(Vyčio Snarskio pieš.)

Socialinis jautrumas + kvadratinio metro kaina

Socialinis jautrumas + kvadratinio metro kaina

Gyvenu pirmame aukšte, sostinėje, gatvėje, kuri traukte traukia turistus. Kai mano katė prasispraudžia pro žaliuzes paspoksoti į lauką, ją išvydę turistai puola belsti į langą ir visom kalbom miauksėti. Tarsi turėtų ką svarbaus pasakyti mano katei. Tarsi jų kraštuose katės būtų retenybė.

Aktyviausiai pakomunikuoti su ja veržiasi italai ir lenkai. Turbūt tose šalyse trūksta kačių. Vertėtų apsvarstyti verslo planą – gaudyti kates Lietuvoj ir importuoti į tas nelaimingas šalis, kur jas labai myli.

Vasarą pusė vilniečių kažkur išvažiuoja, gatvėse daugiausia – svetimkalbiai. Stebėdamas juos svarstau – bene čia tie garsieji pabėgėliai, ekonominiai imigrantai, kuriais mus gąsdina tautininkai? Lietuvoje tautininkams laimėti rinkimus kol kas nesišviečia – greičiausiai dėl to, kad nėra čia pakankamai pabėgėlių, kad galėtum jais ką nors išgąsdinti. Tautininkai slapta širdy turėtų geisti daugiau imigrantų. Nes dabar nežinia, kas jie tokie, kokie jie. Imigrantai turėtų išsiskirti kuklia apranga, rūpesčiu veiduose. Ar bent priklausyti mahometonų tikybai. Bet kad ir normalūs turistai ne ką geriau atrodo – pervargę nuo amžino turistavimo, barzdoti, drabužiai – nutrinti. Apavas – smėlėti sandalai arba bėgimo bateliai. Jau ir pas mus atsiranda turistų, kurie groja gatvėse gitaromis pasidėję plakatą su prašymu paremti jų bastymąsi po pasaulį. Kitaip sakant – valkatavimą. Kur ta riba tarp turistavimo ir valkatavimo? O tarp turisto ir imigranto? Kiek laiko turėtų turistas užstrigti vienoje šalyje, kad taptų imigrantu? Ištekėti? Nusipirkti butą?

Prasta padėtis su butais Vilniuje. Naują įpirkti – ne kiekvienam influenceriui įkandama. Ką jau kalbėti apie eilinius miesčionis ar kaimo prakutėlius. Socialinio būsto irgi negausi, nes juos labiau apsimoka nuomoti turistams – pasimokykime verslumo iš Nidos socialdemokratų.

Senamiesty aplink vien statybos. Per porą metų akyse iškilo nauji kvartalai. Kasdien su vaiku ir šunimi vedžiodavom vieni kitus – pro ir aplink. Daug sužinojom, visko nepapasakosi. Mane labiausiai stebina paradoksas, kad kuo pigesnė darbo jėga, tuo brangesnis kvadratinis metras. Ne kartą kalbėjausi su ukrainiečiais statybininkais, darbo migrantais. Lietuviai už tokį atlygį iš lovos neliptų. O ukrainiečiai nesiskundžia. Giriasi, kad iš to minimumo per porą metų susitaupys butui Ukrainos provincijoje.

Įdomu, kiek dešimtmečių ar šimtmečių turėtų plušėti ukrainietis vilniškiuose statybų objektuose, kad čia įpirktų butą, tegu ir už aplinkkelio. Bet ir ten kainos kandžiojasi. Ten irgi orientuojasi į milijonierius, tik ne į tokius turtingus kaip Senamiesty.

Žodžiu, Vilniui imigracijos banga negresia, nes čia nebūtų kur pigiai apnakvindinti. Nebent jei kokį Singapūrą sugriautų žemės drebėjimas ir iš ten milijonas milijonierių užsigeistų apsigyventi Lietuvos sostinėje. Į tuščias trobas provincijoje keltis šiurpoka – reikia stiprių nervų ir storo poodinio sluoksnio. Nes mūsų žmonės kaimuose uždari, atšiaurūs, įtarūs. Ir pavydžių esama. Pakistaniečiai ir nigeriečiai neištvertų. Sirai ir afganistaniečiai teoriškai galėtų adaptuotis – vis dėlto iš karo zonos, ne tokių baisybių matę. Bet jiems greitai nusibostų. Tuoj į Vilnių užsimanytų, į Berlyną, Beniliuksą.

Ne kartą skaičiau, esą jau net vokiečiai pripažino, kad per daug imigrantų įsileista. Bandys jų srautą suvaldyti. Nežinau, ar čia ne fake news. O gal tikrai pradės vokiečiai ir kiti vakariečiai keisti imigracijos tvarką. Mes ne vokiečiai, mums nieko keisti nereikės. Mus nuo imigrantų geriausiai saugo socialinis neteisingumas, pajamų nelygybė ir auksinė kvadratinio metro kaina.

Kai Paryžiuje, Marselyje alžyriečiai išėjo į gatves švęsti savo futbolo rinktinės pergalės Afrikos čempionate – ir ta proga ugnimi bei trinkelėmis pasiaubti centrinių miestų gatvių, pasigrumti su policija, – visu tuo jie pridėjo dar daugiau reitingo balų dešiniųjų radikalų politinėms jėgoms, kovojančioms su imigracija. Alžyrietiškos kilmės prancūzų yra keturi milijonai. Kiek dar milijonų prancūzų turi afrikietiškų šaknų? Jei juos visus Le Pen juodašimtininkai ryšis persekioti, riaušės gali tapti Prancūzijos miestų kasdienybe. Ir ne tik Prancūzijoje – pusėje Vakarų Europos gali tapti pavojinga gyventi, jei pasiduos tiems, kurie kursto neramumus. Bet jei pats juodžiausias scenarijus išsipildytų, gali būti, kad pas mus pradėtų plaukti ir investuoti į nekilnojamąjį turtą milijonieriai iš Vakarų, pavargę nuo kasdienių riaušių namie. Jei kilus imigracijos bangai pasirodytų, kad butų pasiūla per menka, nieko baisaus, paprašysime socialdemokratų padėti. Jie moka staigiai surasti laisvų socialinių butų kukliems milijonierių poreikiams. Gera turėti socialiai jautrius socdemus.

Pasaulyje kasdien būna tiek daug visokių mokslinių išradimų, bet žmonės išradingesni už visus mokslus: jie vis vien sugeba sau ir aplinkiniams taip pagadinti gyvenimą, kad tuoj ramybės nebenusipirksi už jokius milijonus. Bėgsi nuo migrantų, pakliūsi pas sukatėjusius turistus.

Komentarai

  • Aš ne robotas

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų