200 eurų lygiava

200 eurų lygiava

Galimybė sutvarkyti neefektyvią Lietuvos socialinės apsaugos sistemą pritaikius naują veiklos modelį skamba patraukliai. Ar tai įmanoma?

Gegužę „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pasiūlė Lietuvoje pritaikyti universalių bazinių pajamų (UBP) modelį. Užuot mokėjus šimtus tūkstančių socialinio draudimo pensijų, socialinei apsaugai skiriamas lėšas, t. y. 4,579 mlrd. eurų, arba 36 proc. biudžeto išlaidų, lygiomis dalimis padalyti visiems mūsų šalies piliečiams.

Tolygiai paskirsčius socialinės apsaugos milijardus, kiekvienas gyventojas gautų po 133 eurus. Tačiau ekonomistas skaičiuoja, kad, atsisakius socialines išmokas nustatančio bei paskirstančio biurokratinio aparato ir apkarpius viešojo sektoriaus išlaidas, bazinės pajamos vienam asmeniui galėtų siekti 200 eurų per mėnesį. Įgyvendinus siūlomą UBP modelį, anot N. Mačiulio, kitos nemokamai teikiamos viešosios paslaugos – švietimo, sveikatos apsaugos – liktų kaip buvusios.

XVIII a. užgimusią idėją į pasaulio ir mūsų šalies analitikų akiratį sugrąžino Suomijos valdantieji. Jei šiaurinės kaimynės parlamentas, Eduskunta, įsiklausys į visuomenės nuomonę (UBP pritaria 65 proc. suomių), nuo 2017 m. pradžios 10 tūkst. asmenų taps naujo tipo socialinės sistemos eksperimento dalyviais. Jie neteks galimybės gauti nedarbo, ligos ir kitas socialines išmokas, tačiau kas mėnesį valstybė į asmenines piliečių sąskaitas perves 550 eurų. Eksperimentui pasiteisinus, nuo 2019–2020 m. UBP Suomijoje būtų taikomos visiems gyventojams, o išmokos suma galėtų siekti 800 eurų.

2012 m. penkiose Lietuvos savivaldybėse patikrinus, ar socialinio draudimo pensijos mokamos tikslingai, paramos gavėjų sumažėjo 13,6 proc.

Helsinkis siekia sutaupyti. Trejus metus šalį kausčiusi recesija išpūtė nedarbo lygį iki 9,5 proc., biudžeto pajamos senka, ir valstybei vis sunkiau bedarbius aprūpinti dosniomis socialinėmis išmokomis. Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos duomenimis, socialinio draudimo išlaidos Suomijoje siekia 29 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), nors 2007 m. ši dalis buvo 23 proc. Iš turtingųjų klubo narių gyventojams dosnesnė tik Prancūzijos socialinės apsaugos sistema, kuriai išleidžiama trečdalis BVP. Lietuvoje tam tenka maždaug 12 proc. BVP.

Kasmet vis sunkėjanti socialinė našta kelia problemų ne vien Suomijai. UBP idėją svarsto Nyderlandų ir Kanados vyriausybės. Už UBP agituoja britų ir vokiečių žalieji, prancūzų socialdemokratai, o birželio 5 d. referendume dėl bazinių pajamų savo nuomonę pareiškė šveicarai.

Išdalijami milijardai

Šiuo metu vidutinė senatvės pensija mūsų šalyje siekia vos 250 eurų, tačiau net ir tokiam pensijos dydžiui palaikyti „Sodra“ nuo 2009 m. kasmet skolinasi vidutiniškai 453 mln. eurų. Europos Komisija prognozuoja, kad 2030 m. vienas dirbantis asmuo Lietuvoje turės išlaikyti vieną pensininką, todėl būtina imtis pokyčių. UBP modelis pirmiausia padėtų supaprastinti painią Lietuvos socialinės apsaugos sistemą. Pavyzdžiui, šiuo metu gyventojai gali pretenduoti į kelių rūšių socialinio draudimo pensijas: senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių, ištarnauto laiko, už ypatingas darbo sąlygas ir išankstinės senatvės. Pinigams paskirstyti „Sodroje“ įdarbinta 3,4 tūkst. žmonių – tiek pat, kiek prekybos tinkluose „Rimi“ ir „Norfa“.

Mūsų šalyje kasmet išmokama daugiau nei milijonas socialinio draudimo pensijų, kurios sudaro 4 mlrd. eurų, o 40 proc. išmokų nesusijusios su senyvu gavėjų amžiumi. Nedarbingumo pensijas šių metų kovą gavo 146 tūkst. žmonių – tai, palyginti su 2009 m., 21 tūkst. daugiau. Tačiau kyla abejonių, ar visi gavėjai išties nepajėgūs visavertiškai įsilieti į darbo rinką. Lietuvos socialinės apsaugos sistemos efektyvumo lygį iliustruoja tai, kad 2012 m. penkiose Lietuvos savivaldybėse patikrinus, ar socialinio draudimo pensijos mokamos tikslingai, paramos gavėjų skaičius sumažėjo 13,6 proc. N. Mačiulio siūlomas UBP modelis skaidrumo problemą išspręstų, tačiau socialiai pažeidžiamų žmonių pajamos sumenktų. Išmokas gautų ir pasiturintys gyventojai, nes, anot ekonomisto, taip paprasčiau administruoti lėšas.

Apčiuopiamas poveikis

Kadangi nė vienoje valstybėje UBP modelis netaikomas nacionaliniu mastu, neaišku, koks būtų jo poveikis. Pasaulyje būta vos kelių pavyzdžių. 1974–1979 m. UBP gyventojams mokėjusiame Kanados Dofino miestelyje sumažėjo darbingo amžiaus vyrų išdirbtų valandų skaičius, nes gavę papildomų pajamų gyventojai lėšas investavo į išsilavinimą ir į darbo rinką įsiliedavo šiek tiek vėliau, nei įprasta. Kai panašų eksperimentą vykdė Uganda, paaiškėjo, kad asmenys, gavę UBP, palyginti su lėšų negavusia kontroline grupe, dirbo 17 proc. daugiau valandų ir savo uždarbį padidino 38 proc.

Pinigams paskirstyti „Sodroje“ įdarbinta 3,4 tūkst. žmonių – tiek pat, kiek prekybos tinkluose „Rimi“ ir „Norfa“.

Ekonomistai nesutaria dėl UBP modelio rezultatų, tačiau vyrauja nuomonė, kad nuo pajamų dydžio nepriklausanti išmoka turėtų paskatinti bedarbius aktyviau ieškoti darbo. Tokios pozicijos laikosi socialinės politikos ekspertas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka. Jis priminė, kad Lietuvoje net už minimalų atlyginimą įsidarbinę gyventojai netenka socialinių išmokų: „UBP naudingos mažiausiai uždirbantiems, nes išmoka nesusieta su atlyginimo dydžiu. Dabar žmonės mato, kad socialinės išmokos ir darbo pajamos mažai skiriasi, todėl verčiasi su gaunama parama arba traukiasi į šešėlį.“

Pavyzdžiui, per paskutinius 36 mėnesius vidutiniškai 350 eurų, neatskaičius mokesčių (228 eurus į rankas), uždirbęs lietuvis, turintis mažesnį nei 25 metų darbo stažą, pirmus tris nedarbo mėnesius gali tikėtis 225 eurų dydžio išmokos, 4–6 nedarbo mėnesiais – 165 eurų. Norintys išsaugoti socialines išmokas neretai renkasi dirbti neoficialiai ar apskritai vengia grįžti į darbo rinką.

IQ kalbinti ekspertai nesutaria, kaip UBP paveiktų darbuotojų motyvaciją. Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno manymu, bazinės pajamos neskatintų žmonių aktyviai ieškoti pajamų šaltinio, todėl ši idėja ydinga. O R. Lazutka pabrėžia, kad pasiūlytas UBP dydis, 200 eurų, nėra pakankama suma sočiai gyventi, todėl paskata ieškotis darbo išlieka. Sunku patikėti, jog 253 tūkst. Lietuvos gyventojų, kovo mėnesį uždirbusių mažiau nei 350 eurų, neatskaičius mokesčių, mestų darbą, kad galėtų tinginiauti už porą šimtinių. Šie žmonės pajustų bene didžiausią naudą, nes jų pajamos padidėtų kone dvigubai.

UBP padėtų išspręsti ir kol kas retai aptariamą problemą – ketvirtąją pramonės revoliuciją. Sparti skaitmenizacija ir mažėjanti tarpininkų svarba paslaugų sektoriuje sukuria situaciją, kai vis didesnė sukuriamo BVP dalis atitenka ne darbuotojams, o kapitalo savininkams. N. Mačiulis įsitikinęs, kad dėl šių procesų sulėtėjęs atlyginimo augimo tempas artimiausiu metu nekis, todėl UBP leistų sumažinti socialinę atskirtį: „Reikia ieškoti būdų, kaip padidinti ne tik negalinčių savimi pasirūpinti pajamas, bet ir tų, kurie uždirba nepakankamai.“

Kirtis pensininkams

Svarbiausias UBP diskusijos klausimas – kas pasirūpins jau nebedirbančiais. Didžiausią socialinės apsaugos išlaidų dalis (44 proc.) skiriama senatvės pensijoms, todėl UBP daugiausia būtų finansuojamos lėšomis, kurios šiuo metu atitenka pensininkams. Vakarų valstybės, svarstančios įdiegti UBP, su tokia problema nesusiduria, nes ten didžiąją dalį senatvės pensijos gyventojai gauna iš privačių pensijų fondų. Keisti pensijų sistemos neketina ir eksperimentuojantys suomiai, nes 1990 m. įkurtas Suomijos valstybinis pensijų fondas mokesčių mokėtojų lėšas sėkmingai investuoja į rizikos draudimo fondus.

Tiesa, N. Mačiulis teigia, kad lietuviško UBP dydį galima diferencijuoti pagal amžiaus grupes. Nepilnamečių ir pensinio amžiaus žmonių poreikiai skirtingi, todėl vaikams būtų galima mokėti po 100, o pensininkams – po 300 eurų. „Pagrindinis bazinių pajamų įgyvendinimo tikslas – išvengti neefektyvaus biurokratinio aparato, kuris lėšas paskirsto ne tiems, kam jų iš tikro reikia, – aiškino „Swedbank“ ekonomistas. – Kad pinigai būtų paskirstyti pagal amžiaus grupes, samdyti papildomų darbuotojų nereikia, todėl lengviau susitaikyti su UBP modelio trūkumais, įvertinus, kad visiems būtų suteikiamos lygios galimybės.“

Tokį UBP modelį galima vertinti dvejopai. Viena vertus, gyventojams būtų suteikta didesnė asmeninė atsakomybė rūpintis artimaisiais. Bazines pajamas šeimos nariai galėtų pasidalyti tarpusavyje, nusprendę, kiek ir kuriam šeimos nariui vieną ar kitą mėnesį reikia daugiau pinigų. Kita vertus, Otto von Bismarcko iniciatyva XIX a. pradėta taikyti socialinės apsaugos sistema, kuri Europoje naudojama iki dabar, ir buvo siekiama suteikti vyresnio amžiaus žmonėms nepriklausomybę nuo ne visada rūpestingų vaikų malonės.

Jeigu Lietuva ryžtųsi įgyvendinti UBP modelį, esamą socialinės apsaugos sistemą tektų pertvarkyti nuo pamatų. Toks scenarijus sunkiai įsivaizduojamas, nes net gyvybiškai būtini pokyčiai, pavyzdžiui, Seime svarstomas naujasis socialinis modelis, apauga skirtingų grupių interesų siūlymais ir įstringa beviltiškose diskusijose. Turint omenyje, kad vyresnio amžiaus žmonės, kuriuos UBP modelis trumpuoju laikotarpiu nuskriaustų labiausiai, sudaro reikšmingą aktyvių rinkėjų dalį, politikai nesiims nė svarstyti šios idėjos.

R. Lazutka primena, kad nuo pajamų ir socialinių grupių atsietos išmokos mūsų šalyje dažniausiai sutinkamos skeptiškai: „Lietuvoje dažnai girdima nuvalkiota frazė, kodėl reikia mokėti turtingiems. Geriau remkime tuos, kam tikrai reikia.“ Kiek mūsų visuomenė paveiki argumentams apie didesnes pajamas gaunančių gyventojų svaresnį indėlį į valstybės biudžetą, galima įsitikinti sekant diskusijas apie „Sodros“ lubas.

Trečio kelio paieškos

Vis dėlto, net ir sulaukus politikų pritarimo, lieka neatsakytų klausimų dėl finansavimo ir UBP modelio poreikio, nes Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai nedidelės.

Socialinės apsaugos biudžetas nėra subalansuotas, todėl norint kiekvienam gyventojui mokėti 200 eurų per mėnesį valstybei tektų ir toliau bristi į skolas. Kadangi, anot N. Mačiulio, įgyvendinant UBP modelį reikėtų optimizuoti viešąjį sektorių, tikėtina, kad sumenktų ir švietimo bei sveikatos apsaugos finansavimas. Mūsų šalyje vis dar palyginti mažai gyventojų kaupia pensijas privačiuose fonduose, todėl tektų numatyti gana ilgą pereinamąjį laikotarpį, o administracinio aparato išlaikymo išlaidos niekur nedingtų. Lieka ir valstybės pareiga ginti socialiai jautrių visuomenės grupių interesus.

Ilinojaus universiteto Čikagoje (UIC) ekonomikos profesorė Deirdre McCloskey IQ pasakojo, kad įvesti bazinių pajamų sistemą įmanoma tik tokiu atveju, jei valstybės ryžtųsi reikšmingai mažinti viešųjų paslaugų mastą, nes visuotinė išmokų lygiava neįmanoma ne tik ekonominiu, bet ir moraliniu pagrindu.

„Europos socialinės apsaugos modelis neatitinka gyventojų lūkesčių, o viešųjų paslaugų kokybė neprilygsta teikiamoms privačiajame sektoriuje. Pagrindinė problema tai, kad žmonės neturi valios atsisakyti socialinės apsaugos, o mokėti bazines pajamas ir išlaikyti esamą sistemą per brangu net ir turtingiausioms valstybėms“, – aiškino UIC ekonomistė.

Vis dėlto tai nereiškia, kad mūsų šalies socialinės apsaugos sistemos nereikia pertvarkyti. Ir tai galima padaryti kur kas paprasčiau. Pavyzdžiui, tikrinant, ar išmokos gavėjui valstybės pagalba išties reikalinga, reikėtų įvertinti ne tik gaunamas pajamas, bet ir sukauptą turtą. Galima prisiminti ir dešimtmečio senumo idėją panaikinti „Sodrą“, o socialinio draudimo pensijas mokėti tiesiai iš valstybės biudžeto. Tiesa, tokiu atveju statistiškai užmaskuoti kelių milijardų eurų dydžio skylę politikams būtų kur kas sunkiau.

Pernai Pasaulio ekonomikos forume Davose pristatyta Y kartos (20–35 metų žmonių) vertybių studija parodė, kad 60 proc. šios grupės atstovų visame pasaulyje nepatenkinti tuo, kaip valstybės tvarkosi su socialinėmis problemomis ir pajamų nelygybe. Nepatenkintų jaunuolių kone dvigubai daugiau nei kitose amžiaus grupėse. Kai po poros dešimtmečių subrendę šios kartos atstovai žingsniuos Lietuvos Seimo koridoriais, didžioji dalis mūsų šalies gyventojų bus turėję galimybę privačiai kaupti pensiją beveik visą darbingą gyvenimą. Visai tikėtina, kad jų nebegąsdins UBP modelį lydėsiantis perversmas. Ypač jeigu suomiai džiaugsis sėkmingai pakeitę senąją socialinės apsaugos formulę.

Daugiau leidinio naujienų