(Pixabay nuotr.)

Rūpestis dėl žilagalvių – gerovės valstybės Lietuvoje grėsmės

Rūpestis dėl žilagalvių – gerovės valstybės Lietuvoje grėsmės

Senstančią visuomenę padėtų išlaikyti imigrantai, jei patys netaptų našta

Globalizacijos ir sparčios technologinės plėtros veikiamai gerovės valstybei didžiausius iššūkius kelia ne sunkiai prognozuojami darbo rinkos ir verslo modelių pokyčiai, bet demografinės problemos ir populizmas.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalyse 100 darbingo amžiaus gyventojų teko vidutiniškai 20 vyresnių nei 65 metų žmonių, 2015 m. šis skaičius išaugo iki 28. Prognozuojama, kad iki 2050 m. 100 dirbančių asmenų teks 53 senjorai. Jiems išlaikyti reikalingos lėšos EBPO šalyse pastaraisiais metais siekia daugiau kaip penktadalį BVP.

Lietuva socialinei apsaugai skiria bene mažiausią BVP dalį ES: 2017 m. ji siekė 11,2 proc., Bendrijos vidurkis – 18,8 proc. Ateitis neatrodo šviesesnė. Visuomenė sensta, gimstamumas nedidėja, migracijos balansas svyruoja ties pusiausvyros riba. 2018 m. Lietuvą paliko daugiau kaip 32 tūkst. piliečių, iš kurių daugiau nei trys ketvirtadaliai – darbingo amžiaus.

Įsipareigojimai ateičiai

Lietuvoje ilgėjant gyvenimo trukmei vis didesnę dalį socialinės paramos reikia skirti vyresnio amžiaus žmonėms. Daugiausia socialinei apsaugai, sudarančiai 35,5 proc. visų valstybės išlaidų, numatytų lėšų tenka pensijoms (senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių, priešlaikinėms ir išankstinėms). Iš „Sodros“ biudžeto 2019 m. bus išmokėta 3,1 mlrd. eurų, iš valstybės biudžeto kartu su kitomis pašalpomis – 0,65 mlrd. eurų. Nors pensijų gavėjų skaičius nuo 1996 iki 2018 m. paaugo nesmarkiai (nuo 902 tūkst. iki 905 tūkst.), išlaidos pensijoms didėja (nuo 1996 m. siekusių 630 mln. eurų iki 3,192 mlrd. eurų 2018 m.). Pensininkų skaičių bandoma valdyti ir vėlinant pensinį amžių.

Darbingo amžiaus asmenų mažėja – per pastarąjį dešimtmetį jų skaičius smuko 267,8 tūkst. Ir tendencijos nesikeis. 2001 m. 100 vaikų iki 15 metų teko 71 pagyvenęs žmogus, o 2018 m. tokiam pat skaičiui vaikų – 131 vyresnis kaip 65 metų gyventojas.

Nepaisant to, socialinės apsaugos sistema mūsų šalyje nuolat plečiama: į ją įtraukiama vis daugiau žmonių, naujoms visuomenės grupėms siūlomos papildomos socialinio draudimo dalys. Vienas naujausių pavyzdžių – teisė dirbančioms pagal individualios veiklos pažymą gauti motinystės išmoką. Ekonomistai pastebi, kad dabar to padarinių nejaučiame, tačiau ateityje gali susidaryti nepakeliamai didelės valstybės prisiimtų įsipareigojimų sumos.

Demografiniai pokyčiai yra didžiausia grėsmė Lietuvos gerovės valstybei, įsitikinęs „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas: „Esant tokiai padėčiai nesukursime tokio gerovės valstybės modelio, kokį turi ar turėjo Vakarų šalys. Dėl demografinių pokyčių negalėsime skirti tokios sumos pensijoms ir sveikatos apsaugai, kokią galėjo jos skirti, kai demografinė situacija buvo gera.“

Kita vertus, jis pripažino, kad tai padaryti bus sunku ir pačioms Vakarų valstybėms. Tad būdų ieškoti, kaip užpildyti spragas ir kaip keisti gerovės valstybės modelį, ateityje žvalgysimės ne vieni.

Kartų konfliktas

Minėti skaičiai itin iškalbingi, kai į juos žvelgiama kaip į galimą kartų konfliktą. Lietuvoje toliau mažėja gyventojų, o pensininkus ir vaikus išlaiko vis mažiau dirbančių asmenų. 2017 m. 100 dirbančių žmonių turėjo išlaikyti 52 pensininkus ir vaikus, po metų šis skaičius paaugo iki 53.

Tad perskirstymo neabejotinai reikės didesnio. Jį padengti, tikėtina, turės šiandienos vaikai. Kaip ir politikų pažadus – juk bet kuriam politikui tikinti, kad verta sumažinti motinystės išmokas ar pensijas tolygu politinei savižudybei.

Tokia situacija gali išaugti į nemenką kartų konfliktą, nes jaunuoliai lygiuojasi į Vakarų šalis ir nesijaučia pakankamai gerai savo šalyje. Kol jie skaičiuoja sąskaitą kas mėnesį papildančius aštuonis šimtus, jų draugai Didžiojoje Britanijoje uždirba 2 tūkst. svarų.

„Jie vis dar jaučiasi nepakankamai gerai savo valstybėje, kurioje uždirba 800 eurų, o bendraamžis Didžiojoje Britanijoje – 2 tūkst. svarų.“

Gerovės valstybės tikslas esą turėtų būti ne tiek mažinti socialinę atskirtį, bet plėsti, skatinti ir stiprinti vidurinę klasę, ją apibrėžiant Vakarų Europos standartais. Ši, pašnekovo nuomone, galėtų apimti gyventojus, uždirbančius 800–2500 eurų. „Kitu atveju, jei mes bandysime lyginti pajamas, tai sukels neigiamą jaunosios kartos reakciją, o vyresnioji vis tiek negaus to, ko tikisi“, – prognozavo Ž. Mauricas.

Balsuoja kojomis

Viešųjų finansų naštą išsivysčiusiose valstybėse didina nuolat plūstantys ekonominiai migrantai ir prieglobsčio prašytojai. Net vienas iš dešimties EBPO šalių gyventojų yra gimęs užsienyje. Augantis vietinių nepasitenkinimas universaliomis gerovės valstybės programomis atveria duris populizmui: vieni imasi statyti sienas, kiti imigrantams didina apribojimus pasinaudoti gerovės valstybės rūpesčiu.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę emigravo kone ketvirtadalis šalies gyventojų. Nepaisant viso pluošto politinių, socialinių ir demografinių padarinių, tokio masto emigracija smarkiai prisidėjo prie pajamų iš valstybės biudžeto nutekėjimo. „Gyventojų emigracija yra ir mokesčių mokėtojų emigracija, balsavimas kojomis, – mano R. Vainienė. – Žmogui išvykus iš šalies, jo netenkama ir viešajame, ir privačiame sektoriuose, jis nebėra nei pirkėjas, nei vartotojas, nei darbininkas ar darbo vietos kūrėjas.“

Grėsmių gali kelti ir imigracija. Praėjusių metų vasaros pradžioje Statistikos departamentas paskelbė, kad į šalį tris mėnesius iš eilės atvyko daugiau žmonių, nei išvažiavo. Tokia situacija buvo fiksuota pirmą kartą nuo Lietuvos įstojimo į ES 2004-aisiais. Daugiausia į Lietuvą atvyko Ukrainos ir Baltarusijos darbingo amžiaus piliečių.

IQ kalbinti ekonomistai sutiko, kad šis procesas taip pat gali kelti nemenkų iššūkių gerovės valstybei. „Nemanau, kad grįšime į laikus, kai bus labai neigiamas migracijos balansas, – sakė Ž. Mauricas. – Tačiau nevaldoma imigracija, ypač žemos kvalifikacijos ir menko išsilavinimo darbuotojų, gali padidinti socialinę įtampą ir atskirtį.“

Priežastis, ekonomisto nuomone, gali būti spaudimas mažiau uždirbančių profesijų atstovų atlyginimams ir socialinės apsaugos sistemai. „Tad ateityje yra labai svarbu nepaleisti vadžių ir kontroliuoti migracijos srautus“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad su tuo kovojusių valstybių pavyzdžių pasaulyje yra ir gerų, ir blogų. Vienas jų – Didžioji Britanija. Į migracijos procesus žiūrėjusi pro pirštus, šiandien ši šalis įstrigo „Brexito“ spąstuose.

„Valstybės tikslas yra padaryti taip, kad kiekvienas imigrantas atneštų daugiau naudos nei išlaidų, – sakė R. Vainienė. – Jis turi ekonomiškai išsilaikyti, prisidėti prie BVP ir stovėti biudžeto pajamų, o ne išlaidų pusėje.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų