(Olgos Pusaškovos nuotr.)

A. Couffinhal: „Sistema turi suktis aplink pacientą“

A. Couffinhal: „Sistema turi suktis aplink pacientą“

Sveikatos apsaugos sistemoje svarbiausias turėtų būti pacientas, įsitikinusi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Sveikatos departamento vyriausioji ekonomistė Agnès Couffinhal. Pokalbyje su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute ji pastebėjo, kad Lietuvoje to dar trūksta. Kaip ir visuomenės spaudimo politikams keisti situaciją.

– Viena iš EBPO rekomendacijų Lietuvai ir kitoms organizacijos narėms – sveikatos sistemoje siekti į žmones orientuoto požiūrio. Kokiais būdais tai galėtų būti įgyvendinama?

– Pastaruoju metu vis plačiau pripažįstama, kad sveikatos apsaugos sistemoje yra reikalingi fundamentalūs pokyčiai, kurie pirmiausia būtų susiję su požiūrio keitimu. Akcentuojama, kad šios sistemos įgyvendinimo priemonės bei jų taikymas taip pat turi keistis. Tam yra viena priežastis. Mes esame įpratę apie sveikatos apsaugos sistemą mąstyti dviejų elementų – pirminės sveikatos priežiūros ir ligoninėse teikiamų paslaugų – rėmuose. Būtent taip dauguma šalių mato sveikatos priežiūrą.

Tačiau žmonių poreikiai darosi vis sudėtingesni, tarpusavyje labiau susiję ir persipynę, dažnai jie suvokiami ne tik medicinine, bet ir socialine prasme. Todėl norėdami, kad su jų problemomis būtų išties tinkamai kovojama, turime pakeisti sistemą, būdus, kaip yra prieinama prie pacientų ir gyventojų. Turėtume įvertinti jų poreikius, daugiau atsižvelgti į pacientų nuomonę plačiąja prasme: ko jie nori, kas jiems reikalinga. Mano nuomone, sveikatos priežiūros sistemoje svarbu sutelkti resursus, o ne siuntinėti žmogų po skirtingus kabinetus ir institucijas.

Trumpai tariant, sveikatos apsaugos sistema turi suktis aplink pacientą. Viena vertus, mes turime labiau atsižvelgti į gyventojų poreikius, kita vertus, sukurti reikalingas paskatas, kad sveikatos apsauga būtų kiek įmanoma labiau prieinama. Norėdami suteikti gyventojams reikalingą pagalbą tvariais būdais, turime siekti didesnės sistemos koordinacijos.

– Kokią reikšmę visuomenei turėtų didesnis dėmesys pirminei sveikatos priežiūrai? Tikėtina, kad pirmiausia tai – resursų klausimas.

– Mes suprantame, kad itin svarbu keisti būdus, kaip įgyvendinama sveikatos apsauga. Mano nuomone, pirminės sveikatos priežiūros paslaugos turėtų būti suteikiamos sveikatos apsaugos centre.

Skaičiai rodo, kad labai daug pacientų galėtų išvengti ligoninių, jei pirminė sveikatos priežiūra būtų prieinama ir kokybiška. Kita vertus, kalbame ne tik apie pirminę priežiūrą, bet ir apie socialinius pacientų poreikius.

Norėdami suteikti gyventojams reikalingą pagalbą tvariais būdais, turime siekti didesnės sistemos koordinacijos.

Mano akimis, Lietuvoje buvo imtasi labai gerų žingsnių, kad pirminės sveikatos priežiūros sistema stiprėtų, tačiau tobulėti tikrai yra kur. Duomenys rodo, kad jūsų šalyje, palyginti su daugeliu kitų, vienam gyventojui tenka gana daug šeimos gydytojų. Tai pozityvu, bet reikia žengti pirmyn.

– Žmonių pasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema yra vienas kertinių elementų, kalbant apie jos kokybę. Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad šis ryšys stiprėtų – augtų sveikatos priežiūros kokybė ir pacientų pasitikėjimas ja?

– Manau, kad pirmiausia tai – skaidrumo klausimas. Tačiau svarbu yra ne tik skelbti visą informaciją, bet ir padaryti ją prieinamą, patogią ir suprantamą vartotojui. Pateiksiu pavyzdį iš Didžiosios Britanijos. Vietos ligoninėse egzistuoja tvarka, kad apie jam suteiktą gydymą pacientas gali pateikti viešą vertinimą.

Pavyzdžiui, jei jums bus atliekama nugaros operacija, galite perskaityti kitų pacientų atsiliepimus apie vienoje ar kitoje ligoninėje suteiktas paslaugas. Tai reiškia, kad kalbama ne tik apie tai, ar pacientas po operacijos mirė ar ne, bet kokios buvo realios ir jo juntamos, suprantamos pasekmės: ar jis vaikšto po kelių dienų ar po šešių mėnesių, ar skausmas didesnis, koks jo pobūdis ir panašiai.

Šie duomenys Didžiojoje Britanijoje yra renkami sistemiškai ir publikuojami viešai. Jie yra vertingi ne tik pacientams, bet ir ligoninėms. Vienoje ligoninėje pacientas atsigauna po šešių mėnesių, kitoje – pritrūksta ir metų, vienose ligoninėse pacientai jaučiasi geriau, o kitose – blogiau, vadinasi, pirmosios daro kažką kokybiškiau. O juk būtent to ir reikia siekti.

EBPO šalyse, mano nuomone, auga suvokimas, kad kalbant apie sveikatos apsaugos sistemą, svarbu įvertinti pacientų perspektyvą ir požiūrį. EBPO pradėjo rinkti duomenis apie pacientų požiūrį į sveikatos apsaugą. Tai leis informaciją palyginti tarptautiniu mastu. Mes siekiame pamatuoti paslaugų kokybę ne tik ta prasme, ar jos išgelbėja žmogaus gyvybę, bet ir kaip yra patenkinami pacientų poreikiai.

– Kaip kovoti su korupcija sveikatos apsaugos sistemoje? Kokį indėlį čia galėtų turėti nevyriausybinio sektoriaus organizacijos, visuomenė?

– Tai kultūros keitimo klausimas, koja kojon einantis su jau aptartu skaidrumu. Pripažinsiu – gerų naujienų tikrai yra – duomenys rodo, kad situacija gydytojų apmokėjimo srityje gerėja. Tačiau korupcija turi daug formų – ji susijusi ne tik su tuo.

Padėtis Lietuvoje, palyginti su kitomis valstybėmis arba situacija prieš dešimt ar dvidešimt metų, keičiasi. Jauni žmonės yra mažiau linkę įsilieti į procesus, susijusius su korupcija.

Į korupciją turėtume žvelgti plačiau ir įvertinti, pavyzdžiui, kaip farmacijos bendrovės kuria ryšius su gydytojais. Būtent tai yra sritis, kuriai stokojama dėmesio – sprendimų, kaip tinkamai gydytojai įvertina, kokius vaistus skirti, vis dar trūksta.

Prancūzijoje visi gydytojai turi fiksuoti, kokia pinigų suma yra išleidžiama vaistams. Tai viešai skelbiama Sveikatos apsaugos ministerijos puslapyje. Jame galiu matyti, su kokiomis vaistų bendrovėmis mano gydytojas turi ryšių, su kuo yra pasirašytos sutartys ir pan. Tokio pobūdžio reglamentavimai gelbėja, kai norime išrauti korupciją su šaknimis.

Kita vertus, žiniasklaidos, nevyriausybinio sektoriaus, visuomenės ir pačių pacientų indėlis yra labai svarbus. Jie sveikatos apsaugos sistemoje vykstančius procesus gali nušviesti kitiems, tokiu būdu kurdami spaudimą juos skaidrinti.

– Lietuvoje viena didžiausių su sveikatos priežiūra susijusi problema sukasi apie specialistų regionuose, mažuose miesteliuose trūkumą. Tai lemia didelę atskirtį nuo didžiųjų miestų ir kuria netolygią sveikatos priežiūros sistemą. Kaip EBPO siūlytų spręsti šią problemą?

– Tai aktualu daugelyje pasaulio vietų ir, deja, nėra nė vieno lengvo būdo spręsti šią problemą. Mano nuomone, ypač svarbu suprasti, kokie yra sveikatos apsaugos srityje dirbančių profesionalų poreikiai skirtingais karjeros etapais. Dažniausiai žmonės galvoja, kad esmė – piniguose. Tačiau tikrai ne visais atvejais.

Reikia sutikti su tuo, kad jauni žmonės nenori dirbti regionuose, nes baiminasi būti izoliuoti nuo savo bendruomenės, mokslinių tyrimų ir kitų kolegų. Manau, kad valstybė turėtų užtikrinti, jog darbo ir gyvenimo sąlygos atitiktų jų lūkesčius. Turi būti dedamos aktyvios pastangos, kad tie žmonės atvyktų, kurtųsi regionuose, būtų integruojami į vietos bendruomenę.

Kita vertus, svarbu užtikrinti, kad jie, net ir būdami toli nuo svarbiausių mokslo ar naujų technologijų centrų, nesijaustų nuo jų atskirti. Tai reiškia, kad toliau turėtų galimybes mokytis, tobulinti kompetencijas ir įgūdžius. Lietuvoje tai padaryti nėra sunku – atstumai jūsų šalyje nėra tokie dideli kaip Australijoje ar Kanadoje.

Esu įsitikinusi, kad reikia galvoti ir apie kitas priemones, kaip užtikrinti, kad regionuose gyvenantys žmonės gautų tinkamą sveikatos priežiūrą. Suteikti skirtingas paslaugas gali būti pasitelkiami skirtingi specialistai. Arba, pavyzdžiui, daug paslaugų, kurias dabar suteikia gydytojai, gali būti atiduodamos į medicinos seserų rankas. Jei gydytojams nereikia išrašyti vaistų recepto ar patikrinti paciento regėjimo, jie turi gerokai daugiau laiko rūpintis kitais aspektais, o pacientas greičiau pasiekia reikalingo specialisto kabinetą.

Štai Irane, sveikatos apsaugos sistemoje trūkstant specialistų, galinčių interpretuoti tyrimų duomenis, buvo sukurta centralizuota technologija, kai duomenys iš vietos sveikatos priežiūros įstaigų yra siunčiami į vieną centrą, ten aiškinami ir gražinami atgal. Šis pavyzdys rodo, kad kartais nereikia turėti daug žmonių, norint siekti efektyvumo ir nepamiršti kokybės.

– Dažnu atveju, nesvarbu, apie kurią viešojo valdymo sritį kalbėtume, turime gerų programų, kokybiškai paruoštų strategijų ir planų, tačiau stokojame rezultatų. Kurioje vietoje, jūsų nuomone, yra spraga?

– Aš manau, kad egzistuoja didelis spaudimo poreikis. Esu įsitikinusi, kad sveikatos sistemoje dirbantys specialistai daro tikrai gerus dalykus, dirba gerai. Tačiau jų rezultatai nėra tinkamai matuojami, tad nenuostabu, kad dienai pasibaigus, žmonės neįvertina savo veiksmų – jie žiūri į netinkamai matuojamus rezultatus.

Štai, pavyzdžiui, sistema, kaip mes matuojame gydytojų veiklą, yra gana skausminga ir nebūtinai atspindi tikruosius rezultatus. Vienas iš naudojamų indikatorių – gyventojų dalis, apsilankiusi pas gydytoją per tam tikrą nustatytą laiką. Lietuvoje žmonės pas gydytoją lankosi vidutiniškai 8,8 karto per metus. Tačiau ar tai leidžia mums kalbėti apie jų sveikatą, ar galime pagal tai nustatyti, geri ar blogi yra gydytojai? Kita vertus, dažnas lankymasis pas sveikatos specialistus nebūtinai reiškia, kad žmonės tampa sveikesni – galbūt to kaštai yra per dideli, o efektyvumas mažas?

Dažnas lankymasis pas gydytoją yra sistemos neefektyvumo rodiklis.

Tyrimai rodo, kad būtent taip ir yra – dažni apsilankymai pas gydytoją yra sistemos neefektyvumo rodiklis. Galbūt pakaktų, jei gydytojas galėtų kiekvienam pacientui skirti papildomas penkiolika minučių.

Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip netinkamai užduodami klausimai gali daryti įtaką visai sistemai ir jos efektyvumo matavimui. Tai labai susiję su mūsų aptariama problema – sveikatos apsaugos sistemos negebėjimu atliepti svarbių iššūkių.

Lietuvoje aš lankiausi prieš devynerius metus ir girdėjau diskusijas apie tai, kaip bus siekiama restruktūrizuoti visą ligoninių sektorių, tačiau jos tęsiasi dar ir dabar. Mano nuomone, reforma nebuvo pastūmėta tinkama linkme ir pakankamai stipriai. Sutarimas tarp suinteresuotų grupių, kad pokyčių reikia, yra gerai, tačiau tam, kad būtų padarytas progresas, spausti reikia stipriau.

Esu įsitikinusi – lietuviai tikrai gali reikalauti daugiau.

 

A. Couffinhal

Nuo 2015 m. EBPO Sveikatos departamento vyriausioji ekonomistė, atsakinga už sveikatos sistemų ir politikos analizę.

Vadovavo rengiant 2018 m. Lietuvos sveikatos sistemos apžvalgą ir atliekant Kazachstano sveikatos sistemos peržiūrą, prisidėjo prie planuotų sveikatos apsaugos reformų Suomijoje analizės.

2005–2015 m. Pasaulio banko organizacijos vyriausioji ekonomistė, daugiausia dirbusi su tuo metu ką tik į ES įstojusių valstybių, tarp jų ir Lietuvos, sveikatos apsaugos sistemų analize ir rekomendacijų joms teikimu.

2004–2005 m. Pasaulio sveikatos organizacijos sveikatos finansavimo politikos analitikė.

1998–2004 m. nepriklausomo ekonomikos ir sveikatos tyrimų instituto „Irdes“ vyriausioji analitikė.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų