Baltijos kelias. Marijan Dzvinel nuotr.

1988–1997 m.: rankų grandinė, nestabilūs bankai ir Algirdas Brazauskas

1988–1997 m.: rankų grandinė, nestabilūs bankai ir Algirdas Brazauskas

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas.

IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys aštuntojo valstybės dešimtmečio epizodai.

 

Baltijos pusseserės

1989 m. rugpjūčio 23 d. trijų valstybių gyventojai rinkosi į Baltijos kelią.

Vieningų Baltijos sesių įvaizdis gal ir glosto širdis, tačiau šiandien santykius su valstybėmis kaimynėmis reguliuojame pragmatiškiau.

Bene daugiausia nesutarimų kyla dėl vyresniojo brolio pozicijos – Vilniaus konfliktų su Talinu. Pastarasis skambesnis ginčas vyko dėl energetikos ir ES lėšų. Nors Lietuva jau pasistatė suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, o estai teturi jo viziją, šalys nesugebėjo sutarti, kuris objektas turėtų būti laikomas regioniniu. Toks statusas būtų padėjęs derantis dėl europinės paramos – Estija galėjo gauti lėšų savo terminalo statybai, o Lietuva – laivui „Independence“ išpirkti. Galiausiai į ringą įšoko ir savo dujų saugyklą turintys latviai, paprašę papildomo laiko suformuluoti savo strateginę poziciją. Ir dabar visos turės apsieiti be ES finansavimo.

Kibirkščių būta ir daugiau: ieškant kompromiso dėl projekto „Rail Baltica“, 2013-aisiais ginčijantis dėl NATO oro policijos rotacijos, estai norėjo dalį misijos perkelti pas save.
Vis dėlto, kaip ir 1989 m., pamažinti ambicijas ir permąstyti vertybes Baltijos šalis vėl privertė grėsmingoji Rytų kaimynė. Rusijai okupavus Krymą, Estija gavo trokštamą NATO oro pajėgų batalioną, o trijų valstybių prezidentai 2015 m. susitarė dėl vienodos pozicijos Rusijai susiruošus pompastiškai paminėti gegužės 9-ąją kaip pergalės Antrajame pasauliniame kare jubiliejų – į Maskvą nenuvyko nė vienas jų. 2005 m. paradą stebėjo Latvijos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga, 2010 m. – Estijos ir Latvijos vadovai.

Nepaisant susikirtimų, trijų Baltijos valstybių santykiai išlieka stabilūs, ir jos vis dar mato save kaip vieną regioną. Nuolat rengiami šalių prezidentų ir premjerų susitikimai, o Latvijai ir Estijai įstojus į Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) stengiasi neatsilikti ir Lietuva.

Vis dėlto tai – politika. Piliečiai tarpusavio atšalimo neturėtų jausti, nors tam tikrų nuostatų egzistavo visada. Nepasakojant anekdotų tai aptarti gana sunku, tad neoficialiu Baltijos bičiulystės veidrodžiu šiuokart tebūna „Eurovizijos“ konkursas (žr. lentelę).

Ar prie svečio, ar prie pečiaus?

1993 m. vasario 25 d. Algirdas Brazauskas inauguruotas Lietuvos prezidentu.

Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas lankosi Valdovų rūmų statybvietėje. Scanpix nuotr.

Likus daugiau nei metams iki šalies vadovo rinkimų, Lietuvoje kyla karštis – rinkėjai užuodžia prezidentinių kovų pradžią. Nors potencialūs kandidatai delsia paskelbti sprendimą, juos išduoda užsakomieji straipsniai ir išaugęs aktyvumas socialiniuose tinkluose.

Regis, pretendentai pakeisti prezidentę Dalią Grybauskaitę atsargiai stebi būsimo mūšio lauką – mąsto apie galimybę tyliai atsitraukti rinkimų kampanijos tiesiojoje pasirodžius stipriam konkurentui.

Nuo 1993 m., kai pirmuoju iš Sovietų Sąjungos išsivadavusios valstybės vadovu tapo Algirdas Brazauskas, Lietuva turėjo jau keturis prezidentus, galima sakyti – visų skoniams. Bet ar jau žinome, koks mums geriausias? Truputį minkštesnis? Truputį kietesnis? Jaunesnis ar solidesnis? Mokantis angliškai, o gal ir kiniškai? Ar užtektų, kad žibėtų reprezentuodamas savo valstybę užsienyje? Ar kad rūpintųsi šalies ūkiu ir sergėtų piliečius nuo Seimo klaidų?

Tik į kelis šių klausimų padeda atsakyti Prezidento institucijos konstitucinis statusas. Net santūrusis Valdas Adamkus yra pripažinęs, kad jį ribojo įgaliojimų stygius ar jų netobulumas. Esą nereikėtų tikėtis, kad prezidentas kurs reikšmingus pokyčius, jei teisės aktai jam neleidžia net kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtų įstatymų konstitucingumo, o turima veto teisė gali likti tik nuomonės pareiškimu Seimui sutarus jį atmesti.

Užsienio politikoje konstitucija prezidentui suteikia didelius įgaliojimus. Tačiau dauguma piliečių rinkdami šalies vadovą galvoja apie visus savo lūkesčius pamiršdami, kad gyvename labiau parlamentinėje valstybėje.

 

Seni nauji iššūkiai

1994–1997 m. įvyko Lietuvos bankų bankrotų lavina.

Paskutinė Adolfo Šleževičiaus diena einant ministro pirmininko pareigas. Politikas dieną prieš bankrutuojant Lietuvos akciniam inovaciniam bankui atsiėmė indėlį ir vėliau dėl to buvo pašalintas iš pareigų. BFL nuotr.

Galbūt nepastebėjote, tačiau mūsų šalyje pradėjo daugėti finansinių įmonių. Lietuvos bankas (LB) skuba koja kojon su tendencijomis ir, pasaulyje įsigalint finansinėms technologijoms (fintech), pasiryžęs valstybę paversti gerbiamu šios srities centru. Šiuo metu galima pasigirti vienu greičiausių tarp ES šalių licencijavimo procesu. Pernai finansinių technologijų įmonėms suteiktos 32 licencijos – tai kone dvigubai daugiau nei 2016 m., tuomet leidimus veiklai gavo 17 įmonių. Fintech vartotojams siūlo pasikliauti mažaisiais rinkos žaidėjais, kurie bankų teikiamas paslaugas žada atlikti greičiau ir patogiau – kai kurie pervedimus vykdo žaibiškai. Kartu su naujovėmis kyla didelių iššūkių, nes ir vienas kluptelėjimas gali sugadinti valstybės, kaip finansinių paslaugų teikėjos, reputaciją.

Bankų sektorius Lietuvoje didžiulių krizių patyrė netrukus po nepriklausomybės atgavimo. 1994–1997 m. bankai bankrutavo vienas po kito („Sekundė“, Lietuvos akcinis inovacinis bankas, priklausantieji koncernui EBSW ir kiti), o jų reputacija visuomenės akyse krito iki rekordinių žemumų – 1996 m. pabaigoje apklausose pasitikėjimą bankais pareiškė tik 2 proc. respondentų. Pasibaigus laukiniam kapitalizmui, po dešimtmečio užklupo krizė, ir vėliau įvykusi stambių lietuviško kapitalo bankų – „Snoro“ ir Ūkio – griūtis klientams pasitikėjimo neįpūtė.

Nors visam finansinių paslaugų sektoriui vis dar kyla problemų – galime prisiminti greitųjų kreditų bendroves, – šiandien pasitikėjimas bankais grįžo į prieškrizinį lygį. „Vilmorus“ apklausos duomenimis, jais pasitiki 46,8 proc. Lietuvos gyventojų.

LB veikla ir į nacionalinę teisę perkelta ES mokėjimo paslaugų direktyva leidžia tikėtis, kad esame pasiruošę rūpintis ne tik savo, bet ir tarptautiniais projektais. Jei pavyks susitvarkyti, galime laimėti daug.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų