Piktas ir nenuspėjamas (Scanpix nuotr.)

Silpstanti galia: Rusijos naudojama strategija savo ribas turėtų pasiekti kito dešimtmečio pradžioje

Silpstanti galia: Rusijos naudojama strategija savo ribas turėtų pasiekti kito dešimtmečio pradžioje

Rusija griebiasi hibridinio karo metodų, bet ar tai išsaugos jos įtaką ir ją pačią?

Trys už Suomijos saugumo politiką atsakingos ministerijos kovo 12 d. paskelbė specialiąją ataskaitą „Galios Rusija“. Joje numatomi keturi Rusijos raidos scenarijai: ji sustiprės, susilpnės, nueis klystkeliais arba bus pasmerkta žlugti. Panašus modelis jau aprašytas Markku Salomaa disertacijoje „Geležinė politika – Rusijos gynybos pokyčiai“ (1995 m.).

Informacijos dykuma

Per Šaltąjį karą tyrimai apie SSRS vadinti „kremlinologija“. Buvo beveik neįmanoma gauti informacijos apie uždarą imperiją. Mokslininkai turėjo nuspėti stalininės visuomenės raidą skaitydami istorijos veikalus arba, pavyzdžiui, stebėdami senstančių Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) politinio biuro narių ligų simptomus.

Oficialūs duomenys apie kariuomenės biudžetą ar ekonomikos augimą ir dydį nebuvo tikslūs. Rytų Vokietijos komunistų partijos lyderis Erichas Honeckeris susitikimuose su užsienio šalių vadovais teigdavo, kad ekonomika kasmet kyla 4–5 proc., nors jo paties slaptoji policija „Stasi“ įspėjo dėl melagingos informacijos apie ūkį, kuris iš tiesų traukėsi.

„Galios Rusija“ skelbia daug svarbios ir naudingos informacijos apie Rusijos kariuomenės modernizaciją ir visuomenės raidą. 2024 m. ataskaitą ketinama atnaujinti. Akivaizdu, jog ambasados, universitetai ir idėjų kalvės sunkiai dirba, kad išvengtume XX a. pabaigos patyrimo, kai mažai kas nuspėjo SSRS žlugimą. Tuomet teisintasi, kad taip nutiko dėl informacijos trūkumo. Net ir gerai informuota JAV centrinė žvalgybos agentūra žlugimo tikėjosi nebent tolimoje ateityje „po mūsų vaikų vaikų“.

Buvau tarp tų mokslininkų ir diplomatų, kurie mėgino išpranašauti SSRS griūtį 1988–1990 m., iki 1990-ųjų pabaigos arba galbūt net anksčiau. Tuo metu buvau vizituojantis mokslininkas Kolumbijos universitete ir „East West“ institute Niujorke. 1988–1989 m. turėjau galimybę atlikti mokslinį tyrimą ir paimti daugybę interviu iš Niujorke tuomet dirbusių Rytų Europos mokslininkų bei diplomatų.

1988 m. gruodį „East West“ institute savo tyrimo „Besikeičianti Europa ir Šaltojo karo pabaiga“ juodraštį pristačiau seminare, kuriam pirmininkavo F. Stephenas Larrabee. Tai įvyko tą pačią dieną, kai SSKP generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas prie Laisvės statulos spaudė ranką Ronaldui Reaganui. Mano pagrindinė išvada buvo, kad SSRS iš savo gniaužtų paleis Rytų Europos šalis, o jų pavyzdžiu paseks ir kitos SSRS respublikos. Ne visi dalyviai sutiko su šia išvada.

1991 m. sausį išleista mano knyga „Po Šaltojo karo. Naujoji Europos politinė architektūra“. SSRS griuvimas dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kaip aptariama knygoje, buvo keturių pagrindinių procesų rezultatas: nacionalizmo iškilimo nerusiškose respublikose, ekonominės stagnacijos, klestinčios korupcijos ir M. Gorbačiovo atsisakymo naudoti karinę jėgą prieš Rytų Europoje protestuojančius piliečius.

Pastarasis veiksnys turbūt buvo lemiamas ir 1989 m. rudenį sukėlė Rytų Vokietijos, dirbtinės socialistinės valstybės, griūtį. Kartu tai pateisino tautinėmis valstybėmis grindžiamos Vestfalijos sistemos patvarumą: dvi vokiškos valstybės nebuvo perspektyvu. Korėjos pusiasalyje matome paskutinį į dvi valstybes išskaidytos tautos suvienijimo mūšį.

Kas laukia Rusijos?

Ar turėtume įsivaizduoti penkias rusiškas valstybes, kurios ateityje iškils žlugus „Vladimiro Putino sistemai“? Turbūt, bet tai neatitiktų esminio tarptautinės sistemos, sudarytos iš tautinių valstybių, charakterio. Šis sistemos veiksnys paaiškino ir SSRS griūtį. Ateities sprendimas gali būti bendradarbiaujančių tautinių valstybių sąjunga – tokia kaip Europoje.

Knygoje apibūdinti artėjančio SSRS žlugimo padariniai atrodė paprasčiausiai revoliuciniai: Baltijos šalys bus laisvos, nepriklausoma Rusija toliau darys įtaką Baltarusijai, griūvančioje Jugoslavijoje greičiausiai prasidės karinis konfliktas. Buvau įsitikinęs, kad Europos Bendrijos plėtra pasieks tiek buvusias Varšuvos pakto, tiek Baltijos, tiek neprisijungusias valstybes. Klydau manydamas, kad Norvegija prisijungs prie ES. Be to, NATO vaidmuo buvo svarstomas remiantis dviem aspektais, nes JAV turėjo globalių, o ES šalys narės – iš esmės tik regioninių interesų. Šiandien ES gali tapti antruoju ilgalaikiu Aljanso ramsčiu JAV vadovaujamoje sistemoje.

Tarptautinių santykių ekspertai apskritai tikėjosi, kad SSRS išliks, nors 1988–1991 m. Varšuvos paktas jau nebegaliojo. Bijota, kad Vokietijos susivienijimas ir SSRS griūtis vėl sukels didelių bėdų Europos saugumui. Apie tai kalbėjo ir Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher. Tuometis Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as 1989 m. gruodį net apsilankė griūvančioje Rytų Vokietijoje, siekdamas įteisinti socialistinę valstybę jos paskutinėmis egzistavimo valandomis.

Ar knyga turėjo nors kiek vertės 1991 m. Suomijos užsienio politikai? Kaip Suomijos užsienio reikalų ministerijos Vakarų Europos, JAV ir Šiaurės valstybių segmento vadovas dalyvavau rengiant Mastrichto sutartį, kuri pasirašyta 1991 m. gruodį. Kad būtų paruošta ataskaita dėl narystės Bendrijoje pranašumų ir trūkumų, Esko Aho vadovaujama vyriausybė 1991 m. sudarė darbo grupę, kuriai pirmininkavo Martti Ahtisaari, jos narys buvau ir aš. Po SSKP peštukų bandymų nušalinti M. Gorbačiovą 1991 m. rugpjūtį SSRS silpnėjimas jau buvo pasiekęs galutinę stadiją.

Pripažindama Baltijos šalių nepriklausomybę, Suomijos vyriausybė pakeitė savo užsienio politiką. Priešingai nei Švedija, Suomija niekada nepripažino sovietų okupacijos Estijoje ir galėjo paskelbti šios šalies nepriklausomybę.

Pokyčiai Rusijoje tęsėsi iki 1992 m. Analizę tęsiau knygoje „Pavojinga taika: konkurencija pasaulio politikoje“, kurią 1997 m. išleido „Westview Press“. Po metų ji išleista su pridėta Azijos finansų krizės analize. Mano spėjimai dėl Rusijos ateities nė kiek nebuvo rožiniai, ir padariau išvadą, kad ankstyvaisiais XXI a. pirmojo dešimtmečio metais iškils konservatyvi ir nacionalistinė jėga.

Nors informacijos srautų Kremlius nebekontroliuoja kaip Šaltojo karo metais, šiandien mokslininkai vėl susiduria su Rusijos mįsle. Problemos labai panašios į tas, kurios iškilo paskutiniais Leonido Brežnevo valdymo metais: agresyvios galios izoliacija, ekonominė stagnacija, Kremliaus vidaus kovos ir protestai regionuose.

V. Putino mafijinė sistema yra korumpuota ir trapi. Energijos ir ginklų eksportu paremti santykiai neužtikrina ilgalaikės taikos. V. Putino strategija nutraukti Rusijos atskirtį ir sukurti galingą valstybę, atrodo, nepavyko. Ekonominiai strategijos pamatai sugriuvo. Sankcijos ir krintančios dujų bei naftos kainos kenkia šaliai. Kaip ir brangūs karai Ukrainoje ir Sirijoje, dėl kurių mažėja piliečių parama V. Putino sistemai.

Alpo Rusi yra Vilniaus politikos analizės instituto (VIPA) asocijuotas ekspertas, Vytauto Didžiojo universiteto vizituojantis profesorius, Suomijos diplomatas.

Gynybos ministras Sergejus Šoigu ir svarbiausi kariuomenės vadai supranta, kad tiesioginis karinis konfliktas su NATO būtų didelė klaida ir to reikėtų vengti. Kad ir kaip būtų, artimiausiu metu išliks neapibrėžtumas ir hibridinio karo metodais bus keliama grėsmė taikai. Kyla klausimas, ar šios nacionalinės išlikimo strategijos pakaktų vieningai Rusijai išlaikyti, o ką ir kalbėti apie didelės galios statuso susigrąžinimą?

Rusijos karo akademijose pagrindinė karo doktrina vis dar grindžiama prielaida, kad Rusijos „nepriklausomos demokratijos modelis“ bus sustiprintas silpninant demokratines Vakarų šalis. Hibridinis karas, kad ir kaip būtų, yra vienintelis realus metodas, kuris gali išlaikyti Rusiją pasaulio politikoje. Kad pasiektų geopolitinius tikslus, Maskvai reikia išnaudoti ekonomines, propagandos, žvalgybos, technologines (kibernetines) priemones kartu su tradiciniais kariniais elementais. Ši strategija savo ribas pasieks greičiausiai XXI a. trečiojo dešimtmečio pradžioje.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje Rusijos ir Kinijos netradicinė agresija bus didelis iššūkis ES ir JAV. Rusija imsis diplomatinių veiksmų, kad Vakarų valstybės prisiimtų karų Sirijoje ir Ukrainoje nuostolius. JT apskaičiavo, kad vien Siriją atstatyti kainuotų 400 mlrd. JAV dolerių. Sausį V. Putinas kreipėsi į savo šalies elitą su jau paruošta kito etapo programa: Rusijos vadovas bando nuraminti piktus piliečius dalydamas pažadus apie socialines subsidijas ir nerealų ūkio augimą. Jo kalboje taip pat buvo užslėpta žinutė apie užsienio ir saugumo politikos sutelkimą ties Arktimi, Baltijos jūros regionu bei Ukraina. Kaip atsakas į NATO plėtrą bus žvanginama branduoliniais ginklais. „Brexitas“ ir ES viduje tvyrantis ultranacionalizmas yra itin svarbūs tolesniems V. Putino žingsniams kuriant trapius didelės galios planus ateityje.

Istorija niekada nesikartoja, bet prisiminimai apie istoriją visuomet išlieka. 1968 m. Čekoslovakijos okupacija gali būti lyginama su 2014-ųjų Krymo aneksija. Rusijai reikia paskutinės pamokos, ir jos gali sulaukti, jei V. Putinas bandys vykdyti dar vieną aneksiją kaimynystėje. X faktorius taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį. Toks nelaimingas nutikimas 1986 m. įvyko Černobylyje. Kurį laiką nebuvo imamasi jokių veiksmų, ir sovietų žiniasklaida skleidė dezinformaciją. Vėliau, 1986 m. gegužę, į specialią sesiją buvo sušauktas SSKP politinis biuras. M. Gorbačiovas pagaliau buvo informuotas apie tikrąjį incidento mastą. Jis politiniame biure pareiškė, kad sistema yra „visiškai supuvusi“.

Nors V. Putinas mano, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa, jis negali užmiršti šio M. Gorbačiovo komentaro. V. Putinas ignoruoja faktus, kad SSRS buvo ne tautinė valstybė, bet didelė dirbtinė galia, Antrojo pasaulinio karo rezultatas, paremtas tankais ir slaptosiomis tarnybomis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų