Pakrantės sargyba (Scanpix nuotr.)

Pasaulinio piratavimo centras persikelia į kitą Afrikos žemyno pusę

Pasaulinio piratavimo centras persikelia į kitą Afrikos žemyno pusę

Gudrybės, trikdžiusios jūrų plėšikus prie Somalio krantų ir Pietryčių Azijoje, Vakarų Afrikoje gali nebepadėti

Komercinės Nigerijos sostinės Lagoso uoste stovi milžiniškas naftos tanklaivis. Denį dviem eilėmis juosia ašmeninė viela, ant kapitono tiltelio pasodinti du žmogaus dydžio manekenai oranžiniais kombinezonais, neva sargybą eina įgulos nariai. Kad Afrikoje išmintis reikalauja tokių atsargos priemonių, primena plieno ir betono nuolaužos, likusios suniokojus prieplauką, kurią prieš dešimtmetį susprogdino kovotojai, laisvu laiku piratavę.

Pietinę Vakarų Afrikos pakrantę skalaujančioje Gvinėjos įlankoje susitelkė didžiausia pasaulio piratų masė. Tarptautinis jūrų biuras (TJB) nurodo, kad pernai tarp Dramblio Kaulo Kranto ir Kamerūno atviroje jūroje įvyko 72 išpuoliai prieš laivus, 2014 m. – 28. Šiemet kol kas užfiksuota 30. Nors iš dalies augimas paaiškinamas tvarkingesniu pranešimu, Maxas Williamsas iš saugumo klausimais konsultuojančios „Africa Risk Compliance“ (ARC) teigė, kad ir toliau pateikiami ne visi duomenys apie piratavimą, nes laivų savininkai bijo, kad atliekant tyrimą laivai bus priversti stovėti uoste. ARC suskaičiavo, kad pernai realiai įvykdyta dukart daugiau išpuolių, nei nurodo TJB.

Kitur piratavimas aprimo. 2014–2018 m. Pietryčių Azijoje incidentų skaičius kasmet mažėjo nuo 141 iki 60, o prie Somalio krantų, kur 2007–2012 m. kilo didžiausia šio amžiaus piratavimo krizė, įvykdyti tik trys. Tuose kraštuose taip pat pareigingiau pranešama apie įvykius. Pietryčių Azijos valdžia labiau pasitikima, o prie Somalio krantų apie incidentus informuojami tarptautiniai kariniai jūrų laivynai, patruliuojantys tuose vandenyse nuo 2009 m.

Pasak Cyruso Mody iš TJB, Pietryčių Azijos kariniai jūrų laivynai piratavimą pažabojo pradėję veiksmingiau bendradarbiauti. Beveik viską, kas iš jo liko, M. Williamsas vadina jūrų plėšikavimu, kai įlipęs į laivą smulkus vagis taikosi nugvelbti kokį virvagalį ar dažų skardinę. Klestėjimo laikais Somalio piratai grobdavo visą laivą su įgula ir reikalaudavo septynženklių išpirkų. Bet ten iki šiol patruliuoja užsienio karo laivai, ne vienas savininkas laivams samdo privačią ginkluotą apsaugą. Laivybos įmonėms neramu, kad Gvinėjos įlankos piratai perima somaliečių įpročius. Ekspertai būgštauja, jog Vakarų Afrikoje neveiks nė vienas iš dviejuose kituose regionuose taikytų sprendimų.

Somalio piratai buvo sulaukę neregėto visuomenės dėmesio ir iš žmonių vaizduotės išstūmė medinių kojų, akis dengiančių raiščių ir Johnny Deppo veltūnų vaizdus. Gvinėjos įlankoje ir Pietryčių Azijoje jūrų plėšikai vogė krovinius, o somaliečiai – įgulas ir dažnai pačius laivus, kuriuos nuvilkdavo prie neprižiūrimų savo valstybės, kur neveikia teisė, krantų. Adeno įlanka, kurią supa žlugę Somalis ir Jemenas, praplaukia penktadalis komercinių pasaulio laivų. 2011 m. TJB pranešė, kad ten užfiksuoti 236 bandymai pasikėsinti. Nevyriausybinės organizacijos „One Earth Future“ (OEF) duomenimis, išpirka piratams vidutiniškai siekdavo beveik 5 mln. JAV dolerių už laivą.

Piratų dienos

Išvešėjus problemai laivybos įmonėms ir užsienio vyriausybėms teko imtis drastiškų priemonių. Somalio vyriausybė vos tvarkėsi šalies sostinėje ir negalėjo padėti, todėl į tenykščius vandenis išsiųstos tarptautinės karo laivų pajėgos. Vakarų karo laivai pasirodė 2009 m., netrukus prisijungė kitos šalys, įskaitant Indiją, Kiniją, Rusiją ir Iraną. Kai kurios valstybės savo karinių jūrų laivų įgulų suimtiems Somalio piratams pareiškia kaltinimus. Išaugus ginkluotos apsaugos paklausai atsirado įmonių, kurioms dažnai vadovauja buvę kariškiai. Siekiant apeiti sausumoje taikomą ginklų kontrolę, tarptautiniuose vandenyse laivams ginklų pristatoma greitaeigiais kateriais. Pagalbos organizacijos Somalio įtakingiesiems moka už padriką kranto apsaugą, tokią kaip Puntlando jūrų policija.

Tai nėra pigu. Skaičiuojama, kad 2012 m. užsienio karo laivų darbas kainavo 1 mlrd. JAV dolerių, o privati ginkluota apsauga ir apsaugos įranga – dar 2 mlrd. Bet priemonės pasiteisino. Jau 2013 m. išpuolių skaičius susitraukė iki 15.

Slūgstant Somalio piratų grėsmei, buvusį statusą trumpam atsikovojo Pietryčių Azijos vandenys ir tapo pavojingiausi pasaulyje. 2014 ir 2015 m. išpuolių skaičius augo, kai kėsindamiesi į krovinį piratai užgrobė 28 laivus, daugiausia naftos tanklaivius. Kaip ir Somalis, tai – intensyvios laivybos regionas: Malakos sąsiauriui ir Pietų Kinijos jūrai tenka trečdalis pasaulio laivininkystės srautų. Bet visos tenykštės pajūrio šalys daug turtingesnės ir geriau valdomos. Anksčiau piratavimas tarpo, nes valstybės nebuvo linkusios dirbti kartu. Bendrai patruliuoti pradėta 2004 m., o 2014-aisiais išaugus piratavimui Malaizija ir Indonezija į Malakos sąsiaurį išsiuntė jungtinę greitojo reagavimo komandą. Abi taip pat sutiko prisijungti prie bendro patruliavimo su Filipinais Sulu jūroje, kur piratauti pradėjo Filipinų separatistų grupės. 2015 m. Indonezija, padedant Malaizijai, sugavo vieną pagrindinių organizatorių. Po poros metų, gavusi informacijos iš Singapūro, ji sulaikė dar 15 piratų. Grįžo ramybė.

Grobiai gyventi neuždrausi

Dabar vėjas įtempė Vakarų Afrikos piratų bures. Šį amžių išpuolių skaičius ten svyravo kaip potvyniai ir atoslūgiai, o piką kartą pasiekė 2014 m. Bet atrodo, kad naujoji smurto banga sėja daugiau mirties. Anksčiau Vakarų Afrikos piratai elgėsi kaip Pietryčių Azijos ir tiesiog puldinėjo naftos tanklaivius, kėsindamiesi į jų krovinį, kad galėtų parduoti juodojoje rinkoje. 2015 m. smukus naftos kainai jie pradėjo grobti įgulas, nusižiūrėję nuo kolegų iš Somalio (nors pernai vėl ėmė vogti naftą).

Skirtingai nei somaliečiai, Vakarų Afrikos piratai laivų nepasilieka, nes neturi kur paslėpti. Apsiginklavę AK-47 ir peiliais jie užpuola laivą ir sučiupę dalį įgulos grįžta į sausumą paslėpti įkaitų.

Pasak M. Williamso, pernai jie pagrobė 193 žmones. Piratai siaučia visame regione, bet jie pirmiausia – Nigerijos problema. Paprastai puldinėjama iš painių Nigerio deltos vagų – šiose apylinkėse įvyksta didžioji dalis Vakarų Afrikos išpuolių.

Piratavimas susipina su aibėmis kitų naftos gausa pasižyminčios deltos problemų. Nedarbas siekia bent 20 proc., sausumoje klesti banditizmas ir naftos vagystės. Pasak Cormaco McGarry iš konsultacijas teikiančios „Control Risks“, daug piratų įgijo patirties kovodami separatistų grupėse. Tokios grupės paprastai piktinasi, kad politikai iš tolimos sostinės pavagia labai daug už naftą gautų pinigų, ir mielai tuos pinigus pasisavintų savo etninei grupei ar tiesiog sau. Deltoje netrūksta ir kulto gaujų, pavyzdžiui, pasivadinusių „Islandai“ ir „Vikingai“, kurių nariai pinigų prisiduria pirataudami. Pasak C. Mody iš TJB, piratavimas taip pat išauga rinkimų metais. Vietos politikai esą apginkluoja gaujas ir sumoka, kad pultų varžovus.

Vakarų Afrikos šalių vyriausybėms sunkiai sekasi suvaldyti piratavimą. Reikia pripažinti, kad jos bando veiksmus koordinuoti geriau. Kelios jau keičiasi informacija apie piratus, kai kurios tariasi dėl jungtinio patruliavimo. Bet Vakarų Afrikos piratavimo šaltinis iš esmės yra viena šalis, kur įvyksta dauguma išpuolių, todėl regioninio koordinavimo poveikis problemai veikiausiai bus menkas.

Laivybos įmonės skundžiasi, kad Nigerijos valdžia nesugeba apsaugoti šalies vandenų. Sulaikydamas puolančius piratus tenykštis karinis jūrų laivynas dažnai pasirodo puikiai, tačiau jis prastai aprūpintas ir neturi tankaus tinklo, todėl negali užkirsti jiems kelio. Spėliojama, kad piratai yra susimokę su aukštais kariškiais, minint incidentus, kai piratai pasprunka dar nepasirodžius karo laivams arba tiksliai žino, kiek įgulos yra puolamame laive. Piratavimas Nigerijoje kol kas nėra apibrėžtas kaip konkretus baudžiamasis nusižengimas. Karo laivų suimti piratai dažnai patyliukais paleidžiami. Somalyje baudžiamosios atsakomybės už piratavimą sulaukė apie 300 žmonių. Nigerijoje, pasak JT Narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuro (UNODC), apie patraukimą atsakomybėn neteko girdėti.

Kai kuriems patinka somalietiškas požiūris. Didžiausia tarptautinė laivų savininkų asociacija BIMCO sausį paskelbė pareiškimą, kuriame ragina ES, JAV ir Kiniją dislokuoti pajėgas Gvinėjos įlankoje. Laivų savininkai norėtų Nigerijos vandenyse naudoti privačią ginkluotą apsaugą. Kol kas Nigerija leidžia tik samdyti lydinčius laivus, kuriuose dirba karinio jūrų laivyno karininkai. „Iš saugumo jie pasidarė verslą“, – skundėsi vienas vadovų.

Kitiems atrodo, kad tokie reikalavimai sunkiai įvykdomi. Demokratinė Nigerija, kurios vyriausybė, nors turi daug trūkumų, yra mažiau neįgali nei Somalio, tikrai piktinsis, kad prie šalies krantų plaukioja svetimšalių karo laivai arba samdiniai. Be to, užsienio valstybės vargiai norės tai finansuoti. Skirtingai nei Malakos sąsiauris ir Adeno įlanka, Gvinėjos įlanka nėra gyvybiškai svarbi tarptautinei prekybai. M. Williamsas nurodo, kad Nigerijos vyriausybę varžo ir kiti reikalai. Šalies ginkluotosios pajėgos užsiėmusios su maištaujančiais džihadistais šiaurės rytuose, banditais šiaurės vakaruose, ūkininkų ir gyvulių augintojų susidūrimais „vidurio juostoje“, ir visos šios problemos pareikalauja kur kas daugiau mirčių nei piratavimas.

Anot M. Williamso, įmonėms pačioms reikėtų geriau pasirūpinti įgulų apsauga. Tarptautinės laivybos organizacijos parengė rekomendacijas, atsižvelgusios į Somalyje pasiteisinusias priemones. Siūloma denį apjuosti ašmenine viela ir įrengti įtvirtintą patalpą, kur įgula galėtų užsibarikaduoti ir šauktis pagalbos. Žiūrint į Lagose prišvartuotus laivus ne viename aiškiai matyti prasta apsauga, pavyzdžiui, didelės spragos ašmeninėje vieloje. M. Williamsas ne kartą rado neužsidarančias įtvirtintų patalpų duris, neparuoštas įgulas, ką daryti, jei kas nors užpultų.

Atpirkimo kaina

Toks aplaidumas primena nemalonų faktą, kad dažna įmonė nemato finansinių priežasčių saugumą Vakarų Afrikoje vertinti rimčiau. Saugumu pasirūpinusiems laivams draudimo įmonės siūlo mažesnius tarifus, bet vykstant į Nigeriją bendras laivo, krovinio ir įgulos (nuo pagrobimo ir išpirkos) draudimas paprastai kainuoja ne daugiau nei pusdienio degalų atsargos. Neretai pigiau nesivarginti ieškant ginkluotos apsaugos. Iš dalies įmokos nedidelės dėl Nigerijos piratų polinkio, skirtingai nei somaliečių, prašyti tinkamos išpirkos – daugelis įmonių jas gali nurašyti kaip verslo sąnaudas.

Dėl to labiausiai nukenčia įgulos, kurias paprastai sudaro tokių skurdžių šalių kaip Indija ir Filipinai gyventojai. Pasak Nigerijos jūrininkų gerovės taryboje dirbančios socialinės darbuotojos Afusat Eke, iš nelaisvės paleistus jūreivius dažnai kamuoja nerimas, depresija arba potrauminio streso sutrikimas. Įmonės teigia, kad jų rūpestį dėl įgulų gerovės rodo auganti kritika Nigerijos vyriausybei (nors skųstis joms nieko nekainuoja). Iš interneto daugiau jūrininkų žino apie Vakarų Afrikos pavojus ir nenori ten plaukti.

Net jei laivybos įmonės dėtų daugiau pastangų, piratavimas niekur nedingtų. C. Mody dėsto nemalonią tiesą, kad piratavimą galima sustabdyti tik pašalinus jį skatinančias priežastis sausumoje.

Vakarų Afrikos atveju reikia spręsti Nigerio deltoje neveikiančios teisės problemą. Somalio piratai iki šiol skrodžia vandenis ieškodami neapsaugotų laivų, taigi fregatų ir privačios apsaugos reikės, kol šalyje vyraus chaosas. Analitikai neramiai stebi Venesuelą, nes manoma, kad būtent dėl šios šalies ūkio griūties padaugėjo plėšikavimo jūroje. Atrodo, kad dar daug metų bus sunku išrauti piratavimą. Tačiau dėl 1,6 mln. pasaulio jūrininkų valstybės ir laivybos įmonės neturėtų liautis bandyti.

Komentarai

  • Dirbu naftos tanklaivyje, kapitono padėjėju. Teko dirbti Gvinėjos įlankoje stovėti 3 savaites užsiinkaravus. Nesmagus jausmas, kaip alkink tave plaukioja “Banana boat” ir nežinai ar ten žvejai ar piratai. Dėl politinių priežaščių laivą saugo tik tos šalies apsauga… Kaip jie sako “vieną dieną mes jus saugom kitą dieną mes jus grobiam”. Įsimintinas laikotarpis, skaudu kad niekaip nepavyksta užkirsti tam kelio, ar bent jau įdarbinti patikimos apsaugos.
    Pasaulį yra tik viena tiesa – PINIGAI. ‍♂️

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų