Antano Smetonos susitikimas su gyventojais. 1937 m. Žemaičių dailės muziejus.

1928–1937 m. Pradinukai, A. Smetona ir skrydis

1928–1937 m. Pradinukai, A. Smetona ir skrydis

Valstybės sėkmė gali būti matuojama tuo, kaip kokybiškai ji reflektuoja praeitį, kaip ryžtingai kuria dabartį ir tiki ateitimi.

Žurnalas IQ vasario numeryje išskyrė 30 įvykių – po tris kiekvieną dešimtmetį – ir seka jų pėdsakais iki pat šių dienų. Jų istorinė reikšmė tikrai nėra vienoda ir kartais net nepalyginama, tačiau toks yra žmonių ir valstybių gyvenimas – šventes keičia sukrėtimai, entuziazmą – rutina, stebuklus – sunkus darbas. IQ apžvalgininkai Gytis Kapsevičius, Skirmantas Knieža, Rusnė Marčėnaitė, Kotryna Tamkutė – pasinaudojo proga į savo šalį pažvelgti ne tik istoriškai, bet ir kritiškai.

Straipsnių ciklo įžangą galite perskaityti čia: Žiūrėti tikrovei į akis

Jūsų dėmesiui – trys antrojo valstybės dešimtmečio epizodai.

Ant švietimo aukuro

1928 m. Lietuvoje pradėta įgyvendinti privalomo pradinio mokymo programa 7–14 metų vaikams.

Švietimas pasaulio galbūt ir neišgelbės, tačiau žinios ir įgūdžiai tikrai padės kurti pokyčius, geresnį gyvenimą sau bei kitiems. Lietuva, regis, turi kitų prioritetų – švietimo sistemos tobulinimo planai kaskart, net jei triukšmingai pristatomi, greitai vėl paslepiami valdininkų stalčiuose. Net sunku patikėti, kad dar XVIII a., būdama Abiejų Tautų Respublikoje, Lietuva galėjo pasigirti ne vieną valstybę aplenkusi sprendimu kurti Švietimo ministerijos funkcijas atlikusią Edukacinę komisiją.

Šiandien susiduriame su įvairialypiais švietimo sistemos ir jos rezultatų paradoksais. Viena vertus, esame vieni pirmaujančiųjų Europoje pagal universitetinį išsilavinimą įgijusių gyventojų skaičių, kita vertus, ne vienas jų jau spėjo įsitikinti, kad tai negarantuoja nei didesnio atlyginimo, nei darbo vietos. Lietuvoje šiuo metu universitetines studijas siūlančių aukštųjų mokyklų – 21, jas baigusieji geba net burti iš delno. Nuolatos kalbame apie poreikį subsidijuoti studijų programas, pagal kurias ruošiami Lietuvai reikalingi specialistai, galiausiai suprantame, kad, jei taip ir toliau, nebeliks žmonių, turinčių tinkamą kvalifikaciją mokyti mūsų vaikus. Ir jiems ne pyragai – dėl vienų prasčiausių Europoje mokymosi rezultatų nuo šių metų mokykloje vaikai praleis dar daugiau laiko. Tai būtų gal ir visai neblogai, jei valstybės institucijos ir ugdymo vykdytojai rastų būdų, kaip mokyklą paversti vaikų socialines problemas mažinančia ir bendradarbiavimą skatinančia erdve. Ypač tai aktualu regionams, kuriuose iš ES lėšų ką tik sutvarkytos mokyklos vis dažniau nebesulaukia mokinių.

Akivaizdu – tai iššūkiai, kuriems spręsti prireiktų ne vienos nakties Seime ar Vyriausybėje. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu irgi užtruko ne vieną naktį, kol 1928 m. pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis ugdymas. Tam rengiantis per 6 metus nuo 1922 m. valstybės žinion buvo perimtos mokyklos, užsienio šalių pavyzdžiu leisti vadovėliai, pradėta rengti mokytojus, steigti universitetus. Valstybė jautė būtinybę iš esmės spręsti problemą – tuo metu Lietuvoje daugiau kaip 32 proc. gyventojų buvo beraščiai, o besikuriančiam kraštui reikėjo išsilavinusių žmonių.

Galima įvairiai vertinti to laikotarpio švietimo sistemą, vis dėlto atsakomybės už šalies ateitį prisiėmimas galėtų tapti pavyzdžiu, kaip įveikti šiandienį abejingumą. Dėl to toliau mažėja Lietuvos konkurencingumas. Žvalgymasis į kitų valstybių patirtis ir sėkmę užtikrinti galinčio modelio paieškos užtruko per ilgai.

„Lituanicos“ prakeiksmas

1933 m. liepos 15 d. skrydžiui iš Niujorko į Kauną pakilo Steponas Darius ir Stasys Girėnas.

Buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko iniciatyva įkurta „Air Lituanica“ buvo dar vienas nesėkmingas bandymas plėtoti lietuvišką aviacijos verslą, kurį 2015 m. nutraukė sostinės meru išrinktas liberalas Remigijus Šimašius.

Kitas liberalas Eligijus Masiulis, tuomet susisiekimo ministras, 2009 m. atmetė siūlymą gelbėti bankrutuojančią „flyLAL“ bendrovę. Ją valdė verslininkas Gediminas Žiemelis, 2005 m. privatizavęs „Lietuvos avialinijas“, išskaidęs jų veiklą ir pakeitęs istorinį pavadinimą. 2009 m. sukurtos „Star1 Airlines“ jau po metų buvo nutupdytos, kai kreditoriai Dublino oro uoste sulaikė vienintelį bendrovės orlaivį.

Nežinomas fotografas. S. Darius ir S. Girėnas prie savo lėktuvo „Lituanica“. 1933 m. Alytaus kraštotyros muziejaus nuotr.

Dabar Lietuva yra viena iš nedaugelio nacionalinio oro vežėjo neturinčių pasaulio valstybių. Yra sakančiųjų, kad to ir nereikia – esą „Ryanair“, „Wizz Air“ ir „airBaltic“ patenkina keliautojų poreikius. Tačiau verslininkai ir investuotojai pasigenda tiesioginių skrydžių į svarbiausius Europos oro uostus, dėl to Vilnius netenka dalies užsienio investicijų.

Steponas Darius ir Stasys Girėnas nebuvo pirmieji pasaulio aviatoriai, lėktuvu įveikę Atlantą. Tačiau Lietuva jųdviejų laukė kaip didvyrių, o tragiškas vyrų likimas pelnė kone amžiną šlovę.

Vinys į partijų sistemą

1936 m. vasario 1 d. uždraustos visos partijos, išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą.

Rankos pirštų neužtektų šiandienės Lietuvos partijų sistemos negalioms suskaičiuoti. Politinės organizacijos nesugeba atsikratyti nepotizmo ir korupcijos. Naujų, pastaruoju metu – ir jaunų, lyderių paieškos joms bandant atsinaujinti prieš rinkimus neįkvepia nei eilinių partijų narių, nei parlamento ar savivaldybių rinkėjų. Situacija nesikeičia: Lietuvos partijų sistemai trūksta svarbiausio elemento – stabilių ir visuomenės palaikymą bei pasitikėjimą turinčių partijų. Todėl prieš kiekvienus rinkimus žaidime atsiranda vaidmuo džokeriui – gražbyliui verslininkui ar sėkmingam ūkininkui ir jų suformuotoms lojalumu, o ne ideologija stiprioms komandoms.

Politologai šias, senas ir naujas, partijas kala prie sienos dėl drausmės ir aktyvumo stygiaus, rinkėjai – dėl neištesėtų pažadų ir nepriimtų sprendimų. Partijos reaguoja arba ironiškais vypsniais, arba bandymais atspėti vyraujamą kryptį. Programų dokumentais ar bent jau lyderių pasisakymais jos fiksuoja savo jautrumą socialinėms aktualijoms, be skrupulų laviruoja vingiuotu lietuviškos politinės sistemos keliu: truputį kairiau, truputį dešiniau, o tada – per centrą. Tinka viskas, kas gali padėti nugvelbti balsų nuo tokių pat politiniame kelyje pasiklydusių partijų. Ir tada jau sunku kaltinti rinkėjus, kad jiems svarbi tampa ne ideologija, o charizmatiškas veikėjas.

Atrodytų, visas partijų sistemos ir silpnumo pamokas iki išsikovodami nepriklausomybę jau turėjome būti išmokę. Tarpukariu Lietuvoje veikusios partijos – socialdemokratai, valstiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai ir kitos – irgi kaltintos nesugebėjimu siekti sutarimo, bekompromise politinių lyderių konkurencija. Kaip tik partinės demokratijos tradicijų silpnumą ir trūkumą istorikai laiko priežastimi, kodėl šalyje prieita prie perversmo ir Antano Smetonos griežto valdymo, galiausiai įtvirtinto 1936 m., vidaus reikalų ministrui pasirašius nutarimą uždrausti visas politines partijas, išskyrus Lietuvių tautininkų sąjungą.

Įvertinti, kokių padarinių tai turėjo Lietuvos partijų demokratijai, gana sunku – po mažiau nei ketverių metų valstybė buvo okupuota, ir įsivyravo daugiau kaip pusę amžiaus trukęs sovietų diktatas. Jo priešakyje buvo viena iš viršaus suformuota partija, neturinti nieko bendra su liberalios demokratijos institucijomis ir visuomenės atstovavimu. Istorija rodo, kad ne vienpartinės ar autoritarinės, o demokratinės valstybės yra atsparesnės politinėms ir socialinėms krizėms, kad drausmingos, veiklios partijos gali palaikyti ryšį tarp visuomenės ir politikų, priimti ir įgyvendinti svarbius sprendimus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų