Eitynės Kauno Laisvės alėjoje. 1972 m. gegužės 18 d. Ypatingojo Lietuvos archyvo nuotr.

1968–1977 m.: nepabėgęs Kudirka, tylintys laikraščiai ir protesto dvasia

1968–1977 m.: nepabėgęs Kudirka, tylintys laikraščiai ir protesto dvasia

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys šeštojo valstybės dešimtmečio epizodai.

Gyvenimas be sienų

1970 m. žvejybos laivo „Tarybų Lietuva“ radistas Simas Kudirka peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą, bet prieglobsčio negavo.

Lietuvą kasmet paliekantys emigrantai jau skaičiuojami ne lėktuvais ar mokyklomis, o miestais. Atvira Bendrijos rinka laukia norinčiųjų dirbti įvairiausius darbus, lietuviai renkasi, kur lengviau auginti vaikus ar tiesiog pragyventi, ir nebeturi teisintis, jei nusprendžia likti svetur. Tai radikali permaina prisimenantiesiems tėvų ar senelių patirtį sovietmečiu.

Jungtinių Amerikos Valstijų pakrančių apsaugos laivas „Vigilant“. Fotografavo plaukiojančios bazės „Tarybų Lietuva“ įgulos nariai. 1970 m. lapkričio 23 d. Ypatingojo Lietuvos archyvo nuotr.

Istorijos apie pirmuosius lietuvius, puoselėjusius planus ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, siekia 6-ojo dešimtmečio pradžią. Tuo metu silpnėjo pasipriešinimas sovietiniam jungui, o žadėtosios užsienio valstybių pagalbos taip ir nesulaukta. Istorikai skaičiuoja, kad aktyviausiai ištrūkti iš už geležinės uždangos buvo bandoma nuo 1951 iki 1985 m. Per tą laikotarpį tai padaryti pavyko maždaug 30-iai lietuvių. Viena garsiausių istorijų – žvejybos laivo radisto Simo Kudirkos. Jis peršoko į JAV pakrančių apsaugos laivą, bet buvo grąžintas sovietams ir nuteistas. Pagal šią istoriją amerikiečiai vėliau sukūrė filmą.

Pasak garsiausius lietuvių pabėgimus tyrinėjusios Agnės Fabijonavičiūtės, pabėgti dažniausiai būdavo bandoma jūros keliais, žvejybos laivams išplaukus už SSRS ribų ar stovint užsienio valstybių uostuose. Lietuviai pabėgėliai prašydavo šių šalių vyriausybių suteikti politinį prieglobstį. Dar viena galimybe ištrūkti tapo pradėtos rengti turistinės kelionės į socialistinio lagerio valstybes: žmonės atsiskirdavo nuo grupių, sprukdavo iš bendrų nakvynės vietų ir ieškodavo Vakarų šalių ambasadų. Sugautieji įprastai atsidurdavo kalėjime, bet už tėvynės „išdavimą“ grėsė ir mirties bausmė. Kad pabėgusiųjų nebuvo daug, lėmė ne vien KGB darbuotojų budrumas ir baimė įkliūti. Daugelį stabdė nerimas pakenkti Lietuvoje likusiems artimiesiems, kuriems giminystė su tėvynės „išdavikais“ galėjo turėti karčių padarinių. Anot istoriko Dariaus Juodžio, vos kelis pabėgėlius galima įvardyti bėgus dėl politinių motyvų ar buvus disidentais – žmonės dažniausiai troško asmeninės laisvės.

 

Dvi žinios: gera ir bloga

1975-ieji. Žaslių geležinkelio katastrofa.

Praėjusių metų pavasarį keli Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai inicijavo Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Žmonių psichikos sveikata pagerėtų, jei žiniasklaida būtų įpareigota daugiau kaip pusę turinio skirti pozityvioms žinioms, teigė iniciatyvos autoriai. Idėja užgeso po kelių dienų – gresiančia cenzūra pasipiktino žurnalistai, idėją sukritikavo prezidentė, atsiribojo ir kiti parlamentarai.

balticrailpics.net nuotr.

Žaslių katastrofa. balticrailpics.net nuotr.

2017 m. Lietuva buvo 36-a pasaulyje pagal žiniasklaidos laisvę, rodo tarptautinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ tyrimas. Laisva mūsų šalies žiniasklaidą laiko ir „Freedom House“. Šios pozicijos gali pasikeisti po parlamentinio LRT veiklos tyrimo. Politologai atkreipia dėmesį – nors jau ne vienus metus visuomenė turi teisę jausti nusivylimą LRT administracija, Seimo komisijos tyrimo pobūdis gresia pasibaigti politizuotais sprendimais visuomeninio transliuotojo atžvilgiu, o ne pozityviomis permainomis.

Galbūt ir ne visos šalyje kylančios iniciatyvos kontroliuoti žiniasklaidos turinį yra sąmoninga veikla. Dažniau jos atrodo kaip nenumatytas šalutinis priimtų skubotų sprendimų kitose srityse poveikis. Klausimas, ar tai lengvinanti aplinkybė žmonėms, gavusiems išplėšytus užsienyje leidžiamus žurnalus.

Alkoholio reklamos draudimai ir kiti apribojimai mažina žiniasklaidos pajamų šaltinius, todėl daliai jos bus sunku išsaugoti konkurencingumą. Tačiau gera vieta tuščia nebūna. Ją mielai užims pavienių savivaldybių už mokesčių mokėtojų pinigus pasirodantys leidiniai. Druskininkuose spausdinamas „Mano Druskininkai“ pasakoja teigiamas kurorto naujienas ir mažorine intonacija informuoja apie mero veiklą. Šią „gerąją“ praktiką buvo perėmusios ir kelios kitos savivaldybės.

Šiuose regioniniuose laikraščiuose 1975 m. įvykusi Žaslių geležinkelio tragedija ir Vilniaus pontoninio tilto avarija atgarsio turbūt nesulauktų, kaip nesulaukė anuomet oficialioje valdžios kontroliuojamoje spaudoje. Apsiribota trumpais pranešimais, kurių tikslas vienintelis – sumenkinti nelaimių mastą. Sovietinėje Lietuvoje tokių katastrofų „nebuvo“.

 

Romioji Lietuva

1972 m. gegužės 18-ąją, Romo Kalantos laidotuvių dieną, Kaune įvyko spontaniškas tūkstantinis mitingas.

Kas turėtų nutikti, kad Lietuva šiandien eitų į mitingus taip, kaip tai padarė Katalonija?

Po 1972 m. pavasario, kai minia spontaniškai susibūrė pareikšti protesto dėl to, kad milicija neleido pagerbti Romo Kalantos aukos laisvės vardan, lietuviai ilgus metus rinkosi tik į privalomus paradus sovietinių švenčių – Pergalės ir Spalio revoliucijos dienų – proga. Darkart įpūsti pilietinės bendrystės ugnį pavyko tik mitingo Molotovo–Ribbentropo pakto metinių proga organizatoriams – 1987 m. rugpjūčio 23-iąją prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje susirinko iki 3 tūkst. žmonių.

Po metų jau į Sąjūdžio ta pačia proga Vingio parke surengtą mitingą susibūrė apie 250 tūkst., o į Baltijos kelią 1989-aisiais – apie 2 mln. žmonių, kurių pusė buvo iš Lietuvos. Tuo pačiu įkvėpimu pilietiškai atsilaikiusi kruvinose kovose už nepriklausomybę, vėliau keliasdešimt metų Lietuva mitingavo tik baruose, prie televizorių ir anoniminėse interneto komentarų rubrikose.

Tad visus viešus pastarųjų metų susibūrimus – nuo homoseksualų eitynių „Baltic Pride“ iki mokytojų ir gydytojų rezidentų mitingų – galima vertinti kaip civilizuotą ir sveikintiną laisvos visuomenės protesto bei kovos už savo teises formą.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų