų skulptūrėlė, ar dubuo salotoms, kuris, mano nuomone, yra šiuolaikinės keramikos skiriamasis bruožas“, – sako A. Kondrataitė.

Menininkei yra tekę kurti skulptūras iš vielos, gipso. Pastaruoju metu jai vis labiau knieti išmėginti porcelianą, tačiau daugiausia keramikė kuria iš baltojo molio, kurį vėliau glazūruoja.  A. Kondrataitė šią, iš pirmo žvilgsnio grubią medžiagą geba paversti lengvučiais, plastiškais meno kūriniais: ir tai ne tik trapios skulptūrėlės, žaismingi indai, bet ir minimalistinio stiliaus papuošalai: „Vienas iš neįprastų pastarųjų užsakymų – ką tik įveiktos baldų rankenėlės. Teko nemažai paplušėti ne tik jas lipdant, bet ir numatant džiūvančio ir deginamo molio niuansus. Nors kiekvienas menininkas labiausiai vertina saviraiškos laisvę, kai kurie klientų sumanymai iškelia ne tik naujų techninių, bet ir kūrybinių iššūkių.“

A. Kondrataitė pastebi tendenciją, jog šiuolaikinė keramika vis labiau suka į taikomojo meno, dizaino kryptį. Taigi ir jos dekoratyvios skulptūros gali tapti universaliais interjero objektais – šviestuvais, indais ir t. t. „Stebiuosi, kai klientas, įsigijęs dubenį, jį tiesiog kaip puošmeną laiko lentynoje. Smagiausia, jei mano vaza, puodukas ar lėkštė ir puošia namus, ir naudojamas pagal paskirtį. Mano nuomone, idealus kūrinys yra gražus ir funkcionalus“, – sako A. Kondrataitė ir džiaugiasi, kad jos kūrinių neištinka greito vartojimo produkcijos likimas – autorei ne kartą teko matyti sudužusių ir suklijuotų savo darbų, o tai byloja žmones branginant ir saugant jos kūrinius.

Šviesaus atminimo močiutės kolekcijoje kai kurių menininkė teigia nepažindavusi: jei koks daiktas suduždavo, kad ir be kai kurių detalių, senolė jį kruopščiai mėgindavo atkurti. „Netikiu prietaru, kad sudužusių daiktų negalima laikyti namuose, tačiau stebina žmonių prisirišimas – atrodo, sudužo ir išmesk, o jie suklijuoja ir toliau džiaugiasi…“ – nuoširdžiai stebisi keramikė.

Neretai, rodos, perprasta gamybos žaliava iškrečia pokštų: molis įtrūksta džiūdamas ar deginamas krosnyje. Ypač dažnai taip nutinka įgyvendinant didelius užsakymus. „Ne visada pavyksta išsiaiškinti netikėto suskilimo priežastis, nes molis – savotiškai kaprizinga medžiaga, kurios alchemijos paslapčių tenka mokytis nuolatos, kartais supykstu ant savęs: kokia iš manęs keramikė!“ – pasakoja A. Kondrataitė ir šypteli, kad jos namai pilni įtrūkusių vazų ir vazonų.

Prabilusi apie kūrybinę rutiną, menininkė paaiškina, kad užsakymas sukurti daiktą porytojui yra neįvykdomas: molio lipdinys studijoje turi džiūti tris dienas, tada jį reikia išdegti, o krosnis vėsta parą… Po to išdegtą kūrinį glazūruoji, vėl degi ir lauki parą, kol krosnis atvės. Taigi kūrybinis procesas užtrunka apie porą savaičių: „Dėl to dažnai daiktą įvertinu ne tik pagal kūrybinę idėją, bet ir pagal triūsą, sugaištą laiką, įdėtą dūšią ir energiją. O jei procesas buvo labai sudėtingas – įskaičiuoju dar ir kūrybines kančias“, – juokiasi menininkė.

Vis dėlto pastaruoju metu į privačių užsakymų darbotvarkę A. Kondrotaitė vis daugiau laiko įterpia būsimos parodos „Lietuvos aido“ galerijoje eksponatų kūrimui. „Išsilaisvinusi iš kitų darbų rutinos suvokiau norinti pradėti menininkės karjerą – įstoti į Lietuvos dailininkų sąjungą, daugiau dalyvauti parodose, simpoziumuose. Taigi asmeninė paroda bus puikus startas“, – apie naujus planus išsitaria A. Kondrataitė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų