(Vyčio Snarskio pieš.)

SATYRA. Gerovės imperija

SATYRA. Gerovės imperija

Kadaise, prieš trejetą dešimtmečių, mano kartos individams pakenčiamai geroviška atrodė trainiotis gatvėmis pasidabinus „Adidas“, klausytis „Pompos“ ar „Scorpions“ lygio saviveiklininkų per „Panasonix“ tipo aparatūrą, važinėtis savadarbiais automotohibridais tokio evoliucijos lygmens, kai dar ne opelis, bet jau nebe moskvičius.

Dabar tų pačių mano draugelių nebeįsodintum į naują „Dacią“, nors daugelis kaip tik tokį variantą ir galėtų sau leisti pagal realias pajamas. Bet ne, niekaip. „Dacia“ neatitinka jų (ir mūsų visų) galvose susikurto pasaulio modelio. Ir ne technologijos problema – Rumunijoje surinktas „Renault“ agregatas pagal mūsų etnografinį fengšui nesuderinamas nei su ikėjiškais interjerais, nei su sodo darbais apsigaubus mamos gėlėta skara. Ir prie lizinginio aifono netinka. O dyzelinis niolika metų brandintas vokietis tinka visais atvejais. Tarsi spirgai prie antrųjų patiekalų.

Vieniems ta dyzelinė, daugiacilindrė visureigiška autodidybė yra elementarioji pakazucha, lengvas užkratas nuo rytinių kaimynų. Dar kiti neracionalius sprendimus gyvenime priima šiaip sau, dėl to, kad jiems su galva ne viskas gerai. Pavyzdžiui, turiu gana asketiškai buityje išsiverčiantį bičiulį, kuris kartą savo garso sistemai nusipirko kabelį. Su auksiniais antgaliais. Suplojo tiek, kiek tuomet kainavo poros kambarių butas rajono centre. Arba dyzelinis, vokiškas, nedaužtas tautomobilis. Bet jam reikėjo kabelio. O juk galėjo pagalvoti apie ateitį, kapitalą investuoti. Tačiau pasielgė kaip laisvas, dėl ateities galvos nesukantis žmogus – pirko svajonių kabelį.

Lietuva vis dar laisva šalis, todėl kiekvienas yra laisvas jaustis blogai.

Dabar, kai vieni toliau sau perka dyzelius, o kiti šiurpsta suvokę, kad mes turbūt jau papuolėm į vidutinių pajamų spąstus – ir niekada negyvensim kaip švedai, – tas kabelio pirkėjas man kuo toliau, tuo labiau atrodo tobulas vakarietiškos gerovės valstybės vizijos išpildytojas. Jo gerovės valstybė yra jo galvoje. Kol mes baugiai žvalgomės į savo rūdijantį autoparką, jis pasaulį pažįsta ausimis. Ir tas pasaulis jam atrodo daugiau ar mažiau tobulas. Kol mes, ratuotieji žinduoliai, sprendžiam apie pigių naujų ir naudotų prabangių vežėčių pranašumus ir trūkumus, kabelio pirkėjas pasigarsina muziką.

Išnykę antikiniai žmonės mėgo kartoti, esą sapienti sat. Išminčiui visada visko bus gana. Net jei visam gyvenimui pakliūvi į vidutinių pajamų spąstus ir tau lemta susitaikyti, kad nugyvensi panašiai kaip nebeantikinis graikas ar sirakūzas. Turbūt visi tie antikiniai pasauliai pražuvo dėl to, kad nebeturėjo ko siekti. Kiekvienas įsigijo po svajonių kabelį, ir gerovės Romos imperija sugriuvo. Mums tai, aišku, negresia. Nes su tokia švietimo sistema daugės ne išminčių, o dyzelinių bulkų su triskart atsukta rida. Pribaigtų, kad mongolams neatitektų.

Prieš keliolika metų žuvėdų krašte viena perkamiausių knygų vadinosi maždaug taip – „Kodėl mes, gyvendami taip gerai, esame tokie nelaimingi?“ Net neabejoju, kad išsprūdę iš vidutinių pajamų spąstų pakliūtume į švediškuosius spąstus, iš gero gyvenimo prisigalvotume stokholmiškų, albioniškų, alabamiškų sindromų. Rastume aibes būdų, kaip save mūčyti. Nes lietuviais esame mes gimę, nes mūsų totemas – smūtkelis. Kitaip sakant – rūpintojėlis. Toks, kuris nuo pat ryto rymo prie pasaulinio ekrano nežinodamas, kodėl jam pernai iškritusį dantį vis dar gelia.

Visos žmonių bėdos ir gerovės yra mūsų viduje. Jei savo gerovės indeksą pasimatuoji su juodąja liniuote, tada pamatai, kad reikalai prasti. Jei su baltąja – kentėti galima.

Kadaise keliskart žiūrėjau Davido Lyncho filmą „Vidinė imperija“. Pamenu, kad siužetas buvo painus tarsi rinkos ekonomika, nėjo suprasti, kurie personažai teigiami, kurie – neigiami. Nes ne tai D. Lynchui svarbu. Ir mums, užsiėmusiems senų automobilių remontu, nėra kada aiškintis, kur gėris, o kur – grėsmė. Dar tie mistiški, šiurpūs D. Lyncho vojažai. Kaip gerai, kad filme esama intarpų, kur žmonėmis persirengę zuikiai vaidina buitinę komediją. Situacijos ir dialogai visiškai nykūs, tačiau už kadro girdėti energingas juokas – visų komedijų iš gerovės šalių palydovas. Vadinasi, viskas gerai, padėtis kontroliuojama. O svarbiausia – po ilgos ir kankinančios trijų valandų dramos, kai paleidžiami titrai, kažkokie laimingi žmonės pradeda smagiai šokti. Tarsi ir ne iš šito liūdno filmo tie besišypsantys šokėjai, bet koks skirtumas?

Gerovės imperija seniai įtraukė kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Tiesa, Lietuva vis dar laisva šalis, todėl kiekvienas yra laisvas jaustis blogai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų