Pašte lietuvis, ko verkia, nežino

Pašte lietuvis, ko verkia, nežino

Kadaise regioninėje spaudoje teko skaityti apie keistą ginčą – sodybą pardavusi moteris pyko ant naujojo savininko, kad šis neleidžia jai ir jos giminaičiams kartą per metus susirinkti sodelyje, prisiminti gerų laikų ir tiesiog parymoti.

Abi puses tarsi galima suprasti. Naujasis šeimininkas sumokėjo pinigus, nėra prisirišęs prie sodybos ir su nauju turtu gali daryti, ką tik užsimano. Garbaus amžiaus buvusią sodybos savininkę su ja sieja emocinis ryšys, nostalgiški prisiminimai, todėl senolei sunku prisitaikyti prie pokyčių, tarp jų ir nuo senų gerų laikų pasikeitusia ekonomine realybe.

Šią istoriją teko prisiminti skaitant apie, regis, nesibaigiančius ginčus dėl trijų didžiųjų miestų centrinių paštų, kurie vėl atgijo rugsėjį, į naują vietą iškėlus Klaipėdos centrinį paštą. XIX a. pastatas laukia savojo pirkėjo, tačiau miestelėnai baiminasi, kad tiek dabar, tiek šiam atsiradus nebegalės į pastatą užeiti ir, vaizdžiai tariant, parymoti. Jie ne vieni – štai spalį Valstybinė kultūros paveldo komisija išplatino pareiškimą, kuriame nurodoma, kad parduoti ketinamuose pastatuose geriausia būtų išsaugoti pašto funkcijas.

Abi situacijos gerai simbolizuoja kelis pagrindinius šiuolaikinės Lietuvos simptomus – nenorą susitaikyti su pokyčiais, besaikį praeities sakralizavimą ir reputacijos („kaip čia atrodys?“) viršenybę prieš realybę.

Ar jau kuris laikas stagnuojantis Lietuvos paštas iš tiesų reikšmingai sutaupys, atsisakęs šių pastatų ir skyrius kaimuose pakeitęs mobiliaisiais paštininkais, pasakyti sunku. Tačiau valstybinio pašto reikšmė per pastaruosius dešimtmečius gerokai sumenko. Pelningiausia veikla šiais laikais yra siuntos, kurių nebūtina atsiimti skyriuose. Pats Lietuvos paštas įrengia paštomatus, likusią rinkos dalį užpildo privatūs žaidėjai. Galiausiai atstumai tarp miestų nėra matuojami pagal centrinius paštus, tai – mitas.

Žinoma, visada lieka reputacijos argumentas, kurį ir panaudojo Valstybinė kultūros paveldo komisija – centrinis paštas reprezentuoja ne tik patį miestą, bet ir valstybę. Dėl pastatų architektūrinės vertės ginčų nekyla. Tačiau reaguodami į besikeičiančius poreikius tradicinių centrinių paštų jau senokai atsisakė tokie, reikėtų suprasti, nereprezentatyvūs Šiaurės šalių miestai kaip Helsinkis, Kopenhaga, Malmė, Stokholmas. Pro visų jų, išskyrus paskutinį, duris koją įkėlė privatus verslas. Taip pat pasielgė vis mus aplenkiančių estų Talinas.

Pokyčių baimė ir senųjų erdvių sakralizavimas galioja ne tik kalbant apie paštus.

Tai ir mokyklos, kurių tinklo neoptimizavimas, arba kalbant labai žemiškai – kai kurių iš jų neuždarymas, yra opi problema jau daugelį metų, daliai vaikų kasmet kainuojanti geresnį išsilavinimą. Nes „kaimo mokyklėlė“ nuo senų laikų yra šviesos simbolis. Ir taip, sutikime, valstybę, dažniausiai liūdnai, reprezentuojantis pastatas. Kurį išgelbėtų tik išrinkta „gera“, emigrantus į kaimus grąžinsianti valdžia ir staiga atjaunėję jų gyventojai, prigimdysiantys daug vaikų. Taigi, stebuklas.

Ir Vilniaus centrinio pašto kaimynas Lietuvos bankas kol kas paliktas ramybėje, tačiau galime spėti, kad neilgam. Iki 2022-ųjų jis turėtų būti iškeltas į naują biurą viename sostinės rajonų. Šią žinią paskelbus viešai, taip pat būta nemažai klausimų. Klausimas apie 23 mln. eurų kainuosiančio komplekso statybą ir jos poreikį atrodė logiškas. Ar bent jau buvo daug geresnis už klausimą, kokio dydžio žalą valstybės reprezentatyvumui ir reputacijai padarys kiek toliau nuo centro ir – dar blogiau – moderniame stikliniame pastate įsikūręs šalies centrinis bankas?

Tai ir seni pastatai, kurių pirminės funkcijos nebeatliepia besikeičiančių laikų. Kauno Laisvės alėjoje nugriautam (ir savo laiku ant istorinio miesto kino teatro pastatytam) „Merkurijui“ visuomenininkai net surengė savotiškas laidotuves. Griaunant Profsąjungų rūmus viešojoje erdvėje taip pat nubraukta ne viena ašara ir priminta, kad tai reikšminga Vilniui vieta, kurios negali bjauroti siūlomi nauji „stiklainiai“. Tarsi pats Gediminas kadaise būtų palaikęs socialistinį istorizmą.

Kino teatras „Lietuva“ nuo sugriovimo buvo ginamas DVD ir piratinių parsisiuntimų laikais, o dar kartą apraudotas jau jį griaunant „Netflix“ eroje. Tiesa, žiūrint iš laiko perspektyvos, net ir skeptikai pripažintų, kad galutinis rezultatas yra geras kompromisas. Tiksliau, palyginti geras prastos privatizacijos finalas.

Galbūt prie šio pavyzdžio dera parymoti ilgiau. Po visko, kas pasakyta apie viešųjų (ir kartais privačių) pastatų gynėjus, nostalgija kartais tampa įtakingu, žmones vienijančiu ginklu. Neretai tai lemia, ar sulauksime privatizacijos, ar „prichvatizacijos“. Tai tik dviejų raidžių skirtumas popieriuje, tačiau ypač ryškus realybėje.

Iš panašių emociškai susaistytų viešųjų pastatų konkursų reikėtų reikalauti visiško skaidrumo ir aiškių įsipareigojimų. „Prichvatizacijos“ per 30 metų jau matėme sočiai, tačiau vaistas nuo jos nėra pastatų užkonservavimas.

Gytis Kapsevičius yra IQ apžvalgininkas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų