Nežinomas autorius. Žalgirio rinktinės ir Dainavos apygardos partizanai. Marijampolės kraštotyros muziejaus nuotr.

1948–1957 m.: Sibiras, partizanai ir balsas kitapus uždangos

1948–1957 m.: Sibiras, partizanai ir balsas kitapus uždangos

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys ketvirtojo valstybės dešimtmečio epizodai.

Nesugiję randai

1948 m. įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas.

Tremtiniai sugrįžta į Lietuvą. 1955–1956 m. Žemaičių muziejaus „Aika“ nuotr.

Didžiausias Lietuvos žemvaldys ir įtakingiausias parlamentaras Ramūnas Karbauskis žurnalistų ir politikų norą išsiaiškinti keistus sandorius žemės ūkio sektoriuje palygino su tremtinių sąrašų sudarymu 1941-aisiais – esą ir vėl kenčia savo prakaitu uždirbusieji daugiau. Su tremtimi viešojoje erdvėje jau buvo gretinamas ir bankų bankrotas, ir planai įvesti naujus mokesčius, o norint palyginti efektyviau neretai pasūdoma – esą taip nebuvo net sovietmečiu.

Istorikai dažnai tikina, kad toks neatsakingas pasakymas suprimityvina atminimą ir istorinius faktus. Sovietų ir nacių vykdyto žmogaus teisių, laisvių suvaržymo pavyzdžiu naudojamasi bandant apsaugoti materialinę gerovę. O kartu tai neleidžia pagaliau ištrinti iš viešosios erdvės sovietmečiu uoliai puoselėto mito, kad tremtiniai buvo išvežti pelnytai ir ten ramiai gyveno, kol Lietuvoje vyko pokario kovos.

Geriau nei politikų ar istorikų pareiškimai visuomenės požiūrį, ko gero, gali pakeisti jau 16-os per 12 metų surengtų ekspedicijų „Misija Sibiras“ dalyviai. Pavaikščioję tremtinių takais, sutvarkę jų kapus ir pašnekinę dar gyvus likusius tremtinius ar jų palikuonis, vėliau per renginius Lietuvoje jauni žmonės liudija apie daugelio Stalino represijas išgyvenusių tautų tragediją. Ir tai jau nebėra sausi faktai ir statistika. Pastaroji baugina: 1940–1953 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 tūkst. žmonių, dar 156 tūkst. buvo įkalinti lageriuose. Sovietų represijas patyrė apie 300 tūkst. šalies gyventojų.

 

Gręžiojimasis atgal

1953 m., suėmus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį-Vytautą, baigėsi aktyvaus partizaninio pasipriešinimo laikotarpis.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas piktinasi – etniniai rusai Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse nuolat patiria tiesioginę tautinę diskriminaciją. Jiems neleidžiama burtis į bendruomenes, jie dirbtinai atitolinami nuo tėvynės, ką jau kalbėti apie skandalus dėl Georgijaus juostelių. Todėl pareigūnai tiesiog priversti ginti svečiose šalyse įsikūrusius tautiečius ir jų teises, aiškina Rusijos užsienio reikalų ministras. Ši pareiga įrašyta svarbiausiuose šios šalies užsienio politiką numatančiuose dokumentuose ir yra nuolat eskaluojama tokių asmenų kaip Vladimiras Žirinovskis. Tad nenuostabu, kad, 2007 m. Estijoje kilus neramumams dėl sprendimo iškelti iš centrinės aikštės Bronzinio kario paminklą, Rusija surengė vieną pirmųjų kibernetinių atakų prieš Estijos valdžios institucijas.

Lietuvoje šiuo metu gyvena tik iki 6 proc. rusų tautybės gyventojų, ir, ko gero, dar mažiau jų norėtų kraustytis į etninę tėvynę. Todėl aukščiausių Rusijos pareigūnų mėgstami kartoti grasinimai imtis bet kokių veiksmų, siekiant apginti šalyje esančius rusakalbius piliečius, dažniau adresuojami Latvijai ir Estijai. Palyginti su šiomis valstybėmis, kuriose rusų dalis atitinkamai sudaro 27 ir 24 proc. gyventojų, Lietuvoje buvo aktyviau priešinamasi Rusijos norui įkurdinti čia rusakalbius kolonistus – karinį personalą ar įvairių pramonės sričių specialistus. Istorikai teigia, kad dėl to turime būti dėkingi partizanams, kovojusiems su lietuviško kaimo rusinimu, kolūkių kūrimu ir represijomis. Tai padėjo tvirtus pagrindus tolesniam, jau neginkluotam, pasipriešinimui okupacijai ir pastangoms nutraukti bet kokius tiesioginius saitus su sovietų Rusija.

Vis dėlto šiandien dar tęsiasi diskusijos dėl partizaninio karo reikšmės, atskirų epizodų ir asmenybių vertinimo. Ne vienas pasirenka nesileisti į istorinių interpretacijų labirintus, prasmę atranda savo ar artimųjų prisiminimuose. Taip pat turi teisę tikėtis, kad ginčus be emocijų, argumentuotai išpainios istorikai ir valstybės vadovai.

 

Vaistai nuo propagandos viruso

1951 m. vasario 16 d. pradėtos „Amerikos balso“ transliacijos.

Lietuviškos „Lietuvos balso“ radijo transliacijos. Kadras iš LRT laidos „Labas rytas“

Sovietmečiu dėl laisvo pasaulio žinių sienas griovusiems lietuviams šiandien tenka kurti atvirkštinę strategiją saugant piliečius nuo valstybei žalingos propagandos, atkeliaujančios iš Rytų. Lietuvoje pastaraisiais metais ne kartą ribota atvirai priešiškas žinias skelbiančių nuo Kremliaus priklausomų Rusijos televizijos kanalų retransliacija. Negirdėti apklausų, kaip šio informacijos šaltinio praradimas pakeitė nelietuvių mūsų šalies gyventojų politines pažiūras, bet viena aišku – norint, kad rusiškai ar lenkiškai kalbančią auditoriją pasiektų neiškreiptos žinios, reikia pateikti jas tų žmonių gimtąja kalba. Galima prognozuoti, kad nepastačius informacinių barikadų – nepasiūlius patrauklios alternatyvos – motyvacija gauti uždraustą vaisių tik padidės.

Galvojant apie tai nuo vasario Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių gyventojai, tarp kurių nemažai – lenkų kilmės, gaus Lietuvos valdžios dovaną – galės nemokamai žiūrėti lenkiškų televizijų retransliacijas. Kol kas kitakalbiams Rytų Lietuvos piliečiams beveik visos naujienos prieinamos iš rusiškų kanalų propagandos.

Šie informacinės kovos metodai sugrąžina į 1951 m. vasario 16 d. – tuomet lietuviai išgirdo pirmąsias vakarietiškas vertybes skleidusio „Amerikos balso“ pro geležinę sovietų uždangą prasibrovusias transliacijas. 1975 m. lietuviškai auditorijai prabilo ir amerikiečių remiamas Laisvosios Europos radijas.

Tuomet buvome priklausomi nuo užsienio, šiandien patys galime valdyti situaciją ir netgi imtis iniciatyvos. Lietuvoje iki šiol rusų ir baltarusių kalbomis retransliuojamas kaimynėms šalims skirtas Laisvosios Europos radijas / Laisvės radijas. Kuriama Andriaus Tapino lietuviškos satyrinės laidos „Laikykitės ten“ rusiška versija „Держитесь там“ internetu matoma visame pasaulyje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų