A. Butkevičius: esu maksimalistas

A. Butkevičius: esu maksimalistas

Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė turi nemažai galimybių išbūti visą kadenciją, nors ir prarado vieną koalicijos partnerių, pakeitė dalį ministrų. Su premjeru kalbasi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.

Vyriausybės veiklos pradžioje buvo nemažai vertinimų, kad ji sunkiai įsivažiuoja, – vietoj ryžtingų sprendimų kuriamos darbo grupės, nesutariama dėl tokių svarbių klausimų kaip Visagino atominė elektrinė ir panašiai. Kada Vyriausybė pradėjo dirbti visa jėga?

– Kritika buvo labai arši, kartais nesuprantama ir logiškai nepagrįsta, ypač kai ji skambėjo iš didelę patirtį turinčių Lietuvos politikų. Manau, buvo stengiamasi pažerti kiek įmanoma daugiau abejonių, kad šiai Vyriausybei būtų kuo sunkiau greitai įgyvendinti savo tikslus. Rimtus darbus pradėjome jau nuo antrojo posėdžio, vykusio prieš pat Naujuosius metus. Sumažinome elektros energijos kainą, nepaisydami nuogąstavimų, kad tai pernelyg skuboti veiksmai. Šis sprendimas priimtas ne vadovaujantis populizmu ar stengiantis pataikauti žmonėms. Skaičiavimai parodė, kad turėjome galimybę apkarpyti elektros energijos kainą nenurėždami energetikos įmonių pelno.

Kitas drąsus sprendimas susijęs su šilumos ūkiu ir termofikacinių elektrinių Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje elektros gamybos kvotomis. Išsiaiškinome, kad jos nustatytos išsa­miai neapskaičiavus, kiek energijos vartotojams iš tikrųjų reikia. Tokiu atveju būtume priversti supirkti ir parduoti elektros energiją žinodami, kad jos gamybos kaina kur kas aukštesnė, nei turėtų būti. Mūsų sprendimu dabar Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatorius LESTO kiekvieną mėnesį užsako, kiek elektros energijos reikia pagaminti. Taigi, įvedėme šiokį tokį reguliavimą. Daugelis abejojo mūsų ryžtu, bet skaičiai iškalbingi: per penkis mėnesius sutaupėme apie 65 mln. litų. Dar vienas, mano požiūriu, labai drąsus žingsnis buvo perduoti elektros, dujų ir šildymo tiekimą į vienas rankas. Anksčiau šie sektoriai buvo išskaidyti ir nepriklausomi vienas nuo kito, o dabar visi sutel­kti po „Lietuvos energijos“ skėčiu.

Kadencijos pradžioje visiems rūpėjo, ar imsitės prog­resinių mokesčių reformos. Ar ši idėja, kurią dekla­ravote ir savo programoje, ir per rinkimų kampaniją, bus atgaivinta?

– Progresinių mokesčių klausimo tikrai nesame pamiršę ir niekuomet nesakėme, kad tai neįmanoma. Mėgstu analitinį darbą, todėl palyginau mokesčių sistemas Lietuvoje ir kitose šalyse. Įsitikinau, kad, norint įvesti progresinių mokesčių sistemą, neįmanoma apsieiti be nekilnojamojo turto mokesčio visiems fiziniams asmenims, transporto priemonių mokesčio ir neapmokestinus magistralinių kelių. Taip papildomų pajamų atsirastų tiek valstybės biudžete, tiek savivaldybių ižduose.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 80 proc. darbuotojų atlyginimas nesiekia 3,5 tūkst. litų. Todėl turime koncentruotis į geriau uždirbančią grupę (pavyzdžiui, daugiau kaip 10 tūkst. litų gauna tik 0,8 proc., 5–9 tūkst. – 5–9 proc. darbuotojų). Priėmėme įstatymą dėl pajamų, gautų iš finansinio kapitalo (indėlių, vertybinių popierių), kuris viršija 10 tūkst. litų, apmokestinimo nuo 2014 m. sausio 1 d., tačiau šios įmokos bus gautos į biudžetą tik nuo 2015 m. Taip pat išsprendėme akcizų klausimą ir kilstelėjome neapmokestinamųjų pajamų dydį.

Kalbame apie tai, ką būtų galima daryti toliau, bet, kaip žinote, apie mokesčių politiką viešai diskutuoti nepopuliaru. Reikia priminti visuomenei, kad pateikta idėja dar nėra priimtas sprendimas. Be to, žmonės turėtų aktyviau dalyvauti diskusijoje. Dabartinė padėtis tokia, kad bet kokia idėja apie mokesčius sutinkama neigiamai ir sukelia tiesioginę reakciją: „Kokie blogi yra politikai.“

Kada bus palankiausias laikas grįžti prie mokesčių?

– Frakcijos nariams pasakiau, kad reikia labiau bendradarbiauti. Taip pat pasiūliau į specialistų darbo grupę įtraukti Seimo narius. Aišku, politikai nelabai palankiai į tai žiūri, bet vis dėlto tegul dalyvauja ir diskutuoja, o ne tik skundžia­si, kad viskas blogai. JAV mačiau tokį plakatą: „Jeigu jums reikia priimti politinį sprendimą artėjant rinkimams, apie ką galvosite? Apie ilgalaikę naudą (priimsite sprendimą, nors jis ir nelabai populiarus) ar rinkėjo balsą?“ Vis dėlto dauguma politikų ir JAV, ir pas mus pirmiausia galvoja apie rinkėjo balsą.

Kiek laiko ir energijos kainuoja derinti interesus valdančiojoje koalicijoje?

– Geras klausimas. Seimo nariai pirmiausia žiūri, kam didinamos išlaidos, ar tai atitinka jų interesus, o ne vertina, ar tai skirta jautresniems klausimams spręsti. Aš pirmiausia atsižvelgiu į geopolitinę padėtį. Ji privertė didinti išlaidas krašto apsaugos sistemai. Tai vertinu teigiamai, nes šiai sričiai seniai trūko finansavimo.

Norint įvesti progresinių mokesčių sistemą, neįmanoma apsieiti be nekilnojamojo turto mokesčio visiems fiziniams asmenims, transporto priemonių mokesčio ir neapmokestinus magistralinių kelių.

Mus riboja finansiniai įsipareigojimai, biudžeto deficitas, patikslinta kitų metų bendrojo vidaus produkto prieaugio analizė. Negalime peržengti prognozuojamų rodiklių ribų tiek planuodami biudžeto pajamas, tiek išlaidas, o tai sukelia nemažai įtampos. Taip pat reikia spręsti šešėlinės ekonomikos problemą. Manau, kad mokesčių administravimo sistema, kuri bus užbaigta 2016 m., suduos šešėliui didelį smūgį.

Diskutuojant koalicijos partneriams iš pradžių turi nurimti emocijos, tada galima pradėti kalbėti vadovaujantis logika, atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Todėl suprantu, kad ir Andriui Kubiliui nebuvo lengva, kai jis turėjo derinti pozicijas koalicijoje. Išties dažnai politikai visų pirma vertina, ar tai bus populiarus sprendimas, ypač artėjant rinkimams.

Ar Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) pasitraukus iš koalicijos darbas vyksta lengviau? Vertinant retrospektyviai, ar jos apskritai reikėjo?

– Sudarydami valdančiąją daugumą, išplatinome pranešimą, kad kviečiame prisijungti ir kitas frakcijas. Jokia konkreti partija neišskirta, tai galėjo būti ir liberalai ar net konservatoriai, tačiau atsiliepė tik LLRA. Pradėjome tartis ir pamatėme, kad ji turi nemažai ambicijų dėl ministrų portfelių. Tačiau galų gale partija nusileido ir su ja neturėjome didelių bėdų. Pavyzdžiui, buvęs energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius puikiai repre­zentavo Lietuvą tarptautinėje aplinkoje, buvo vertinamas tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. Kalbant apie politinį klimatą koalicijoje, LLRA atstovai retai prabildavo ir diskutuojant įvai­riomis temomis dažnai sutikdavo. Koalicijos posėdžiuose nekilo jokių sunkumų. Tačiau po to nustebindavo viešais pareiškimais, kad nesutinka arba mano visiškai priešingai. Tai ir tapo didžiausia problema. O Seime jokių nesutarimų su frakcijos nariais nebuvo, jie balsuodavo tikrai geranoriškai ir sutartinai.

Įpusėjus kadencijai jau turite du labai ryškius pasiekimus. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir eurą, kuris bus įvestas nuo sausio 1 d. Kas laukia toliau? Ar jau numatyti ateinančių dvejų metų tikslai?

– Manau, kad prie ryškių pasiekimų dar galima paminėti pradėtą daugiabučių renovaciją. Šis darbas bus tęsia­mas. Dėl energetikos sistemos – puikiai žinote Visagino atominės elektrinės projektą, kuris, mano manymu, virto tam tikru burbulu. Kalbu atvirai – man buvo skaudu, kad skleista tikrovės visiškai neatitinkanti informacija. Per pirmą vizitą į Latviją ir į Estiją (vieną – sausį, kitą – vasarį) paklausiau abiejų premjerų nuomonės. Estijos atstovas tuomet tarstelėjo: „Ar mes jums jau reikalingi?“ Nustebau: taigi jūs dirbote su A. Kubi­liumi! Gavau atsakymą, kad kaimynai buvo reikalingi tik pasirašant memorandumą, po to metus jų niekas neinformavo. Per tą laiką vyko derybos su „Hitachi“, o estai investavo milijardą eurų į savo dviejų termofikacinių elektrinių atnaujinimą ir kitas priemones.

Mums dar trūksta modernios vadybos supratimo. Ypač valstybės tarnyboje. Per ilgas procesas nuo suformuluotų tikslų iki rezultatų.

Kalbėjau su naujuoju energetikos ministru Roku Masiu­liu. Jis tęs šį darbą su Lietuvos energetikos instituto specialistais ir „Hitachi“. Turime pateikti išsamią informaciją visuomenei, mokslininkams, verslui, politikams ir pasakyti, kokį Lietuva priima sprendimą.

Juk jau buvo ekspertų darbo grupės rekomendacijos ir politikams palikta nuspręsti?

– Kai gavome paskutinę ekspertų studiją ir perdavėme kitiems politikams, šie pasakė, kad yra klausimų, į ku­riuos dar reikia atsakyti, studija turi būti papildyta, pateikta išsamiai ir suprantamai. Tai nėra paprasta. Atvirai pasakius, šių dienų padėtis gali neatitikti realijų po dešimties metų. Reikia galvoti, kaip tada galėsime pasigaminti daugiau elektros energijos. „Hitachi“ sako suprantanti mūsų situaciją ir ją stebi, net paprašėme jos padirbėti su Latvija ir Estija. Norėtume, kad šis klausimas būtų išspręstas jei ne iki Naujųjų metų, tai po jų.

Tuomet jau turėsite tiek informacijos, kad galėsite priimti sprendimą?

– Na, reikia palaukti, ką pasakys Latvija. Neseniai kalbėjau su premjere Laimduota Straujuma ir ji manęs prašė luktelėti, kol bus galutinai suformuota nauja vyriausybė. Bet aš manau, kad sugebėsime suvaldyti emocijas ir susitarti.

Grįžkime prie renovacijos. Dabar šioje srityje – tarsi atoslūgis: programa veikia, bet žmonės dar nejaučia efekto, projektai vyksta lėtai, sunku rasti rangovų. Ar nebus taip, kad po didelių lūkesčių renovacijos programa sustos ir rezultato vėl nesulauksime?

– Galiu pasakyti, kad ši programa atidžiai stebima ir kontroliuojama. Kiekvieną savaitę man pateikiama informacija, kiek namų paruošti investiciniai projektai, kiek suorganizuota susitikimų su gyventojais, kiek vyko derybų su komerciniais bankais, įvairi pokyčių statistika. Esu maksimalistas ir perfekcionistas. Visada norėtųsi didesnio tempo, bet dabar susidūrėme su darbo jėgos trūkumu. Net daviau pavedimą pagalvoti, kaip mums suda­ryti palankesnes sąlygas baltarusiams, galbūt ukrainiečiams čia dirbti ir gyventi, kol jie įgyvendintų renovacijos projektus.

Europoje vėl kyla nerimas, kad ekonomika stoja ir gresia naujas nuosmukis. Tačiau Lietuvoje kol kas vyrauja optimistinės prognozės. Ar nebus poreikio jas peržiūrėti ir blaiviau įvertinti augimo galimybes?

– Nors mūsų ekonomikos prieaugio prognozes šiemet Europos Komisija sumažino iki 2,7 proc., vis dėlto tikiuosi, kad pasieksime 2,9 proc. Mūsų Finansų ministerijos kitų metų prognozė yra 3,4 proc., o EK vertinimas – 3,1 proc. Jei realus skaičius įsiterps tarp mūsų ir EK spėjimų, pajamų surinkimo planus veikiausiai įgyvendinsime. Taip pat turime galimybių paimti daugiau pinigų iš šešėlinės ekonomikos. Matome ženklus, kad pradėta pirkti daugiau degalų. Pradėjome griežtai kontroliuoti, registruoti, kiek per mūsų sieną jų įveža tranzitu keliaujantys sunkvežimiai. Kitas dalykas, nuogąstavome, kad rugsėjį ir spalį gali būti surinkta mažiau pajamų į biudžetą, nes smuko eksportas dėl Rusijos embargo. Todėl davėme ministrams griežtus pavedimus, kad būtų įgyvendinami iš 2014–2020 m. ES biudžeto finansuojami projektai. Tai leis šiek tiek sušvelninti Rusijos sankcijų poveikį, padėti išsaugoti darbo vietas ir gauti papildomų pajamų.

Tikėkimės, kad vaisių duos naujų rinkų paieškos JAV ir kitose šalys. Manau, kad po Naujųjų metų bus išplėstas maisto produktų eksportas. Bet tam reikia žmonių supratimo, įmonių noro bendradarbiauti, suvokimo, kad turi veikti ir sutartis pasirašyti drauge, o ne po vieną.

Įvykiai ir aplinkybės dažnai priverčia koreguoti net geriausius planus. Ką, žvelgdamas į esamą tarptautinę ir vidaus padėtį, pakeistumėte Vyriausybės programoje?

– Taip, yra tam tikrų problemų ir problemiškų siekių, bet jų tiesiog kol kas nevykdome, kad nereikėtų perrašyti programos. Lūkesčiai visada būna didesni – rengdamas programą galvoji, kad visa tai įgyvendinsi. Lūkesčius galima pateisinti, tikslus įgyvendinti, bet, mano manymu, mums dar trūksta modernios vadybos supratimo. Ypač valstybės tarnyboje. Per ilgas procesas nuo suformuluotų tikslų iki rezultatų. Skiriame labai daug laiko veiksmams, priemonėms, derinimams, o tai neefektyvu. Reikėtų suvokti, kad kiekvieno valstybės tarnautojo įgaliojimai turėtų būti aiškiai apibrėžti, numatyti veiklos rėmai, kurių neperžengdamas galėtų savarankiškai priimti sprendimus. Kad jo darbas būtų vertinamas pagal duotą naudą mūsų valstybei ir žmonėms.

A. Butkevičius

Gimė 1958 m. lapkričio 19 d. Paežeriuose (Radviliškio r.).
1977 m. baigė Šeduvos vidurinę mokyklą.
1984 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), Statybos ekonomikos fakultetą.
1982–1985 m. dirbo Vilkaviškio „Žemūktechnikos“ gamybinio susivienijimo statybos darbų vykdytoju.
1985–1990 m. Vilkaviškio vykdomojo komiteto architektas, valstybinis statybos ir architektūros inspektorius.
1985 m. tapo komunistų partijos nariu.
1992 m. įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).
1995 m. Kauno technologijos universitete įgijo vadybos magistro laipsnį.
Nuo 1996 m. nuolat renkamas Seimo nariu.
1999–2001 m. susijungus LSDP ir LDDP – LSDP pirmininko pavaduotojas.
2008 m. suteiktas socialinių mokslų daktaro laipsnis (ekonomikos kryptis).
2009 m. tapo LSDP pirmininku.
2004–2005 m. finansų ministras.
2006–2008 m. susisiekimo ministras.
Nuo 2012 m. lapkričio 26 d. paskirtas ministru pirmininku.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų