(Fotobanko nuotr.)

Bronzinis gerovės amžius – gerovės valstybės Lietuvoje galimybės

Bronzinis gerovės amžius – gerovės valstybės Lietuvoje galimybės

Net ir nedidinant esamo finansavimo, socialinė sistema turi galimybių tapti efektyvesnė

Gerovės valstybę tiriantis ispanų mokslininkas Luisas Moreno jos istoriją skirsto į tris tarpsnius. Pagal jo klasifikaciją aukso amžius buvo aštuntasis ir devintasis dešimtmečiai, kai skurdo klausimas spręstas kur kas efektyviau nei šiandien. Po to atėjęs sidabrinis laikotarpis truko iki 2008 m. pasaulinės finansų krizės, o dabar, pasak L. Moreno, gyvename bronziniame amžiuje. Taigi, auksiniai gerovės valstybės laikai tarsi jau praeityje.

Žinoma, tai nereiškia, jog reikėtų susitaikyti su tuo, kad situacija tik blogės. Lietuvos sistemai trūksta finansavimo, tačiau yra pozityvių aspektų, kuriuos patobulinus galima nemažai išlošti.

 Vaikai, motinos ir kiti žmonės

Motinystės atostogos ir gana dosnios darbo išmokos yra vienos didžiausių socialinės sistemos stiprybių. Kaip ir vaiko pinigai, iš esmės skirti tam, kad paskatintų moteris gimdyti nesibaiminant finansinių iššūkių. Mažėjančioje populiacijoje tai itin svarbu.

Tiesa, sakyti, kad finansinis elementas yra lemiamas, būtų neteisinga. Šiandien moterys gimdo vėliau ir rečiau nei prieš 20 metų. Be to, kadangi visuomenės normos nebėra tokios konservatyvios, nemažai porų pasirenka apskritai neturėti vaikų.

Tačiau moterims apsispręsti turėti didesnę šeimą galbūt būtų lengviau, jei jos būtų labiau finansiškai užtikrintos. Pagimdžiusios moterys dėl ilgų atostogų iškrenta iš darbo rinkos, o nusprendusios dirbti gauna tik priklausančios išmokos ir atlyginimo skirtumą. Galbūt, suteikus galimybę dirbti išsaugant išmoką ir kiek sutrumpinant atostogas, ilguoju laikotarpiu moterys jaustųsi labiau užtikrintos, o vaiko gimimas netaptų gąsdinančiu sunkumu.

Prastą demografinę padėtį galėtų pataisyti ne tik gimdymai, bet ir imigracija. Šis procesas įsibėgėja – migracijos srautas šiais metais turėtų pagaliau tapti teigiamas.

Beje, apie pusę imigrantų šiandien sudaro reemigravę lietuviai. Šalyje apsigyvenantys svetimšaliai dalį visuomenės gąsdina, tačiau Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Ieva Valeškaitė  įsitikinusi, kad imigracija gali būti ne grėsmė, o galimybė. Tai ypač aktualu dabar – gerovės valstybė Lietuvoje dar nepasiekė tokio lygio, kad čia būtų galima masiškai važiuoti dėl sočių išmokų. Dauguma užsieniečių čia atvyksta užsidirbti.

„Viskas priklauso nuo mūsų pačių – nuo to, kokią sistemą sukonstruosime. Kalbu ne tiek apie pašalpas, kiek apie leidimus dirbti, suteiktą galimybę įsitraukti, lankstumą ir kaip tuos žmones sutiksime. Įrodyta, kad dirbantys imigrantai sukuria daugiau, nei paima. Yra skirtumas, ar mus privers dalį imigrantų įsileisti ES, ar mes darbininkų pasikviesime patys“, – sakė I. Valeškaitė.

Tiesa, nesuvaldyta imigracija gali sukelti problemų. Jų sprendimo būdai labai priklauso nuo valdančių politinių jėgų. Daugelyje imigracijos paliestų Europos šalių pastaruoju metu populiarėja kraštutinių dešiniųjų partijos, kurios itin mėgsta vadinamąjį gerovės šovinizmą, kai svetimšaliams blokuojamos socialinės išmokos.

Išeitis po nosimi

Vienas dažniausiai reklamuojamų Lietuvos pranašumų – greitas internetas – irgi galėtų padėti mažinti atskirtį, bent jau biurokratinę. Plačiai išplitusios el. valdžios paslaugos ir guvūs jų vartotojai sumažintų administravimo išlaidas, be to, gyventojai dalį savo socialinių reikmių susitvarkytų greitai ir patogiai. Pastaraisiais metais komerciniame sektoriuje paplitusios įvairios asmens identifikavimo sistemos galėtų padėti į skaitmeninę erdvę įtraukti vis daugiau valdžios paslaugų.

Didesnis skaitmeninių įgūdžių diegimas senjorams irgi atneštų naudos – ne tik skatintų plėsti akiratį, bet ir leistų naudotis naujais bendravimo būdais. Skaičiuojama, kad pensijoms išnešioti į namus valstybė išleidžia 8 mln. eurų per metus. Suma nėra dramatiška, tačiau galėtų būti pagalba kitoms socialinėms sritims.

Skaičiuojama, kad pensijoms išnešioti į namus valstybė išleidžia 8 mln. eurų per metus. Suma nėra dramatiška, tačiau galėtų būti pagalba kitoms socialinėms sritims.

Statistikos departamento duomenimis, 2018 m. asmeninius kompiuterius turėjo 76 proc., interneto prieigą – 78 proc. namų ūkių. Per metus šis skaičius padidėjo 3 proc. Estijoje internetą turi 90 proc. namų ūkių.

Vyresnė gyventojų dalis juo naudojasi kur kas rečiau. Dar dirbančių asmenų 55–64 metų grupėje internetu naudojosi 65 proc. žmonių, o 65–74 metų grupėje vartojimas krinta iki 39 proc.

Visgi šis rodiklis nėra toks pesimistinis. Naudojimas nuolat auga, o visose amžiaus grupėse populiarėja elektroniniai valdžios vartai – čia sukurta jau 1,3 mln. profilių. Tiesa, grynosios socialinės paslaugos nėra populiariausios. Daugiausia sistema naudojama naujai gyvenamajai vietai ar pajamoms deklaruoti. Su sveikata susijusiomis paslaugomis naudojasi 17 proc., o dėl socialinės pašalpos kreipiasi 14 proc. lankytojų.

Naujos lankos

Nors gerovės valstybė suvokiama kaip socialinė pagalvė, ateityje šis požiūris gali keistis kartu su žmonių gyvenimu.

Vienas aspektų, kurį galbūt naujai susiesime su šia sąvoka, gali būti ekologija, pastebi Mykolo Romerio universiteto profesorius socialinių mokslų daktaras Arvydas Guogis. „Socialinė tematika yra viena, tačiau didžiule rizika tampa klimato kaita ir ekologija yra vis svarbesnis argumentas. Abu dalykai – ir ekologinė, ir socialinė rizika – gali būti sprendžiami kartu. Pavyzdžiui, Švedijoje tradiciškai socialinius klausimus spręsdavo valdantieji socialdemokratai, tačiau koalicijoje daug metų su jais buvo ir žalieji“, – sakė mokslininkas.

Tai, kad reikės į ekologiją atsigręžti aktyviai, rodo ir 2013 m. Ciuricho ir Esekso universitetų mokslininkų paskelbtas tyrimas. Jame nustatyta, kad automatiškai susieti gerovės valstybės ir rūpinimosi ekologija nereikėtų.

Kita vertus, Lietuvos politikoje žalieji sprendimai nėra paskutinėje vietoje. ES šaliai iškeltą tikslą iki 2020 m. iš atsinaujinančių energijos išteklių pagaminti ne mažiau kaip 23 proc. visos energijos Lietuva pasiekė dar 2014-aisiais ir šį rodiklį tik didino. Iš atsinaujinančių energijos išteklių pernai pagaminta 62,8 proc. visos elektros, tiesa, taip yra daugiausia dėl didžiulę dalį sudarančio elektros importo. Taros rūšiavimu lietuviai lenkia daugelį Europos šalių – grįžta daugiau nei 90 proc. depozitinės taros. Apklausos rodo, kad ekologija tampa vis svarbesne gyvenimo dalimi. 2016 m. atliktoje „Vilmorus“ apklausoje nurodoma, kad 87 proc. Lietuvos gyventojų ekologija yra aktuali.

Kitas naujas gerovės valstybės aspektas kiek labiau susietas su tradicine socialine gerove – tai bazinės pajamos. Pagal šią teorinę koncepciją visi šalies žmonės gauna nustatytą sumą pinigų pagrindiniams poreikiams patenkinti. Vienoda mėnesinė išmoka turėtų pakeisti visas kitas ir taip sumažinti administravimo sąnaudas bei socialinę diskriminaciją.

A. Guogis teigė, kad nors tokio modelio įvedimas sugriautų dabartinę gerovės valstybės teoriją, jis į tai žiūri teigiamai: „Kai kas įsivaizduoja, kad tokiu atveju nereikėtų gerovės valstybės, bet aš manau, kad tai būtų papildinys. Tai būtų garantija, kad tu turi lėšų kasdienėms, minimaliausioms reikmėms. Tuomet ant to pagrindo ieškai savo realizacijos ir darbo. Išmokos turi būti tokio dydžio, kad skatintų jo ieškoti. Suomijoje eksperimentas nelabai nusisekė, bet manau, kad prie to dar bus grįžta.“

Mokslininko minimas eksperimentas, pradėtas 2017 m. Suomijoje ir trukęs dvejus metus, sukėlė pasaulio susižavėjimą, tačiau rezultatai sutikti kur kas tyliau. Paaiškėjo, kad 560 eurų kas mėnesį pagerino sveikatos ir streso rodiklius, tačiau neturėjo didelės įtakos įsidarbinimui. Panašūs eksperimentai ir toliau vykdomi užsienio šalyse. Manoma, kad prasidėjus spartesnei automatizacijai tokia mokesčių sistema galėtų būti išeitis. Rimtai apie bazines pajamas Lietuvoje nesvarstyta, tačiau „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis prieš trejus metus paskaičiavo, jog kas mėnesį būtų galima mokėti po 200 eurų.

 

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų