Pixabay nuotr.

1978–1987 m.: atominė energija, chirurgai ir alkoholis

1978–1987 m.: atominė energija, chirurgai ir alkoholis

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys septintojo valstybės dešimtmečio epizodai.

 

Atominis kaimynas

1983 m. pradėta Ignalinos atominės elektrinės eksploatacija.

Branduolinės energetikos keliami pavojai turbūt daugeliui balsavusiųjų 2012 m. surengtame patariamajame referendume dėl naujos atominės elektrinės (AE) statybos buvo esminė priežastis rinktis variantą „ne“. Nors Vyriausybė jau buvo parafavusi koncesijos sutartį su strateginiu investuotoju, japonų korporacija „Hitachi“, į neigiamą beveik 63 proc. balsavusių piliečių poziciją atsižvelgta – Lietuva atgręžė nugarą branduolinei energetikai, Visagino AE projektas įšaldytas. Specialistai pripažįsta, kad šiandien jis nebūtų patrauklus ir ekonomiškai.

Nerimaujant dėl galimo nesaugumo 2009 m. pabaigoje buvo sustabdytas antrasis 1983-iaisiais pradėjusios veikti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) reaktorius. Tais pat metais čia vos išvengta katastrofos, analogiškos vėliau įvykusiai Černobylyje. Pažadą sustabdyti IAE Lietuva turėjo duoti stodama į ES.

Bet ir palaidojusi savos atominės elektrinės statybos planus, saugumo problemos šalis neišvengė – 50 km nuo Vilniaus, Astrave, Rusijos korporacija „Rosatom“ Baltarusijai stato AE. Jos pirmąjį reaktorių planuojama paleisti kitąmet. Žinios apie jau statybos metu įvykusius incidentus anaiptol nesumažino Lietuvos nerimo. Praėjusį birželį Seimas įstatymu pripažino branduolinę elektrinę, statomą Astravo rajone, kaip keliančią grėsmę mūsų valstybės nacionaliniam saugumui. Lietuvoje jau apsispręsta nepirkti iš ten elektros.

Monikos Požerskytės nuotr.

Briuselio koridoriuose diplomatų skundai norimo atgarsio nesulaukė – Vilnius vis dar kone vienintelė ES sostinė, bandanti sustabdyti Baltarusijos planus. Minskas jaučiasi užtikrintai – Europos Parlamento delegacija net nebuvo įleista apžiūrėti statybos, esą šie asmenys – ne ekspertai. O Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka ne kartą siūlė Lietuvai, užuot skundusis Briuseliui, sutikti kartu eksploatuoti būsimą elektrinę. Darbo, anot A. Lukašenkos, čia atsirastų ir buvusiems IAE specialistams.

 

Tegu plaka širdis

1987 m. rugsėjo 2-ąją prof. Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujama komanda atliko pirmąją Lietuvoje širdies transplantaciją.

Petras Katauskas. Širdies transplantacija. 1988 m. LIetuvos dailės muziejaus nuotr.

165-ios širdies transplantacijos per 30 metų, praėjusių nuo dienos, kai Lietuvoje atlikta pirmoji tokio pobūdžio operacija. Vienas šalies medikų pacientas po širdies transplantacijos gyvena jau 20 metų, jauniausias recipientas, kuriam atlikta operacija, buvo vos 3 mėnesių (širdis jam transplantuota 2015 m.), vyriausias – 68-erių.

Šiandien donoro širdies laukia 46 ligoniai. Tai gali trukti 1,5–2 metus. Ir daugeliui šiuo atveju išsigelbėjimas yra dirbtinės širdies implantavimas. Ši transplantacijos alternatyva Lietuvoje taikoma nuo 1999 m. Vis dėlto, Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, per pastaruosius 5 metus vidutiniškai kasmet mirė 6 širdies transplantacijos nesulaukę žmonės.

Išgyvenamumo statistika po tokių operacijų nuteikia šviesiau – Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, 5 metus po širdies transplantacijos gyvena 65 proc., 10 metų – 50 proc., 20 ir ilgiau – 20 proc. operuotų ligonių. Ir miršta jie dažniausiai ne nuo širdies ligų.

Medikams tenka ieškoti žodžių ne tik sudėtingiems pokalbiams su potencialių širdies donorų giminėmis. Pasitaiko, kad nuo transplantacijos artimieji atkalbinėja ligonį – neva svetima širdis pakeis asmenybę. Bet svarbiausia – asmenų, parašu patvirtinusių, kad sutinka, jog po mirties jų organai būtų panaudoti transplantacijai, šiandien yra 25 898. Už donorystės idėjos sklaidą medikai dėkingi ir pacientų organizacijoms, ir visuomeniniams fondams.

Lietuvoje dirba du transplantacijos centrai – Lietuvos sveikatos mokslų universitetinė ligoninė Kauno klinikos (atliktos 39 operacijos) ir Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos (126 operacijos). Širdies transplantacijų istorija šalyje prasidėjo 1987 m. rugsėjo 2-ąją profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamos komandos atlikta operacija. Nuo tada, kai buvo transplantuota pirmoji pasaulyje širdis (1967 m. Keiptaune), buvo praėję jau 20 metų, o prof. A. Marcinkevičius jau 1969 m. po sėkmingų eksperimentų jautėsi pasirengęs atlikti analogišką operaciją. Bet leidimo nedavė Maskva – po kelių nesėkmingų ten ir Peterburge vykusių transplantacijų nurodyta šiuos planus atidėti iki „centrui tai pasiseks“. Laukti teko ilgai, bet leidimą transplantacijai Lietuva gavo pirmoji iš sovietinių respublikų.

 

Sausieji įstatymai

1985 m. visoje SSRS prasidėjo vadinamoji Michailo Gorbačiovo antialkoholinė kampanija.

Plakato autorius P. Letunovas, 1983 m.

Politikų abstinentų Aurelijaus Verygos ir Ramūno Karbauskio užsukta kova su alkoholiu turi daug ką bendra su prieš tris dešimtmečius sovietinių okupantų pastangomis pažaboti besaikį alkoholizmą – daug parodomųjų veiksmų, represijų, fanatizmo, bet viskas nukreipta į procesą, o ne rezultatą.

Sovietų valdžia irgi ribojo alkoholio pardavimo laiką: specializuotos parduotuvės duris atverdavo tik nuo 14 val. Nors deficito laikais pasirinkimas buvo menkas: rusiška degtinė, spirituotas vynas ir dvi alaus rūšys – prie laukujų durų dar gerokai prieš atidarant parduotuves grūsdavosi pirkėjų minios, netrukus pramintos gėdos eilėmis.

Užsienio žurnalai geležinės uždangos neįveikdavo, o vietiniuose apskritai neskelbta jokios reklamos, tad cenzoriams nebuvo priežasčių plėšyti leidinius. Jų akys nukrypo į kiną – iš filmų imta karpyti užstalės scenas.

Lietuviški valstiečiai fantazuoja (ir draudžia), kad jaunuoliai iki dvidešimties neparagaus alkoholio, sovietų valdžia ragino rengti komjaunuoliškas sausąsias vestuves.

Valdžia smogė ir svaigalų pramonei – buvo uždaromos gamyklos, parduotuvės, Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje kertami vynuogynai. Išsikerojo pogrindinė gamyba, padaugėjo apsinuodijimų ir mirčių dėl surogatinio alkoholio. M. Gorbačiovas galiausiai pripažino, kad kovą gėdingai pralaimėjo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų