Vieni dirigento metai

Vieni dirigento metai

„Esu užsienyje“, – atsiliepęs telefonu maestro Modestas Pitrėnas nupučia viltis susitikti pokalbio Vilniuje. Viktorija Vitkauskaitė su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu laiškais leidžiasi į pokalbį apie šimtaprocentinį reiklumą sau ir atgyvenusią baimės pedagogiką.

– Kaip pats vertinate pirmuosius savo vadovavimo metus LNSO?

– Simfoninis orkestras – didelis kruizinis laivas su savo stulbinančiu žavesiu ir problemomis, veržlia muzikavimo dinamika ir įpročių inercija. Maestro Juozas Domarkas skyrė pusamžį, kad šis laivas įgautų pagreitį ir sėkmingai švartuotųsi prie kožno sezono krantinės. Tai titaniškas, santvarkas pergyvenantis procesas, todėl vieni metai, žiūrint iš šios perspektyvos, – toks niekingai kuklus laikotarpis, kad kalbėti apie jį sunku. Nors LNSO nesu naujokas (Maestro asistentu dirbau jau daugiau nei dešimtmetį), vis dėlto pirmieji metai tebuvo susipažinimas su kolektyvu, „apsiuostymas“. Jau pastebiu, kad muzikantai orkestre pradeda suprasti mane iš pusės kvėptelėjimo, laukia mano samprotavimų ir idėjų, daug ko nebereikia kartoti. Vos paėmus naują arba seniai grotą kūrinį, žino, ko reikalausiu, į ką kreipsiu dėmesį, kokio garso norėsiu. Tai labai džiugina ir suteikia viltį, kad laikui bėgant sėkmingai dirbsime mokydamiesi vieni iš kitų, o svarbiausia – būsime mokomi pačios muzikos.

 „Mano simfoninio orkestro dirigento karjera tuo nesibaigia. Tik aš nebūsiu LNSO meno vadovas. O kaip mes, LNSO dirigentai, dalysimės darbus, – tai visiškai nesvarbu“, – prieš metus žurnalui IQ apie pokyčius orkestre sakė profesorius J. Domarkas. Visgi kaip dalijatės darbus ir įtaką? Galbūt iki šiol aktyvi J. Domarko kaip dirigento veikla jums leidžia neapsiriboti tik darbu LNSO, bet suspėti dirbti ir kitose scenose?

– Meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – tai žmogus, kuris atsakingas už orkestro veiklos kryptį, formuoja jo skambesį, jam atstovauja, sprendžia artistų kaitos klausimus, bet tai nereiškia, kad jis keturias savaites per mėnesį diriguoja šiam kolektyvui. Nuo Vladivostoko iki San Fransisko visi orkestrai gyvena su vadinamaisiais kviestiniais dirigentais, kurie ruošia savo pasiūlytas programas. Ši kiek priverstinė rotacija kelia orkestro profesinį lygį, leidžia pasisemti šviežios, negirdėtos ar primirštos patirties ir informacijos. Taigi visi dirigentai daug gastroliuoja, o jų buvimo su savu orkestru dažnumą lemia sutartys. Mano sutartis Filharmonijoje įpareigoja diriguoti ne mažiau kaip dešimt koncertų per sezoną, bet man pavyksta gerokai daugiau, nors dar dirbu ir administracinį darbą. Grįžtant prie klausimo apie mano Mokytoją, suprantama, kad dažnai pasišnekame, pabendraujame darbo ir ne tokiomis formaliomis temomis. Visada išklausau vertingus Maestro (dabar orkestro Garbės dirigento) pastebėjimus, kuriuose kalba ilgametė neįkainojama praktika.

– Dar maždaug prieš 13 metų, jums laimėjus aukso medalį konkurse Katovicuose, J. Domarkas siūlė perduoti vyriausiojo dirigento pareigas, tačiau susidūrė su didžiuliu pasipriešinimu. Ar tuomet nejautėte nuoskaudos, kad tapti vyriausiuoju dirigentu sukliudė viso labo jaunas amžius?

– Pats Maestro man tuo metu nėra apie tai net užsiminęs. Ir labai teisingai padarė. Vos puse lūpų kažkada buvo lyg tarp kitko prabilęs, esą jis neamžinas ant šio svieto ir privaląs pagalvoti apie pamainą. Tiesą pasakius, jei toks pasiūlymas būtų mane užklupęs prieš daugiau nei dešimt metų, kai ir vyko minėti svarstymai, būčiau tikrai jį atmetęs, jaučiausi tam visiškai nepasiruošęs, nesubrendęs. Kai Filharmonijos direkcija prieš trejetą metų su manimi pradėjo kalbą, jaučiausi visai kitaip, todėl šį iššūkį ir kartu privilegiją priėmiau ilgai nedvejojęs, nes per tuos metus odą užsiauginau vadovaudamas Kauno simfoniniam orkestrui ir Latvijos nacionalinei operai.

– Prieš kelerius metus žurnalas „Intelligent Life“ straipsnyje apie jaunąjį dirigentą Gustavo Dudamelį rašė: „šiandien daugelis garsių dirigentų yra pagyvenę Vidurio Europos tironai“. Ar su tokia mintimi sutiktumėte? O gal, kaip rodo G. Dudamelio, Mirgos Gražinytės-Tylos, galų gale – ir jūsų pavyzdžiai, amžius, geografinė pozicija ar tironiškumas nėra reikšmingi veiksniai?

– Baimės pedagogika, kurią įgėrėme su motinos pienu, nebėra aktuali. Visais aspektais. Pirma, tai nebeveikia iš išorės: šiuolaikinių orkestrų savivalda labai rimta, yra profesinės sąjungos, todėl toks tironas jau po kelių despotiškų repeticijų gali būti paprašytas nebeatvykti į darbą. Kad ir toks nekaltas pavyzdys: garsusis V. Gergijevas buvo paprašytas nusiprausti, kai po kelionės stojo repetuoti prie MET (Metropolitan Opera) orkestro. Antra, tai nebeveikia iš vidaus: orkestrantų sąmonė taip pat pakitusi. Esu tikras, kad net pats labiausiai surambėjęs orkestre grojantis cinikas kažkur giliai nori pagroti geriau, nori atsiverti, o tai padaryti jis sugebės tik pozityviame kūrybos lauke, geroje atmosferoje ir matydamas prieš save autoritetą, o ne autoritarą. Tai vienareikšmiškai demonstruoja ir jūsų minėti pavyzdžiai. Pasaulyje graibstomi jaunieji G. Dudamelis, Andris Nelsonas, M. Gražinytė ir kiti neša karštą įkvėpimo, jautraus subtilumo ir skvarbios muzikinės idėjos ugnį, kuri reikliai, bet be buko kartojimo tiesia sinergijos tiltą tarp dirigento ir orkestranto. Tai ir mano kelias.

Baimės pedagogika, kurią įgėrėme su motinos pienu, nebėra aktuali.

– Vyriausiojo dirigento pareigos jums žinomos dar iki LNSO: 2009–2014 m. juo dirbote Latvijos nacionalinėje operoje. Ką vertingiausio davė šis etapas?

– Darbas Kaune ir Rygoje – tai mano savarankiško kelio pradžia, gausi atradimų, polėkio, energijos, iššūkių. Kokiame savo kelio taške esu dabar, sunku pasakyti. Jaučiuosi ne taip toli tenuėjęs, tik fizinės jėgos, verčiančios labiau nei prieš du dešimtmečius taupyti judesius diriguojant, išduoda, kad bagažas sukauptas. Darbas Kaune ir Rygoje susijęs su nostalgiškais prisiminimais ir detalėmis. Ir tos kasdienės naktinės kelionės po koncertų ar spektaklių pasimiršo ir nebeatrodo buvusios alinančios. Esu ten tebekviečiamas ir, man atrodo, laukiamas. Tai rodo, kad viską dariau nuoširdžiai ir daugmaž teisingai. Juk vis dėlto svarbiausia – sukurtas ryšys, pasėta simpatija ir ja paženklinta kūrybinė bendrystė. Kita vertus, būdamas vyriausiuoju dirigentu neišvengi principingų, ne visada malonių, kartais drastiškų sprendimų, rodos, galinčių sužlugdyti ir žmonių likimus. Nuo to negaliu atsiriboti, nešiojuosi tai su savimi kaip pamoką ir tuo pačiu priminimą: visi mes neamžini, bet jei jau esam, turim išlikti reiklūs sau šimtu procentų.

– Didžiosiose Lietuvos kultūros įstaigose pastaraisiais metais itin reta atvejų, kad reikšmingas pareigas eitų ne lietuvis. Prisimenu ir viešą murmesį paskelbus būsimo Modernaus meno centro muziejaus projekto autorių: „nejau nėra lietuvių architektų, kad reikia užsieniečio“. Ar jūs, daug laiko praleidžiantis užsienio koncertų salėse, sutiktumėte su įspūdžiu, jog mūsų kultūrinis laukas vis dar gana hermetiškas ir jautrus tautybės klausimui?

– Taip, sutikčiau. Kitas klausimas, ar tai didelis trūkumas? Manau, anksčiau ar vėliau tai įvyks. Jei M. Gražinyte domisi visas muzikos pasaulis, kodėl mes neturėtume domėtis tuo, kas dedasi už Lietuvos ribų? Pagrindinis dalykas, verčiantis hermetizuotis ir virti savo sultyse, yra menki mūsų atlygiai, todėl turime vos keletą pirmų importinių kregždžių vadovaujančiose pozicijose: tai Lietuvos kamerinio orkestro meno vadovas S. Krylovas ir Klaipėdos muzikinio teatro meninį vadovavimą perėmęs V. Ponkinas. Be jokios abejonės, visų pirma verta dairytis tarp savų, tai ir padarė Latvijos nacionalinė opera, atsisakydama mano kaip vyriausiojo dirigento, paslaugų. Bet ar tai visada veda į kokybę, ar nesusmulkėjame, nesumažėjame ir neprovincialėjame dar labiau – tai vėl kitas sunkus ir įdomus klausimas.

– Galbūt „tautinis grynumas“ kultūros institucijose susijęs su tuo, ką pabrėžėte ir 2010 m. kalbėdamas apie Rygos operos festivalį, kuriame dirigavote, – kad Lietuvoje yra daugiau provincialumo ir lokalumo. Ar šiuo aspektu per šešerius metus Lietuvoje situacija pasikeitė?

– Labai nedaug. Nori to ar ne, visas kultūros ir meno, beje, ir mokslo, laukas slenka į Vakarus, kur požiūris brandesnis, kąsnis sotesnis. Šio proceso nesustabdysime, bet ženklų, kad tie mūsų kultūros švyturiai yra mūsuose laukiami, pasigendu. Niekaip neatsikratau to jausmo, kad esame Europos paraštėje. Nesinori palyginimų, bet taip bus konkrečiau. Tarkime, čekų ekonomika nėra tiek kartų geresnė, kiek jų festivaliai ir bendras kultūrinis kontekstas, o latviai ir estai, būdami, atrodytų, šiek tiek geografiškai atokiau nuo Vakarų Europos, mus lenkia tiek personalijomis, tiek infrastruktūra, tiek atlyginimais. Man išties gėda prisipažinti, kad gyvenu valstybėje, kuri per savo gyvavimo šimtmetį neišstenėjo nė vienos (!) koncertų salės. Nekalbu apie kongresams, operai ar pramogoms skirtas erdves ir arenas. Iki 2018 m. tokia salė tikrai neatsiras. Tai mūsų pačių pasirinkimas – gyventi užpečkyje… Kaip kitaip jei ne provincialumu ir aplaidžiu trumparegiškumu galiu įvertinti mūsų meno politikų ir nomenklatūrininkų intencijas.

Man išties gėda prisipažinti, kad gyvenu valstybėje, kuri per savo gyvavimo šimtmetį neišstenėjo nė vienos (!) koncertų salės.

– Jums Danijoje bei Austrijoje atstovauja tarptautinės menininkų agentūros. Kaip vertinate profesionalių vadybininkų, meno agentūrų indėlį į savo šiandienę muzikinę karjerą? Ar pakanka būti vien talentingam, tyliai dirbti ir tikėtis, kad kas nors tave vieną dieną vis tiek atras?

– Būtų naivu tikėtis. Tik buvusios Sovietų Sąjungos ir Rytų bloko teritorijoje veikia asmeniniai ryšiai. Visur kitur muzikos pramonė (klasikinė taip pat) turi savo atstovus: impresarijus, agentus, vadybininkus, labai padedančius karjeros klausimais. Šie vadinamieji muzikos pasaulio grobuonys tikrai nepaliks nepastebėto talento ir nepraras progos iš jo uždirbti. Žinoma, minimalių pastangų prireiks, kad tave kas nors iš viso pastebėtų. Negalėčiau detaliai atpasakoti visų šio didelio verslo užkulisių, aišku viena: garsiausios meno agentūros bendrauja išskirtinai su garsiausiomis koncertų įstaigomis, žymiausiais operos teatrais, todėl diriguoti MET, jei nesi AMG agentūroje, gali tikėtis, bet to, deja, neatsitiks.

– Grįžkime prie LNSO ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos, kuri šį sezoną pradeda ne tik susitikimais scenoje su Violeta Urmana, Davidu Geringu, Christianu Lindbergu, bet ir naujais žingsniais į socialinius tinklus, „Spotify“ platformą. Dar praėjusį sezoną imti rengti reportažai iš repeticijų. Ar taip siekiama pritraukti netipinę auditoriją? Ką tokie pokyčiai reiškia jums kaip dirigentui?

– Mes didžiuojamės gerai subalansuotu orkestro sezonu ir pas mus viešinčiomis žvaigždėmis. Savaime suprantama, Londono ar Prancūzijos orkestrų virtualumo lygio kol kas neįmanoma pasiekti. Šių orkestrų plėtojama rinkodaros ir medijų veikla, kai orkestras koncertuoja Londono metro ar neišeidamas iš savo koncertų salės gali tapti „garsinės laboratorijos“ dalimi, yra daugelio metų įdirbis, nulemtas technologijų plėtros ir nemenkų privačių investicijų. Bet neslėpsiu, kad planuojame proveržį į virtualiąją erdvę, kur galima sutikti kasdien augančią visų kartų, ypač jaunimo, auditoriją. Viena ambicingiausių svajų – virtualiosios koncertų salės idėja, kurią išplėtojusi Berlyno filharmonija.

– Esate minėjęs, kad jums artima XIX–XX a. sandūros estetika ir muzikinė situacija. Daug žmonių panašiai atsiliepia ne tik apie muziką, bet ir vaizduojamąjį meną, literatūrą. O šiuolaikinę menininkų kūrybą dažnai lydi masinės auditorijos „aš nieko nesuprantu“. Kodėl atsiranda praraja tarp mūsų – auditorijos – ir mūsų laikų meno?

– Mano galva, jūsų svarstymas teisingas tuo atžvilgiu, kad XX a. pradžioje atsirado antimeno ir opozicinio meno tendencijos, kurios menininkus išskyrė į dvi prieštaraujančias kryptis. Pirmieji bandė eiti konservatyviu, nuosaikiu, kartais net oportunistiniu, prisitaikėlišku, bet vis dėlto tradicijomis besiremiančiu keliu. Kiti gi, savotiškai oponuodami jam, atmetė tradiciją ir pradėjo nuo švarios lentos, gryno garso (musique concrète), ieškojo būdų, kaip garsą artikuliuoti vis kitaip, neduokdie, taip, kaip kas nors kitas prieš tai. Šie bandymai, mano galva, atskyrė muzikos mylėtojus, gurmanus nuo specialistų ir teoretikų. Iki to muzika ir menas, gyvavę kaip pramoginiai (Mozartas juk buvo tų laikų popsas), išsiskyrė: pramoginiai žanrai pasuko paprastumo, suprantamumo, o elitiniai – intelektualumo, ieškojimų keliu ir (tai natūralu) prarado publikos. Kai kuriems kompozitoriams pavyksta suvaldyti šiuos frontus, būti aktualiems, bet tuo pat metu pasiekti klausytojo jausmus, ne vien protą. Tokių maža, nes talentų – vienetai.

– Prieš kelerius metus teko būti koncerte Filharmonijoje, kur skambėjo J. Cage’o „4’33“. Garbaus amžiaus žiūrovas ėmė garsiai šūkauti ir reikšti savo nepasitenkinimą. Kam jums sudėtingiau koncertuoti – itin išprususiai ir dėl to labai reikliai publikai ar priešingai – nereikliai, bet nesidominčiai, nežinančiai ir nenorinčiai sužinoti?

– Buvau ir aš tame koncerte… Na, publika turi suprasti, kur eina. Jei esi Filharmonijoje, kur programoje J. Cage’as ir K. Stockhausenas, o tarp atlikėjų – V. Tarasovas, vargu ar gali tikėtis patirti čaikovskišką jausmų verpetą, nebent atėjai specialiai protestuoti prieš tokią sceninę saviraišką. Tai panašu į TV žiūrovą, kuris piktinasi ir vis vien pusantros valandos žiūri nepatinkančią laidą. Nepatinka kanalas – perjunk, nepatinka koncerto idėja – neik!

Klausimas, kam sudėtingiau koncertuoti, nėra tikslus. Man nesudėtinga koncertuoti, dalytis, tik publikai gal būna kartkartėm sunkiau priimti. Žinoma, visada maloniau, kai ji pasiruošusi įvertinti tai, ką girdi, kai supranta, kuo skiriasi L. van Beethovenas nuo J. Brahmso, o klasikinė artikuliacija – nuo romantinės. Tada ryšį užmegzti itin paprasta, bet čia kaip skaitant Bibliją: vaikams ir senoliams – tai savotiška paveikslėlių, istorijų, kartais sentimentalių ir dramatiškų vaizdų apie Dievulį rinkinys, o studentui ar mokslininkui – tai filosofinis traktatas, pilnas daugiasluoksnių įžvalgų. Tas daugiasluoksniškumas yra ir muzikoje. Jei į koncertą atėjęs žmogus nenori ieškoti filosofijos ar gilintis į interpretaciją, jis turi teisę tiesiog patirti malonumą klausydamas. Jei jis sugebės ir pamąstyti, ir tiesiog grožėtis, sugebės atsiverti ir išeis šiek tiek sukrėstas, paliestas, vadinasi, už bilietą nepermokėjo.

—–

M. Pitrėnas

pitrenas

Gimė 1974 m.
1990 m. įkūrė chorą „Psalmos“ ir jam vadovavo iki 2000 m.
1997 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė chorinio dirigavimo, 2002 m. – simfoninio dirigavimo studijas. 2004 m. įgijo meno licenciato laipsnį.
2003 m. Katovicuose G. Fitelbergo konkurse pelnė I premiją, aukso medalį ir specialųjį Silezijos filharmonijos orkestro prizą.
2006–2011 m. Kauno simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.
2009–2014 m. Latvijos nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas.
2010 m. pelnė Latvijos muzikinį prizą, 2011 m. – Latvijos prezidento V. Zatlero apdovanojimą.
2012 m. skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
Nuo 2015 m. LNSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.
Nuo 2015 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros vedėjas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų