Užlipti ant ukrainietiško grėblio (Scanpix nuotr.)

Nuo Paulo Manaforto iki lemtingo Donaldo Trumpo skambučio

Nuo Paulo Manaforto iki lemtingo Donaldo Trumpo skambučio

Kaip prasidėjo istorija apie keblioje padėtyje atsidūrusius ukrainiečius ir jų kontaktus su naudos siekiančiais amerikiečiais

Viktoras Janukovyčius, netekęs pareigų, atsidūrė keblioje padėtyje. 2002 m. tapęs Ukrainos ministru pirmininku jis tikėjosi, kad 2004 m. gruodį bus išrinktas prezidentu. Oficialūs rinkimų rezultatai lūkesčius patvirtino, bet tada tūkstančiai demonstrantų apsitaisė oranžine atributika ir išėjo į Kijevo gatves teigdami, kad skaičiavimas suklastotas. Aukščiausiasis teismas davė nurodymą perskaičiuoti balsus. Rezultatus anuliavo.

Posovietinė Ukraina tuomet teturėjo 13 metų ir plaukė pasroviui. XX a. 9-ajame dešimtmetyje ten buvo ir užkietėjusių komunistų, ir aršių nacionalistų, dalis šalies teritorijos jau seniai šliejosi prie Europos, o kita dalis ištikimai laikėsi rusų, nebuvo realios valstybingumo tradicijos. Tuo pasinaudojo į oligarchus taikantys žmonės, siekdami išsidalyti nemenkas valstybės rentas ir turtus.

Vieni tų oligarchų nuėjo į politiką, kiti bičiuliavosi su politikais. Visiems reikėjo apsaugos nuo Rusijos, Europos ir JAV galingųjų, visi ją pirko. Ukrainos politika ir ryšiai su užsieniu virto oligarchų verslo interesų tęsiniu. Šalies parlamentas tapo rinka.

Po 2004 m. rinkimų V. Janukovyčius prarado daug patrauklumo taškų, o tai buvo bloga žinia anglių ir plieno magnatui Rinatui Achmetovui iš pramoninio Donbaso Ukrainos rytuose, vienam pagrindinių V. Janukovyčius ir jo vadovaujamos Regionų partijos rėmėjų. Norint grįžti į valdžią, V. Janukovyčiui reikėjo daugmaž sąžiningai laimėti kitus rinkimus. Tai reiškė, kad buvo svarbu pakeisti jo įvaizdį. Todėl R. Achmetovas jį supažindino su Paulu Manafortu.

P. Manafortas manė gavęs puikią galimybę. JAV jis konsultavo respublikonų politikus, bet turėjo ir kitą pelningą verslą, aptarnaujantį ne pačios geriausios reputacijos užsienio veikėjus, pavyzdžiui, Angolos partizanų lyderį Jonasą Savimbi ir Kongo diktatorių Mobutu Sese Seko. Jo ir komandos pastangomis V. Janukovyčius, kuris jaunystėje kelis kartus trumpam atsidūręs kalėjime buvo gavęs Chamo pravardę, iš Kremliaus remiamo chuligano virto savo pastangomis iškilusiu žmogumi iš darbininkų klasės. Charizmos būtų buvę per daug tikėtis, bet nepriekaištingi kostiumai, politinio biuro stiliaus šukuosena ir apdairios manieros suteikė jam įtikinamai prezidentišką laikyseną. Politikas atrodė esąs praktiškas ir solidus, nors prie žaizdos dėk.

Kampanijoje, parengtoje naują įvaizdį gavusiam kandidatui, P. Manafortas pritaikė taktiką, kurią pirmą kartą pamatė 1972 m. Richardui Nixonui siekiant perrinkimo – išnaudoti kultūrinius nesutarimus, pakurstyti skundus. V. Janukovyčių pateikė kaip rusakalbių šalies rytuose gynėją nuo vakarinių ukrainiečių, kurie norėjo jėga primesti jiems naują kultūrą ir kalbą, išnaudodami jų ekonominius išteklius. Politikas su įniršiu kalbėjo apie bendras Ukrainos ir NATO pratybas Kryme. Pabandęs pasiekti, kad P. Manafortas suvaldytų V. Janukovyčių, JAV ambasadorius gavo griežtą „ne“.

Po 2010 m. rinkimų, iš esmės sąžiningų, V. Janukovyčius tapo prezidentu. Tada ekologijos ir gamtos išteklių ministru paskyrė kresną magnatą skusta galva – Mykolą Zločevskį. Ankstėliau šis asmuo pirmininkavo Valstybiniam gamtos išteklių komitetui, kaip tik tuo metu, kai jo įsteigtoms įmonėms išduotos pelningos naftos žvalgymo licencijos. 2005 m. į valdžią atėjęs naujas režimas tas licencijas atšaukė, nors vėliau šis sprendimas buvo panaikintas.

Oliverio Bullougho knygoje „Moneyland“ („Pinigija“) apie pinigų plovimą rašoma, kad M. Zločevskiui antrą kartą gavus valdžią jo įmonė „Burisma“, įkurta siekiant konsoliduoti su nafta ir dujomis susijusius interesus, gavo devynias gavybos licencijas, jos gamtinių dujų gavyba išaugo septyniskart. Kaip rašo O. Bulloughas: „Aiškiai matyti, kad M. Zločevskio einamos oficialios pareigos koreliuoja su „Burismos“ plėtra. Jis – klasikinis pavyzdys, kad Ukrainoje politika nuo seno yra verslas kitomis priemonėmis.“

„Burisma“ buvo valdoma per įvairias Kipre įsteigtas kontroliuojančiąsias bendroves, o M. Zločevskio teisininkai teigė, kad iš savo oficialių sprendimų jų klientas negavo jokios naudos. Tačiau po 2005 m. įvykių M. Zločevskis turbūt puikiai suprato, kad naujas režimas gali reikšti galą jo sėkmei.

Ir išties viskas dramatiškai apsivertė atėjus naujai valdžiai. V. Janukovyčiaus pergalė 2010 m. pagilino šalies susiskaldymą – atvėrė kelią revoliucijai, invazijai ir kraujo praliejimui. 2014 m. politikas buvo nuverstas ir pabėgo į Maskvą, kartu pasiėmė didžiulį turtą. Suirzusi, kad Euromaidano sukilimas išvarė jos žmogų, Rusija atsakė aneksuodama Krymą ir pakurstydama maištą rytuose.

Mano draugų draugas

M. Zločevskis, praradęs pareigas, atsidūrė keblioje padėtyje. Naujoji vyriausybė siekė susigrąžinti V. Janukovyčiaus ir jo bendrų pasisavintus pinigus ir kreipėsi pagalbos į tarptautinius organus.

Kai 2015 m. kovą M. Zločevskis pabandė į Kiprą pervesti 23 mln. JAV dolerių iš BNP banke Londone turėtos sąskaitos, britų Kovos su stambiu sukčiavimu tarnyba (SFO) ją įšaldė. SFO teisme teigė, jog yra pagrįstų priežasčių manyti, kad M. Zločevskis šiuos pinigus gavo pažeisdamas Ukrainos įstatymus. Ypač domino 20 mln. JAV dolerių, kuriuos į sąskaitą pervedė V. Janukovyčiaus šeimos pinigus tvarkančiam Sergejui Kurčenkai priklausanti įmonė.

Hunteris Bidenas manė gavęs puikią galimybę. 2014 m. jis pakviestas prisijungti prie „Burismos“ valdybos. Kartu pakviestas ir jo verslo partneris Devonas Archeris, taip pat Aleksanderis Kwaśniewskis. H. Bidenas – tuomečio viceprezidento ir pagrindinio Baracko Obamos žmogaus Ukrainos klausimais Joe Bideno sūnus. D. Archeris – tuomečio JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry posūnio draugas. A. Kwaśniewskis – buvęs Lenkijos prezidentas. H. Bidenui esą buvo mokama 50 tūkst. JAV dolerių per mėnesį.

Atrodo, kad plečiant „Burismos“ valdybą pakvietus gerų ryšių turinčių žmonių siekta nupirkti apsaugą M. Zločevskiui, kuriam ne tik buvo iškelta pinigų plovimo byla Londone, bet ir grėsė du tyrimai Ukrainoje – vienas dėl mokesčių slėpimo, kitas dėl interesų konflikto išduodant „Burismai“ licencijas. Iš Ukrainos pabėgęs M. Zločevskis taip pat norėjo turėti svertų bendraudamas su oligarchu Petro Porošenka, 2015 m. gegužę išrinktu prezidentu.

Jei M. Zločevskis išties planavo apsisaugoti, atrodo, kad apsauga suveikė. Generalinė prokuratūra nesugebėjo SFO pateikti reikiamų dokumentų, kad liktų įšaldyta jo sąskaita. Metų pabaigoje kažkas iš tenykščių M. Zločevskio teisininkams pateikė raštą, kuriame nurodyta, kad jis neįtariamas jokiais nusikaltimais Ukrainoje. Londone teisėjas atšaukė 23 mln. JAV dolerių areštą motyvuodamas tuo, kad M. Zločevskis „niekada nebuvo įvardytas kaip įtariamasis dėl grobstymo ar apskritai bet kokio kito pažeidimo, ką jau kalbėti apie pažeidimą, susijusį su nederama įtaka išduodant <….> licencijas“.

Šiek tiek į save lenkti pirštai? (Scanpix nuotr.)

Vitaly Kasko, bandęs kaip prokuratūros tarptautinio skyriaus vadovas padėti SFO, įtarė klastą. Ją įžvelgė ir JAV ambasadorius Ukrainoje Geoffrey R. Pyattas. Šis po kelių mėnesių pasakė, kad „tuos, kurie atsakingi už sugriautą bylą, nes sankcionavo tokius raštus, reikėtų mažiausiai be ceremonijų atleisti iš pareigų“. Antikorupcijos aktyvistų iš Ukrainos teigimu, „Burismos“ byla ir kiti bandymai susigrąžinti išplautą grobį žlugo dėl to, kad vyriausybė realiai nenorėjo sėkmingos jų baigties. Pasak verslininko ir parlamentaro Oleksandro Oniščenkos, dabar pabėgusio į užsienį, P. Porošenka anaiptol nebuvo nepatenkintas išgirdęs, kad M. Zločevskis nemokamai tiekė gamtines dujas P. Porošenkos dešiniosios rankos valdomam stiklo fabrikui ir galbūt yra nusiteikęs padaryti daugiau tokių paslaugų. Pokalbio įraše, kurį teigia padaręs O. Oniščenka, prezidentas M. Zločevskį vadina „geru žmogumi“ ir siunčia jam linkėjimų. P. Porošenka teigia, kad įrašas – klastotė.

Suabejojusi, ar P. Porošenka tikrai yra korupcijos priešas, JAV vyriausybė padėjo suformuoti naują Nacionalinį antikorupcijos biurą (NABU). Jis buvo apsaugotas nuo oficialių Ukrainos asmenų kišimosi ir prižiūrimas FTB. Tačiau jo veiklą užblokavo Viktoras Šokinas, kurį 2015 m. vasarį P. Porošenka paskyrė generaliniu prokuroru. Spaudžiamas užsienio ambasadorių ir Ukrainos aktyvistų, J. Bidenas dalyvavo tarptautinėse pastangose pašalinti V. Šokiną. „Generalinio prokuroro pareigybę tikrai būtina reformuoti“, – Ukrainos parlamentui 2015 m. pabaigoje sakė J. Bidenas, o privačiai P. Porošenkai nurodė, kad siekdamas išsaugoti V. Šokiną prarastų 1 mlrd. JAV dolerių paramos.

Mano priešų priešas

2016 m. balandį prezidentas vietoj V. Šokino paskyrė Jurijų Lucenką. 2006 m., eidamas vidaus reikalų ministro pareigas, J. Lucenka pradėjo tyrimą dėl M. Zločevskio. Kai 2010 m. į valdžią grįžo V. Janukovyčius, J. Lucenka atsidūrė kalėjime, o jo pasodinimas buvo panašus į politinį kerštą. 2016 m. tapęs generaliniu prokuroru jis iškėlė M. Zločevskiui mokesčių slėpimo bylą, kuri baigėsi 7,4 mln. JAV dolerių bauda. Trečia byla – dėl licencijų – perduota NABU ir kol kas lieka neišnagrinėta.

Aktyvistai ir svetimšaliai tikėjosi, kad J. Lucenka uoliau tirs bylas nei V. Šokinas ir daugiau bendradarbiaus su jaunuoju NABU vadovu Artiomu Sytniku. Bet J. Lucenka nuvylė kritikus ir pasinaudodamas pareigomis puolė kai kuriuos iš jų, taip pat stengėsi pakenkti A. Sytnikui ir trukdė NABU operacijoms. Neseniai JAV ambasadore Kijeve paskirta karjeros diplomatė Marie Yovanovitch liepė jam liautis puolus antikorupcijos aktyvistus ir tokius buvusius darbuotojus kaip V. Kasko, kuris bendradarbiavo su SFO „Burismos“ byloje. J. Lucenka nebuvo patenkintas.

J. Lucenka ir P. Porošenkos klika toliau siekė panaikinti NABU nepriklausomybę ir atleisti A. Sytniką. Kritinis taškas pasiektas vieną 2017 m. gruodžio naktį, kai vyko karštligiški transatlantiniai skambučiai. Iš dalies spaudžiamas Tarptautinio valiutos fondo, finansavusio milijardus dolerių Ukrainos skolos, P. Porošenka nusileido. A. Sytnikas išsaugojo pareigas, NABU – nepriklausomybę.

J. Lucenka, nors darbo neprarado, bet tapęs silpnesnis ir pažemintas atsidūrė keblioje padėtyje. Todėl pradėjo dairytis įtakingo svetimšalio palaikymo – į prezidento Donaldo Trumpo Baltuosius rūmus. Nors atrodė, kad tai paties J. Lucenkos iniciatyva, jis retai ką nors darė be P. Porošenkos pritarimo. 2016 m. JAV rinkimuose pirmenybę teikęs Hillary Clinton, Ukrainos prezidentas troško pataisyti santykius su D. Trumpu. Jausmas nebuvo abipusis. Tačiau J. Lucenka vis tiek atrodė svarbus.

Rudy Giuliani manė gavęs puikią galimybę. Kaip prezidento D. Trumpo asmeninis teisininkas R. Giuliani užsiminė, kad jį domina purvas apie Ukrainos paramą H. Clinton ir bet kokias specialias paslaugas, kurios galėjo būti suteiktos J. Bideno vardu. Pasak J. Lucenkos, 2017 m. pabaigoje R. Giuliani nurodymu su juo susisiekė Levas Parnasas ir Igoris Frumanas – taip pat R. Giuliani klientai.

OK, Donaldai. (Scanpix nuotr.)

L. Parnasas ir I. Frumanas – du iš Ukrainos kilę JAV verslininkai, įsikūrę Floridoje. I. Frumanui priklauso nedidelis viešbutis ir paplūdimio klubas gimtojoje Odesoje, taip pat baras Kijeve, garsėjantis profesionaliomis palydovėmis. O L. Parnasas anksčiau buvo biržos makleris. „The Washington Post“ rašė, kad 2016 m. teismo įsakymu jis turėjo vienam investuotojui už niekada nepastatytą filmą „Žudiko anatomija“ sumokėti daugiau kaip 500 tūkst. JAV dolerių; teismo duomenimis, L. Parnasas skolos kol kas nesumokėjo. Bet JAV federalinei rinkimų komisijai pateiktame skunde nurodoma, kad L. Parnasas, I. Frumanas ir su jais siejamos priedangos bendrovės vis tiek įsigudrino skirti daugiau kaip 400 tūkst. JAV dolerių įvairioms respublikonų kampanijoms ir organizacijoms, įskaitant D. Trumpą palaikiusiam politinių veiksmų komitetui „America First Action“.

R. Giuliani J. Lucenką vertino kaip tikrą lobį. Taip pat jo pirmtakas V. Šokinas, supykęs, kad norėdamas apsilankyti pas dukterį Kalifornijoje negavo vizos neva dėl diplomatės M. Yovanovitch kaltės. 2019 m. sausio 23 d. R. Giuliani kalbėjosi telefonu su V. Šokinu (L. Parnasas vertėjavo). Remiantis R. Giuliani užrašais, vėliau pateiktais Valstybės departamentui, V. Šokinas teigė, kad jo tyrimai „Burismos“ byloje iš esmės buvo nutraukti ne dėl to, kad P. Porošenka kažką laikė „geru žmogumi“, bet spaudžiant JAV ambasadoriui G. Pyattui ir J. Bidenui.

Po dviejų dienų R. Giuliani susitiko su J. Lucenka. Remiantis R. Giuliani užrašais, J. Lucenka pateikė dokumentą iš Latvijos, neva rodantį, kad iš „Burismos“ banko sąskaitos buvo pervesti keli milijonai dolerių, įskaitant 1,15 mln. A. Kwaśniewskiui ir nenurodytas sumas H. Bidenui bei D. Archeriui. Jis taip pat pasakojo sumokėjęs 900 tūkst. JAV dolerių konsultacijų bendrovei „Rosemont Seneca Partners“, tarp kurios steigėjų yra ir H. Bidenas, už pastarojo tėvo lobistines paslaugas. Spalio 9 d. tokius teiginius pakartojo anksčiau Ukrainos slaptajai tarnybai priklausęs Andrijus Derkačas, dabar parlamento narys. A. Derkačas palaiko glaudžius ryšius su J. Lucenka. Nėra įrodymų, kad toks teiginys – tiesa.

Sausio 26 d. R. Giuliani ir J. Lucenka vėl susitiko. Šįkart kalba sukosi apie P. Manafortą. Žlugus V. Janukovyčiui, saugumo tarnyboms perduotas žurnalas, kuriame užfiksuoti mokėjimai iš juodojo fondo. 2016 m. pavasarį ši juodosios buhalterijos knyga pasiekė NABU. Netrukus dienraščiui „The New York Times“ buvo atskleistos detalės apie užmokestį P. Manafortui už V. Janukovyčiui suteiktas paslaugas. Paviešinus šią informaciją D. Trumpo kampaniją administravęs P. Manafortas buvo atleistas pareigų, o vėliau dėl jos atsidūrė kalėjime.

R. Giuliani taip pat užfiksavo teiginį, kad Ukrainos saugumo tarnyba slapta įrašė, kaip A. Sytnikas iš NABU sako, kad yra nusiteikęs padėti H. Clinton kampanijai. A. Derkachas dabar teigia turįs dokumentų, rodančių, kad 2017 m. NABU glaudžiai bendradarbiavo su JAV ambasada.

Prezidentų vyrai

2019 m. kovą J. Lucenka prabilo viešai ir Johnui Salmonui iš politinių naujienų tinklalapio „The Hill“ papasakojo iš M. Yovanovitch gavęs specialius sąrašus, saugančius tam tikrus žmones Ukrainoje nuo tyrimų. Kitą mėnesį M. Yovanovitch buvo atšaukta į Vašingtoną, nes, R. Giuliani teigimu, „dalyvavo bandant pakenkti prezidentui“. Valstybės departamentas tai pavadino „absoliučiu išsigalvojimu“.

Kitą mėnesį Ukrainoje įvyko rinkimai ir P. Porošenka pralaimėjo TV komikui Volodymyrui Zelenskiui. L. Parnasas ir I. Frumanas nedelsdami susisiekė su vienu V. Zelenskio komandos narių, norėdami suorganizuoti jo ir R. Giuliani susitikimą.

V. Zelenskis, ką tik pradėjęs eiti pareigas, atsidūrė keblioje padėtyje. Jį išrinko dėl pažado pertvarkyti korumpuotą sistemą, kuri trukdo Ukrainai klestėti ir kenkia jos saugumui (V. Zelenskio vyriausybė pradėjo tyrimą dėl P. Porošenkos ir J. Lucenkos). Be to, jam reikėjo pinigų, ginklų ir paramos ženklų, pavyzdžiui, valstybinių vizitų, kad padėtų duoti atkirtį Rusijai. Bet jis nenorėjo būti įtrauktas ir priverstas naudotis savo pareigomis, kad padėtų amerikiečiams suvesti politines sąskaitas.

Gegužės 9-ąją „The New York Times“ pranešė, kad R. Giuliani vyksta į Kijevą. Siekdamas palaikyti atstumą V. Zelenskis atsisakė su juo susitikti. Gegužės 12-ąją J. Lucenka apsilankė pas V. Zelenskį ir paragino pasimatyti su R. Giuliani. „Jis sakė turįs R. Giuliani numerį ir kad R. Giuliani suves jį su D. Trumpu“, – pasakojo apie tą susitikimą žinantis žmogus. V. Zelenskis vėl atsisakė.

Specialusis JAV pasiuntinys Ukrainoje, Kurtas Volkeris, kuriam buvo pavesta išspręsti konfliktą Donbase, bandė sumažinti kylančią įtampą prieš pokalbį telefonu su D. Trumpu. Liepos 7-ąją jis papusryčiavo su R. Giuliani, o vėliau tą dieną parašė jam žinutę, norėdamas supažindinti su aukštu V. Zelenskio patarėju Andrijumi Jermaku. Po kelių valandų žinutę iš jo gavo JAV atstovas Ukrainoje Williamas Tayloras ir D. Trumpo ambasadoriumi ES paskirtas Gordonas Sondlandas, daug metų aktyviai rinkęs lėšas respublikonams: „Šįryt pusryčiavau su Rudy – organizavom skambutį A. Jermakui pirmadienį. Turbūt padėjo. Svarbiausia, kad V. Zelenskis pasakytų, jog padės tyrimui, ir kad išspręstų personalo problemas, jei yra.“

Liepos 25-ąją D. Trumpas turbūt manė gavęs puikią galimybę. Jis ruošėsi skambinti skurdžios, kovų varginamos šalies prezidentui naujokui; šalies, kurios ankstesni vadovai, kaip atrodė D. Trumpui, buvo susimokę prieš jį, bet taip pat šalies, dabar galinčios jam padėti apjuodinti galimą priešininką artėjančiuose rinkimuose ir kažkiek pagrįsti, kodėl P. Manafortas vertas malonės. Juk V. Zelenskio padėtis silpna, todėl jis tikrai turi priežasčių duoti D. Trumpui viską, ko šis gali paprašyti.

Likus keletui valandų iki suplanuoto prezidentinio pokalbio telefonu K. Volkeris parašė žinutę A. Jermakui. „Turiu žinių iš Baltųjų rūmų – jei prezidentas Z įtikins Trumpą, kad atliks tyrimą / „išsiaiškins, kas iš tiesų įvyko“ 2016 m., suplanuosim vizitą į Vašingtoną. Sėkmės!“

Ir štai po kelių abipusės korupcijos, augančio cinizmo ir piktnaudžiavimo pareigomis dešimtmečių D. Trumpas pakėlė telefono ragelį.

Redakcijos pastaba: išspausdinus šį reportažą, netrukus du jame paminėti žmonės, t. y. L. Parnasas ir I. Frumanas, buvo suimti Dulleso oro uoste prie Vašingtono. Jiems pateikti kaltinimai, kad perdavė užsienio lėšas JAV politiniams kandidatams ir D. Trumpą palaikiusiam rinkimų komitetui.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų