Draugystės prospektas. Panorama. Šiauliai. 1966 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

1958–1967 m.: chruščiovkės, Leonidas Brežnevas ir elektra

1958–1967 m.: chruščiovkės, Leonidas Brežnevas ir elektra

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys penktojo valstybės dešimtmečio epizodai.

 

Modernizuoti ar griauti?

1959 m. pastatytas pirmasis stambiaplokščių daugiabučių kvartalas.

Senutėlių stambiaplokščių daugiabučių gyventojai krūpčioja klausydamiesi valdininkų kalbų apie būtinybę tankinti didmiesčių užstatymą. Jų gyvenamosios aplinkos perspektyvos ir taip atrodo prastos. Kiaurai perpučiamo, nekokybiškai suplanuoto ir pastatyto būsto savininkai turi susitaikyti ir su tuo, kad automobiliai bei asfaltas nuolat mažina jų kiemus, o kiekviename didesniame skverelyje bet kada gali iškilti dar vienas daugiabutis.

Didelę Sovietų Sąjungos dalį apsėjęs vadinamųjų „chruščiovkių“ projektas gimė sovietiniams specialistams „pasisėmus“ patirties Vakaruose, pirmiausia – Skandinavijos šalyse. Anot architektūros istorikės dr. Marijos Drėmaitės, ir Vakaruose šiandien tenka spręsti panašias eksploatacijos problemas, bet ten esama esminių statybos istorijos skirtumų. „Vakaruose naudota per 200 technologinių sistemų, be to, taikyti įvairūs namų išdėstymo būdai. Lietuvoje per visą laikotarpį nuo 1956 iki 1990 m., kai buvo statomas toks būstas, konstrukcinės sistemos keistos tik keturis kartus. Sovietų Sąjungoje šie namai buvo itin prastos kokybės, o kvartalai buvo nuolat tankinami“, – palygino M. Drėmaitė.

Vis dėlto tuo metu statyti daugiabučiai atitiko ir valstybės siekį kuo greičiau aprūpinti žmones gyvenamuoju plotu, ir piliečių lūkesčius – dažnas džiaugėsi išsikėlęs iš trobos į butą, kuriame įrengti visi patogumai. M. Drėmaitė minėjo, kad Lietuvoje stambiaplokščių daugiabučių mikrorajonai buvo geresnės kokybės ir architektūriškai įvairūs. Todėl šiandien, sumaniai modernizuoti, šie namai galėtų atitikti besikeičiančios visuomenės lūkesčius – miestuose vis daugiau viengungių, atskirai po vieną gyvenančių žmonių, kuriuos tenkina nedideli butai. Be to, išmintingiau suplanuoti mikrorajonai galėtų ateityje tapti modernistiniu paveldu. „Toks rajonas kaip Lazdynai Vilniuje iš tiesų galėtų būti kompleksiškai renovuotas, o jo urbanistinė struktūra išlaikyta“, – mano M. Drėmaitė.

Aplinkos ministerijos administracija planuoja per keletą metų parengti įstatymų bazę dar vienam sprendimui – griauti visiškai nugyventus daugiabučius. Tai nebus paprasta – gyventojai turės jaustis saugūs dėl to, kad, sutikę savo seną butą iškeisti į naują didesniame name, nepraras ir to, ką turėjo.

Šiuo metu Lietuvoje yra per 30 tūkst. renovuotinų anuomet statytų daugiabučių. Dabartiniu renovacijos tempu tam prireiktų 20 metų.

 

Homo nostalgicus

1964 m. Sovietų Sąjungos vadovu tapus Leonidui Brežnevui Lietuvoje prasidėjo ekonomikos sąstingis.

Rytų Europos studijų centro 2016 m. atlikta apklausa rodo, kad daugiau kaip ketvirtadalis respondentų mano, jog sovietmečiu gyventi buvo geriau. Keleriais metais anksčiau Sociologijos instituto užsakymu parengta apklausa atskleidė ir sovietinės nostalgijos esmę: 24 proc. dalyvių teigiamai vertino tuometį socialinį stabilumą, 21 proc. – pigų pragyvenimo lygį. Tačiau penktadalis kaip vieną neigiamų gyvenimo sovietmečiu aspektų matė ekonominį silpnumą ir prekių deficitą. Tarp kitų negatyvių sovietinės sistemos ypatumų šis nusileidžia tik represijoms ir terorui.

Bernardas Aleknavičius. Statinės su silkėmis paruoštos eksportui. 1966 m. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Sovietmečio vertinimui būdingas ambivalentiškumas. Ta visuomenės dalis, kurios artimieji ar ji pati patyrė represijas, sovietmetį linkusi vertinti neigiamai. O matantieji stabilumą jį priima teigiamai. Todėl sunku vienareikšmiškai paaiškinti iš dalies palankų šio laikotarpio įsivaizdavimą, nes respondentai rinkosi skirtingus kriterijus.

Sovietinė sistema formavo savitus socialinius ryšius, darančius įtaką ir individų elgsenai. 1964 m. Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, kitaip tariant – vadovu, tapus Leonidui Brežnevui, kurio epocha siejama su ekonomikos sąstingiu ir vartojimo prekių trūkumu, visuomenė išmoko apeiti oficialią sistemą ir pasirūpinti gerove savo priemonėmis. Deficitas sukūrė blato sistemą, neformalų pažinčių tinklą, leidžiantį užsitikrinti bent minimalią gerovę. Gal kaip tik todėl 1990 m., SSRS paskelbus ekonominę blokadą, ji nedavė baudėjų laukto rezultato. Galima juokauti, kad buvo sunku tokiomis priemonėmis įbauginti nepritekliuje mokančią gyventi visuomenę.

 

Žaliosios energetikos link

1960 m. užbaigta ir visa galia paleista Kauno hidroelektrinė.

Stanislovas Lukošius. Kauno hidroelektrinė. 1960 m. Kauno miesto muziejaus nuotr.

Šiandien elektros pagaminame kur kas mažiau, negu sunaudojame. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, apribojus tradicinių elektrinių veiklą ir pasirinkus pigios elektros importo taktiką, vėjo, vandens bei biokuro jėgainės energetikos sektoriuje užima vis svarbesnę vietą.

2016 m. Lietuvoje buvo pagaminta daugiau kaip 1,9 TWh elektros energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) – tai beveik penktadalis visos sunaudojamos energijos (pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, Lietuva yra įsipareigojusi iki 2020 m. iš AEI pagaminti 23 proc. elektros energijos). Valstybės įmonės „Litgrid“ atstovai įspėja, kad elektros poreikis Lietuvoje sparčiai auga, todėl turėtume ieškoti dar daugiau lanksčių jos gamybos šaltinių.

Vėjo energetika kone kasmet gerina rekordus (vien pernai pagaminta 1,3 TWh), tačiau jėgainės jau pasiekė leidžiamą bendrą galios kvotą. Šiuo metu laukiama naujos energetikos strategijos ir kalbama apie papildomas kvotas sausumoje arba jūroje. Energetikos ministerijos teigimu, pirmosios vėjo jėgainės Baltijos jūroje galėtų atsirasti ne anksčiau kaip 2024 m.

Hidroenergetika irgi vargu ar taps išsigelbėjimu, nes ištekliai yra gana maži. Santykinai plokščioje Lietuvoje veikia 82 mažosios hidroelektrinės (HE) ir tik dvi didelės. Sovietiniais metais puoselėti grandioziniai planai užtvenkti keliomis didelėmis užtvankomis Nerį ir Nemuną, kurių didžiausia būtų ties Birštonu, neįgyvendinti. Bet planai toliau plėtoti hidroenergetiką beveik reguliariai atgaivinami – dažniausiai verslo, kuris tikisi žaliajai energetikai skiriamų subsidijų, iniciatyva. Tačiau požiūris į hidroelektrines nebe toks, koks buvo prieš kelis dešimtmečius. Nuo 2004 m. Vandens įstatymu uždrausta statyti užtvankas ant Nemuno, Neries ir kitų svarbių upių. Galima neabejoti, kad net ir atleidus įstatymo vadžias aplinkosaugininkų, o ir platesnės visuomenės, dėmesys neleistų statyti tokių gigantų kaip Algirdo Brazausko vardu 2014 m. pavadinta Kauno HE (pernai ji pagamino 0,46 TWh, 2016 m. – 0,36 TWh). Kylant stambioms hidroelektrinėms užliejami šimtai ar tūkstančiai hektarų žemės (Kauno marių plotas – 6300 ha), paaukoti tenka ir gyvenamąsias teritorijas, galiausiai nukenčia bioįvairovė. Tokį pat poveikį, tik mažesniu mastu, aplinkai daro ir smulkiosios elektrinės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų